L. Milčius. Prisimenant 1991 m. Sausio 13-ąją (video) (12)

1991 m. Sausio 13-osios naktis prie Aukščiausiosios Tarybos. | A.Žižiūno nuotrauka

1991 m. Sausio 13-osios naktis prie Aukščiausiosios Tarybos. | A.Žižiūno nuotrauka

Sunku ir pačiam patikėti, kad Sausio 13-osios nakčiai jau 26-eri metai, kurią dažnai pavadiname kruvinąją arba išbandymų naktimi. Manau, kad galima būtų pavadinti ir mūsų vienybės, ryžto, garbės naktimi, kuri leido išbrėkšti visai kitam rytui. Laikas, lyg upės vanduo – daug ką nuneša, sumaišo. Ir tai, kas vieniems atrodė ir atrodo nepaprastai svarbu, tragiška, didvyriška, dabar kitiems gali atrodyti tik kaip tolima, dabarčiai nelabai svarbi istorija.

Bet nevalia Sausio 13-osios nakties pamiršti, nes tuo metu sprendėsi laisvos Lietuvos valstybės, lietuvių tautos likimas. To meto dienos ir naktys, mano žmonių karta šimtmečiui lėmė Lietuvos ateitį, netgi garbę. Taip, išsaugoti Kovo 11-osios Aktu paskelbtą Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą, buvo mūsų visų pati švenčiausia pareiga, kuri tada galėjo pareikalauti ypatingos tvirtybės, drąsos ir netgi aukų. Deja, jų nepavyko išvengti. Tad Sausio 13-osios naktis tapo ir skausmo naktimi.

1991 m. sausio 12-oji buvo sekmadienis, bet Aukščiausioji Taryba (AT), kaip ir prieš tai beveik dvi savaites, posėdžiaudavo iki vėlaus vakaro, pačių išnaktų. Net keletą kartų buvo išklausyta AT pirmininko Vytauto Landsbergio informacija apie politinę padėtį, svarstomas įstatymas dėl nepaprastosios padėties teisinio režimo ir su tuo susiję kai kurie Laikinojo Pagrindinio įstatymo pakeitimai.

Tačiau daugiausia laiko buvo skiriama politinei padėčiai svarstyti, nuolat gaunamai informacijai aptarti. Atrodė, kad ne tik valandos, bet ir minutės buvo sklidinos blogos nuojautos. Apie susiklosčiusią nepaprastai rimtą padėtį buvo galima spręsti ne tik iš Lietuvos atstovo Maskvoje Egidijaus Bičkausko perduodamos informacijos, bet ir iš daugelio kitų faktų: JAV Kongresas nutraukė diskusiją dėl Persijos įlankos ir ėmė svarstyti Lietuvos klausimą. Maskva nutarė pasiųsti į Lietuvą tris Rusijos Federacinė Tarybos narius ir išsiaiškinti padėtį vietoje.

AT vienas po kito kalbėjo atvykę svečiai iš Rusijos. Deputatai įdėmiai ir su dėkingumu išklausėme Leningrado tarybos deputato Jurijaus Nesterovo, svečio iš Zelenogrado mums palankias kalbas. Labai šiltai buvo sutikta žinia, kad Borisas Jelcinas aštriai kritikuoja Gorbačiovą dėl labai pavojingos politikos Baltijos šalių atžvilgiu. Gal todėl kai kurie mūsiškiai deputatai manė, kad padėtis stabilizavosi, tad nereikia labai bijoti ir gąsdinti žmonių. Galbūt naiviai galvojome, jog kol dirbs Maskvos komisija, gal nieko blogo neįvyks.

