Dienraštyje Lietuvos rytas, priede Sostinė, 2016 m. gruodžio 23 d. buvo paskelbti mano atsakymai į LR korespondento Artūro Jančio klausimus. Klausimai buvo man atsiųsti raštu, ir atsakiau aš į juos raštu, todėl nesunku palyginti tai, ką žurnalistui nusiunčiau aš (žr. toliau), su tuo, kas pasirodė laikraštyje.
1) Be mano žinios visas pokalbis pavadintas „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Aš taip ne tik nebuvau sakęs, bet net panašios minties mano atsakymuose nėra! Gal net visai priešinga…2) Iškart po pavadinimo įdėta paryškinto šrifto pastraipa: „Į Lietuvą su valstiečiais grįžta ir pagonių mados. Kaip pagoniškai derėtų atšvęsti didžiąsias žiemos šventes? Baltų kultūros tyrinėtojas Dainius Razauskas teigia, kad tokios šventės smarkiai nuviltų blaivybės garbintojus“. Aš taip neteigiau, ir šios pastraipos mano atsakymuose išvis nėra!
3) Po jos, prieš pateikiant žurnalisto man užduotus klausimus ir mano atsakymus į juos, įterpra dar viena pastraipa: „Kaip atrodė autentiškos baltų žiemos šventės, kai dar nebuvo silkės, o to meto kunigaikščiai nedidino alaus kainų? „Bent jau alus ant stalų liejosi laisvai“, – sakė žymus baltų kultūros tyrinėtojas, rašytojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesorius 56 metų D. Razauskas“.“ Aš nesakiau nei taip, nei išvis kaip nors panašiai! Ir šios pastraipos mano atsakymuose vėlgi nėra, taip pat kaip ankstesnės. Vadinasi, ir pavadinimas, ir pirmosios dvi pastraipos, nors mano vardu, – ne mano! Negana to, jos tiesiog priešingos tam, ką aš mėginau pasakyti vienintelėje vietoje užklaustas apie alų!
Gruodžio 23 d., penktadienį, paėmęs į rankas popierinį Lietuvos rytą, atsivertęs puslapį su savimi ir išvydęs, kad „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“, kad „tokios šventės smarkiai nuviltų blaivybės garbintojus“ ir kad „alus ant stalų liejosi laisvai“, tiesiog žado netekau. O paskui, atitokęs, žinoma, įsiutau ir žurnalistui A. Jančiui e-paštu pasiunčiau protesto „pareiškimą“. Bet jau Kūčių išvakarės, toliau trys išeiginės dienos, nieko nebepakeisi…
O po švenčių, gruodžio 27, antradienį, pašte aptikau štai tokį žurnalisto atsakymą: „Atsiprašau, tikrai nemaloni situacija ir man. Aš surašiau tik tai, ką jūs kalbėjote. Deja, Sostinės redaktoriui pasirodė per daug rimta tai matyt „pagražino“. Aš jau vakar iš karto pamatęs jūsų laišką, internete ištryniau tuos žodžius. Dar kartą atsiprašau.“
Būtų jau šis tas. Vis dėlto toks drovus atsiprašymas nelabai paguodžia, prieš pat šventes viešai apdergus mane, mano bičiulius (jų veidai matyti redakcijos įdėtoje nuotraukoje) ir mano vardu – visą senąją lietuvių tradiciją.