Pervargę nuo įtampos, neramaus laukimo, AT vadovybei pasiūlius, apie 23 val. vakaro išvažiavome į viešbutį pailsėti. Tik ilsėtis teko labai trumpai. Telefonu paskambino deputatas Petras Poškus, kuris pasisiūlė su savo automobiliu „Niva“, kiek tik tilpsime, nuvežti į AT Rūmus, nes vėl šaukiamas AT posėdis. Taip ir važiavome vienoje mašinoje: Klemas Inta, Mečislovas Treinys, Kęstutis Grinius, aš, Benas Rupeika ir kiti deputatai. Jau netoli AT rūmų išgirdome tankų ir kulkosvaidžių šaudymus prie TV bokšto. Be žodžių buvo aišku, kad politinė padėtis yra pati kritiškiausia, lemiama.

Žinojau – kas bebūtų visi privalome laikytis ir dirbti savo darbą. Maniau, kad kaip sausio 8 d. kartu su žmonėmis sulaikėme „jedinstvenininkus“, taip ir dabar turėtume išsilaikyti. Smurtas prieš teisėtą valdžią būtų pasmerktas visur ir visada.

Šiandien galiu pasakyti, kad jokio pastato sienos nėra tokios tvirtos, kaip yra tvirta gyvų žmonių siena. Naktį jų buvo tūkstančiai, labai rimtų, labai tvirtų ir labai gražių. Tyliai, lyg ir nejučiomis iškilo barikados, pirmojo aukšto AT langai iš lauko pusės buvo uždengti iš statybų atneštais ištisais plieninės armatūros tinklais. Visur buvo gerų ir sumanių žmonių, iš kažkur atsirasdavo reikalinga technika, medžiagų.

Visose prieigose prie AT ištisai stovėjo daugybė įvairių mašinų, autobusų, atrodo, vien per juos būtų sunku prisibrauti. Jeigu kada nors būtų kuriamas kino filmas apie Sausio 13-osios dienos įvykius, nemanau, kad kokiomis nors dekoracijomis ar statistais būtų galima atkurti tikrąjį tų dienų vaizdą. Jis buvo didis ne tiek skaičiumi, kiek nuo įtampos, virpančios pakilusios tautos dvasia.

Kiek buvo mūsų gynėjų? 10 ar 20 tūkstančių, o gal dar daugiau? Sunku pasakyti, jų buvo labai daug. Įvairaus amžius, vyrų ir moterų, labai jaunų, tikriausiai studentų ir moksleivių. Buvo atvažiavę ištisomis šeimomis. Prie AT budėjo ir mano sūnus Mindaugas, o prie TV bokšto sesuo Ona Krušinskienė su kitais giminaičiais.

Kol vyrai ir jaunimas statė barikadas, vyresnieji ir moterys meldėsi šv. Mišių metu, kurias jaunas kunigas Robertas Grigas aukojo prie atidarytų langų AT pirmųjų rūmų antrajame aukšte. Daugiau niekada neteko girdėti, kad žmonės taip nuoširdžiai prašytų Švenčiausios Mergelės Marijos – Paslaptingosios Rožės užtarimo ir pagalbos gelbėti Lietuvą. Rūmų viduje, tarp smėlio maišų ir beveik tūkstančių gynėjų, atsirado vietos kryžiui ir šventiesiems paveikslams.

Tada svarbiausia buvo išlaikyti nuolat dirbančią AT. Paprasčiausia, tai buvo svarbu ne tik teisiškai, politiškai, bet ir morališkai. Man visą laiką teko dirbti balsų skaičiavimo komisijoje. Tad sėdėjau viršuje, nuolat skaičiavau salėje esančius AT deputatus, tikrinau ar yra kvorumas, kad AT sprendimai pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą būtų pripažinti teisėtais. Nors AT deputatų skaičius nuolat keisdavosi, bet reikalingas kvorumas visą laiką buvo, dažniausiai tarp 80 ir 95 deputatų.