Juolab kad atsidarius pokalbį internete, viskas tebėra kaip buvę, su vos pastebimais padailinimais (žiūrėta 2016.12.27 16:45):
Pavadinimas: „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Toliau iškart: „Į Lietuvą su valstiečiais grįžta ir pagonių mados. Kaip pagoniškai derėtų atšvęsti didžiąsias žiemos šventes? Tačiau tokios šventės smarkiai nuviltų blaivybės garbintojus“. Tolesnė pastraipa: „Kaip atrodė autentiškos baltų žiemos šventės, kai dar nebuvo silkės, o to meto kunigaikščiai nedidino alaus kainų? „Bent jau alus nebuvo draudžiamas“, – sakė žymus baltų kultūros tyrinėtojas, rašytojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesorius 56 metų D. Razauskas“.“
Todėl ne tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų, bet Lietuvos ryto žurnalistai per Kūčias turėtų kaukti – iš siaubo, kad baigėsi tamsa, jų laikas, ir pasaulyje štai užgimė nauja Šviesa. Bent simboliškai. O gal, duok Dieve, ir politiškai – su „Valstiečiais ir Žaliaisiais“. Juk Lietuva nebe pirmąsyk atgimsta iš valstiečių…
Be to, dienraštis Lietuvos rytas – kadangi tyčia tiesą pateikia pramaišiui su netiesa (tarsi geriamasis vanduo iš čiaupo bėgtų atmieštas srutomis) – savo pavadinimu teršia ir niekina Lietuvos vardą. Iš tikrųjų jis tik savanaudiškai „prisitrynė“ prie Lietuvos vardo, užsiropštė ant jo kaip erkė čiulpti ir nuodyti kraują. Todėl visiems, kam Lietuvos vardas brangus, siūlau šio dienraščio nebeskaityti. Jei tik išvis koks mulkis jį dar skaito…
Galų gale, kad būtų visai aišku, apei ką kalbà, ir kad jau aš į tuos žurnalisto A. Jančio klausimus gerą valandą ar net daugiau atsakinėjau, manau, verta juos paskelbti tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Kadangi tai mano atsakymai, o aš jokios sutarties dėl autorinių teisių perleidimo kam nors nesu pasirašęs, tai turiu teisę su jais elgtis kaip tinkamas (prieš klausimus ir atsakymus mano įterpti inicialai):
A.J. „Lietuvos ryto“ leidinio „Sostinė“ klausimai D.Razauskui, tema – „Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos“. Ar įmanoma šiais laikais atšvęsti šias šventes pagal pagoniškus papročius (kaip jos vadinosi, Saulės grąžos šventė, atrodo)?
D.R. Pirma, aš nelabai suprantu, kas yra „pagonybė“. Jei tai tiesiog „nekrikščionybė“, tai tų „pagoniškų papročių“ pasaulyje labai daug ir įvairių. O jei tai toji lietuvių religija, kuri viešai gyvavo Lietuvoje prieš priimant valstybinį krikštą, o paskui pogrindyje, tai ar tinka ją vadinti „pagonybe“? Jau vien dėl to, kad šitaip ji sulyginama su visomis kitomis pasaulio „nekrikščionybėmis“. Bet ir dėl to, kad lotynų kalbos žodis paganus „pagonis“ yra padarytas iš pagus „kaimas“ ir pažodžiui reiškia „kaimietis“, o senąją lietuvių religiją prieš valsybės krikštą ir dar kurį laiką po to išpažino anaiptol ne vien „kaimiečiai“, t.y. prastuomenė, bet ir kilmingieji, ir žyniai. Ir bet kuri tradicija savo viduje turi atitinkamus jos suvokimo lygmenis, juk ir mokyto krikščionio vienuolio krikščionybės nepalyginsi su nemokyto kaimiečio krikščionybe. Aš pats sau patyliukais manau, kad senovės lietuvių žynių religija buvo aukščiausio lygio ir išminties, kurią vos pradėję suvokti, žagtelėtume iš nuostabos. O kadangi pats sau taip manau, tai ir randu argumentų, nes žmogus randa tai, ko ieško…
Antra, Kalėdos nėra krikščioniška šventė. Istorinio Kristaus (jeigu toks buvo) gimtadienis nėra žinomas. Tačiau visame pasaulyje nuo seno skaičiuojamas laikas, pirmiausia pagal saulę ir mėnulį. Pagal saulę skaičiuojamos paros ir metai, pagal mėnulį – mėnesiai. Ir visais atvejais pagrindą laikui skaičiuoti duoda šviesos ir tamsos svyravimai, arba mainymasis (diena – naktis, pilnatis – tarpijos, vasara – žiema). O šviesa ir tamsa žmogui turi ne vien fizinę prasmę (nors ją irgi sunku pervertinti – juk tamsoje nieko nematyti!), bet ir perkeltinę, dvasinę. Mes juk ir dabar sakome „aptemo protas“ arba „nušvito protas“, kalbame apie „sąmonės nušvitimą“, pagaliau turime Švietimo ministeriją, kuri juk ne gatvių apšvietimu rūpinasi! Atsižvelgiant į visas tokias tiesiogines ir perkeltines šviesos reikšmes, apskritai į Šviesos reikšmę žmogaus gyvenime, turi būti suprantama, kad tasai laikas, kai gūdžiausioje tamsoje randasi ir suspindi nauja šviesa, nuo senų senovės yra ypatingas. Tai vilties ir vidinės (išorėje dar nė nepastebimos) šviesos pergalės prieš tamsą laikas. Tai pats švenčiausias laikas koks tik gali būti, pati šventybių šventybė. Todėl senovėje jis lietuvių tiesiog vadintas šventomis dienomis, o latvių ir tebevadinamas svētki „šventės“. Reikia turėti omenyje, kad ir lietuvių žodžio Dievas, senoviškai Deivas, šaknis dei- reiškė „šviesą“, „dangiškąją šviesą“ (kaip ir diena). Romos imperijoje šiuo metu, per Kalėdas, gimė Sol invictus, sudievinta Nenugalimoji Saulė, paskui jos vietą užėmė persiškos kilmės dievas Mitra, o dar paskui į Mitros vietą krikščionys įstatė Kristų. Bet vardai gali keistis, o esmė lieka ta pati – tai laikas, kai tamsybių tamsybėse užgimsta nauja Šviesa.
O pasak vieno iš lietuvių ir latvių mitų, saulę per Kalėdas nu-kala dieviškasis kalvis, ir nors žodis Kalėdos yra lotyniškos kilmės, gali būti, kad jis tik užėmė panašiai skambėjusio senojo saulės nukalimo šventės pavadinimo vietą.
A.J. Bet „pagonybė“, tiksliau, senoviškos apeigos, grįžta į madą. Krikščioniškos šventės atsirado pritaikius krikščionišką religiją prie senoviškų apeigų. Įsivaizduokime, kad norėtume šias žiemos šventes atšvęsti pagal senovinius papročius – tiek, kiek apie juos žinome iš etnografinės medžiagos, ir kaip jos modifikavosi įsigalėjus krikščionybei.
D.R. Na, norint švęsti ką nors pagal etnografinę medžiagą, reikia paprasčiausiai su ja susipažinti. Paimti ir pasiskaityti. O medžiagos daug…
A.J. Kada iš tiesų mūsų senoliai pradėdavo švęsti šventę, krikščionybės laikais pavadintą Kūčiomis ir Kalėdomis? Ar tiesa, kad ne gruodžio 24, o 22 dieną, trumpiausią metų dieną?
D.R. Iš esmės tai ne religinis klausimas, o kalendorinis. Mūsų šiuolaikinis kalendorius nebėra griežtai astronominis, mūsų mėnesiai nebeatitinka mėnesio, t.y. mėnulio kaitos. O tikroji astronominė „šviesos gimimo diena“ yra būtent ta, kuri pirmoji pailgėja palyginti su vakarykšte, taigi pirmoji po astronominės saulėgrįžos.
A.J. Tradiciniu Kūčių patiekalu dabar laikoma silkė. Bet senovėje, jau ir krikščioniškais laikais silkė, tarkime, aukštaičiams buvo negirdėtas dalykas. Kokie patiekalai tada vyravo ant Kūčių stalo?
D.R. Norėdamas dorai į šį Jūsų klausimą atsakyti, pats turėčiau pasivartyti etnografines knygas… Tik viena noriu pabrėžti: visi šio pasaulio daiktai bei reiškiniai ritualuose turi būti suvokiami simboliškai, tarp jų – ir šventiniai patiekalai. Tad ir apie Kūčių pupas kalbant, nereikia pamiršti, kad, pavyzdžiui, Pitagoras pupą tapatino su žmogaus gemalu, taigi laikė simbolizuojant užuomazgą, embrioną. Pupos, žirniai, grūdai iš tikrųjų yra naujos gyvybės užuomazgos ir šia prasme labai tinka prie Saulės „gimimo“.
A.J. Ar pagonybės laikais per Saulės grąžos šventes irgi buvo privalomas pasninkas, draudžiama valgyti mėsą ir pieno produktus? O susilaikymas nuo svaigalų? Juozo Kudirkos knygoje rašoma, kad kupiškėnai sprangias pupas ir žirnius užgerdavo alumi. Ar pagoniškos apeigos buvo labai griežtai reglamentuotos?