Šiandien, vertinant tų dienų įvykius, sunkų tą naktį ką nors išskirti. Viskas buvo svarbu, skaudžiai neįprasta ir neprognozuojama. Įvykiai diktavo veiksmus. Jaudinantys momentai keitė vienas kitą – dujokaukių išdalijimas, kunigo Roberto Grigo visuotinos atgailos žodis, nežinia dėl premjero Alberto Šimėno, pranešimai apie aukas prie TV bokšto, apie žmonių susitelkimą Sitkūnuose, Juragiuose, Kaune, apie čia nutrūkusį, čia vėl atsiradusį radijo ryšį. Kiekviena žinia buvo jaudinanti ir svarbi. Iš lauko sklido drąsinantys žodžiai, uždegantys dainų posmai, kiaurai sienų persismelkė jausmas – mes visi esame ir būsime kartu.

Kartą, einant pro salės duris, vienas Japonijos žurnalistas paprašė atsakyti į keletą klausimų. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Koichi Imaeda. Jis klausė, ką mes darysime jei AT bus uždegta, nes čia taip kvepia benzinu. Atsakiau, kad jei ir sudegsime, mūsų sprendimai dėl Nepriklausomybės nesudegs.

Po aštuonerių metų jis prisipažino manęs, kad aš tada buvau labai svarbus, nes sėdėjau aukščiausiai visų ir visą laiką kažką rašiau. Gal ir nuvyliau, pasakęs, kad visai ne, aš buvau tik eilinis deputatas, kuriam tuo metu pagal eilę teko dirbti balsų skaičiuotoju. O šiandien galvoju, kad jis buvo teisus, nes argi tada buvo nereikšmingų, eilinių. Visi deputatai, visi gynėjai, tą naktį, kaip ir Kovo 11-ąją buvo vienodai svarbūs ir reikalingi. Ir viduje, ir išorėje, Vilniuje ir Sitkūnuose, visi buvome vieno likimo, vienos atsakomybės.

Jau kitą dieną žiūrėjome pirmuosius filmuotus sovietinės karo mašinos agresijos prieš nepriklausomą valstybę vaizdus, matėme sužeistuosius, žuvusius, kai kurių jų paskutinių akimirkų konvulsijas. Kas gali būti šiurpiau? Lyg ir patys buvome pasiruošę mirčiai, bet ji buvo baisesnė negu įsivaizdavome.

Kartais paklausiamame, ar elgčiausi šiandien taip pat, kaip ir tą 1991 metų sausio 13-osios naktį? Tikrai taip, nes Lietuva — tai mūsų senoliai, mes, mūsų vaikai ir vaikaičiai, mūsų draugai ir kaimynai, mūsų žemė ir mūsų dangus, mūsų kalba ir mūsų istorija, mūsų džiaugsmas ir mūsų skausmas. Tad ar galima klausti: Ar ginčiau save? Be abejo, vėl visi gintumės kartu, nes Lietuva, tai mes visi ir nėra jai svarbesnių ar bereikšmių.

Gerai suprantu tuos, kuriuos šiandien daug kas žeidžia. Daugelių Aukščiausios Tarybos, Televizijos Bokšto, Sitkūnų, Juragių ir kitų svarbiausių valstybinių objektų gynėjų dabartis, net ir po tiek metų gal ir nėra tokia graži, turtinga, apie kurią svajojo, kuriai aukojosi. Bet aš tikiu savo krašto, savo tautos ateitimi. Ir tai, ką mes jau šiandien turime, kad esame saugesni, pasaulyje žinomi, gerbiami ir pripažinti yra labai daug. Ir visa tai yra todėl, kad tada, 1991 m. sausio 13-osios naktį bei vėliau, buvome tvirti, vieningi, turėjome patį šviesiausią, švenčiausią tikslą – laisvą nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Suprantu, kad niekas nesuskaičiavo visų AT ir TV bokšto gynėjų, visiems nepadėkojo, neatlygino medaliais, padėkos raštais ar kaip kitaip. Yra tūkstančiai žmonių, kuriems teko vienintelis apdovanojimas – jų pačių rami sąžinė — aš tada ten buvau, kai Lietuvai manęs labiausiai reikėjo. Šiems žmonėms, neįvardintiems didvyriams, ir noriu labiausiai padėkoti.