D.R. Griežtas reglamentavimas visuomet yra sąlygiškas dalykas, gyvi papročiai visuomet variantiški, šiek tiek kintantys iš vietos į vietą ir pagal aplinkybes. O alus šiaip jau tikrai yra buvęs lietuvių apeiginiu gėrimu. Tik ne visuomet iškart aišku, kas yra tas alus. Antai Mažojoje Lietuvoje buvo alus – labai labai silpnas miežių salyklo gėrimas – ir stipresnis alus, vadintas kitu, skolintu žodžiu pyvas.
A.J. Per Kūčias – daugybė visokiausių burtų, kaip šiaudo traukimas ir pan. Jie turbūt irgi iš „pagonybės“ laikų? Ar anuomet senovės lietuviai nuoširdžiai tikėjo, kad ištraukę ilgą šiaudą ilgai gyvens, ar ir tada tai būdavo suvokiama kaip žaidimas?
D.R. Tarp „rimto tikėjimo“ ir „tik žaidimo“ nėra ir niekuomet nebuvo griežtos ribos, kiekvienas „rimtas tikėjimas“ yra linkęs virsti „tik žaidimu“ (net jeigu jis žaidžiamas rimtu veidu) ir, kita vertus, kiekvienas „tik žaidimas“ gali pavirsti „rimtu tikėjimu“ (net jeigu jo bus laikomasi šaipantis ir juokaujant). Papročiai ir tikėjimai – vienas dalykas, o žmonių santykis su papročiais ir tikėjimais – kitas. Manau, žmonės šiuo atžvilgiu per pastaruosius kelis šimtus metų nepernelyg pasikeitė…
A.J. Krikščionybė griežtai žiūri skaistumo ir smerkia lytinius santykius per religines šventes. O pagonybė kaip žiūrėjo į tuos dalykus? Tarkime, jei vaikas pradėtas Kalėdų (Saulės grąžos) dieną – gal tai reiškė, kad laimingas užaugs? (Jei yra kokių nors etnografinių – istorinių žinių šiuo klausimu…)
D.R. Jeigu pora nori tam savo užsiėmimui suteikti itin aukštą religinę prasmę, tai turėtų pradėti ne Kūčių naktį, o taikyti taip, kad kūčių naktį jų pradėtasis gimtų…
A.J. Bet kuriuo atveju meilės būrimų per saulės grąžos šventes turbūt buvo nemažai – kokie jie, ar juos galima laikyti pagoniškos juslinės, gamtiškos kultūros atspindžiu?
D.R. Pirma, jokios „pagoniškos juslinės, gamtiškos kultūros“ pasaulyje niekuomet niekur nėra buvę ir nėra. Tai tėra komiksų lygio pramanas, kurio vienintelė paskirtis – iš aukšto pažeminti kitą ir tuo būdu išaukštinti save. Tiesiog kai kurie fizinio pasaulio daiktai bei reiškiniai gali virsti dvasinės tikrovės simboliais ar santykio su ja priemonėmis, bet taip yra visose tradicijose be jokių išimčių. O buriama Kūčių naktį tikrai – todėl, kad tai virsmo laikas, kai senieji metai jau praėję, o naujieji dar neprasidėję, nauji pavidalai dar „nesutvirtėję“, „nesusitvėrę“, ir juos tad galima ne tik nuspėti, bet ir savaip nulemti. Vienas populiariausių būrimų buvo lieti vašką ar šviną į vandenį ir iš susidariusio jam sustingus pavidalo spręsti apie ateitį. Dažniausiai burdavo ištekėti laukiančios merginos, ir burdavo ne tiek apie meilę, kiek apie būsimo santuokinio gyvenimo laimę ir jaunikį. Pavyzdžiui, jeigu tamsoje nemačiom iš rietuvės paimtų malkų skaičius išeis lyginis, tai ateinančiais metais mergina ištekės, jei nelyginis – neištekės. Arba išėjus iš trobos laukan, kurioje pusėje pirmiau sulos šuo, iš tos pusės atvyks būsimas jaunikis. Ir t. t. Bet visu tuo lietuviai jokia išmitis iš aplinkinių tautų.
A.J. Tikėjimas, kad Kūčių naktį gyvuliai kalba – irgi „pagoniško“ tikėjimo atgarsis, ar veikiau sietinas su krikščionybe, su Kristaus gimimu prakartėlėje?
D.R. Argi Biblijoje gyvuliai kalba? Bet apskritai krikščioniškieji simboliai nėra griežtai skirtingi nuo nekrikščioniškų. Iš tikrųjų netgi nėra tokio dalyko kaip „krikščioniški“ ir „nekrikščioniški“ simboliai. Žmonijos simbolių aruodas yra vienas ir bendras, o skirtingos tradicijos tik vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau sureikšmina vienus ar kitus simbolius ir bando jų sąskaita susireikšminti kitų atžvilgiu. „Gyvulių kalba“ arba „žvėrių kalba“ (kaip ir „paukščių kalba“) – labai senas, nuo senų senovės žinomas simbolis, žymintis galimybę suprasti tai, kas ne visiems suprantama, ne tik žmonių šnekas bei plepalus, bet pačios tikrovės „kalbą“.
A.J. Kiek žinome, papročiai skirtingose Lietuvos srityse šiek tiek skiriasi. Gal žinoma, kokie būdingi Kūčių ir Kalėdų papročiai buvo Vilniaus krašte?
D.R. Niekada nebandžiau nagrinėti Kūčių ir Kalėdų papročių atskirai Vilniaus krašte. Bet kadangi jis priklauso Dzūkijai, tai, manau, jie nelabai skyrėsi nuo dzūkų papročių.
A.J. Šiuo metu madinga gaivinti pagoniškus papročius, ritualus. Kaip vertinate šį reiškinį, ar tai sveikintinas dalykas, skatinantis domėtis senąja baltų kultūra, ar tik jos komercinė profanacija?
D.R. Na, nežinau, ar taip jau „madinga“, tačiau tebus, kaip sakote. Apskritai visi, bet kokie papročiai yra nuolat „gaivinami“ – taip gyvuoja bet kokia tradicija, krikščioniškoji irgi. Kiekvienas jaunas žmogus, įsijungdamas į krikščioniškąją tradiciją, gaivina ją savyje ir tuo būdu ją savimi gaivina. Kiekviena tikybos pamoka yra ne kas kita, kaip krikščionybės gaivinimas. Kodėl gi nebūtų galima panašiai „gaivinti“ ir senosios lietuvių tradicijos?
Kita vertus, komercinė profanacija gali bet ką paliesti, tai ne nuo tradicijos priklauso, o nuo to, ar žmogus siekia pažinti ir rasti gyvenimo prasmę, ar viskas jam tėra priemonė pasipelnyti. Bet kai išplėšiama bažnyčia ir pavagiami šventi paveikslai, ar tai krikščionybės profanacija? Nė kiek. Žmogus tik pats save šitaip žiauriai nuprofanuoja. Lygiai taip ir čia: jei tau rūpi tik parduoti, tai tu pats vargšas kvailys. Nes to, ką parduodi, už gautus pinigus nenusipirksi. Žinoma, parduoti galima ne tik už pinigus tiesiogine prasme, bet ir pasinaudoti savo reklamai, savanaudiškai „prisitrinti“, prisitapatinti…
Bet ar daugybė krikščionių – ne tokie pat, ar jie nėra tik „prisitrynę“ prie valdžios palaikomos ir todėl „galiojančios“ ideologijos? Juokais pasidžiaugčiau, kad jei žmonėms jau atrodo verta „prisitrinti“ prie vadinamosios senosios baltų kultūros, tai ji, vadinasi, tikrai darosi verta dėmesio! O rimtai šių švenčių proga kiekvieną padrąsinčiau liautis dairiusis, „iš kur pučia vėjas“, bet įsiklausyti į savo širdį ir drąsiai žengti ten, kur ji šaukia, pamynus visas baimes. Nes visa, kas buvo gyventa ir daryta ne iš širdies, ne iš tikrųjų, per ateinančias Kalėdas gali pasirodyti neverta nė surūdijusio grašio…
A.J. Dėkojame už atsakymus.
„Lietuvos rytas“, „Sostinė“, žurnalistas Artūras Jančys.
Matai kaip – ,o kaimynes vyras , vakar tuo patikejo ir griebe uz bambalio – sako dabar as kaip tikras lietuvis atsvesiu…Dar ir siandien namo negrizo smikis… Jau tie zurnalistai kartais kokie “per agrastai” – negaliu…
Per Kūčias silkė labai skanu prie alaus.
Šiais metais pirkau “