Sausio 13-oji naktis ir man labai giliai įsirėžė į protą, į širdį, į atmintį. Sunku buvo tuos jausmus užslėptus išlaikyti, tad bandžiau perkelti į eilėraščius. Tokių eilėraščių susidarė gražus pluoštelis, tad visus surinkęs, išleidau knygelę „Sausio naktis“, kurią skyriau mokykloms, jaunimui, kad jie žinotų ne tik faktus, dokumentus, matytų nuotraukas ir filmuotus vaizdus, bet nors kiek suprastų ir mūsų tuo metu širdyse, protuose buvusius jausmus, išgyvenimus.

Leonas Milčius 1991-01-13 AT rūmuose | asmeninė nuotr.

Leonas Milčius 1991-01-13 AT rūmuose | asmeninė nuotr.

Norėčiau paskaityti nors po keletą posmelių iš atskirų eilėraščių:

Aukščiausioji Taryba – Lietuvos parlamentas

Aukščiausioji Taryba – Lietuvos parlamentas –
Nepriklausomybės širdis, jos svarbiausias akcentas.
Kovo 11-toji – mūsų Ryto aušra,
Laisvės ugnis buvo čia uždegta.

Vasario 16-toji, Kovo 11-toji
Ir viena, ir kita – laiko šventovės.
Datos valstybės, datos garbės
Šimtmečiais tautai švies ir žėrės.

Tiktai šią naktį nežydi čia gėlės,
Kur bepažvelgsi – maišai pilni smėlio,
Keistas toks kvapas, kvapas benzino,
O kas bus rytoj – vienas Dievas težino.

Sušaudyta tyla…

Sušaudyta tyla, sušaudytas miestas, sušaudytas bokštas,
tik ne laisvas žmogus.
Atsistojo beginklis prieš tanką
ir skanduoja brangiausius žodžius:
Lietuva, Lietuva, Lietuva!
Tik ir vėl papliūpa,
ir nusvyra galva nekalta, o gal kalta, kad laisva?

Tik vėliau, daug vėliau suskaičiuos užmuštuosius,
suskaičiuos sužeistus,
Tik vėliau, daug vėliau prisimins
ir pagerbs čia stovėjusius, žmones narsius,
Tik vėliau iškils kryžiai
ir žieduose plevens atminimo Šventoji ugnis,
Kad per amžius išliktų, kad primintų,
ką prarijo, į savo gelmes nuskandino,
prakeiktoji, tryliktoji naktis.

Tai ne vilkas geležinis trankos

Tai suguldė Lietuvėlė savo sūnus, tai suguldė,
O tarp jų jauna mergelė – balta gulbė.
Baltos gėlės, baltas sniegas, saulė skaisti liejas,
Tik prarijo dienos šviesą juodos skraistės vėjas.

Ledo lytys Neries upėj greitai plaukia,
Lūpos, širdys surakintos – akys šaukia.
Tai ne vilkas geležinis trankos, blaškos ant grandinių
Sūnų verkia,
dukters verkia
Lietuva Tėvynė.

Lietuvą, Laisvę apgynė

Kokios žalios Antakalnio pušys, kokios žalios!
Auga, svyruoja ant Vilniaus gražiausių kalnelių,
Tik po jomis ne balta samanėlė minkšta –
O kryžiai ir kryžiai – gedulo, skausmo vieta.

Atmintis – tai šviesa,
Tai darbų pratęsimas, malda.
Atmintis – amžina pagarba,
Neužgęstanti žvakės liepsna.

Taip sustoji, tyli, o širdy
Gimsta priesaika, žodžiai tikri:
– Visada, visada, visada,
Liks gyventi auka ši šventa.

Laiko Motina Sūnų ant rankų,
Atiduos jį ne žemei, o dangui.
Motina – jų, mano, mūsų Tėvynė,
O sūnūs – visi, visi, kurie žuvo, bet Lietuvą,
Laisvę apgynė

Raudondvaris, 2017-01-12

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
kolumbas-baneris
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *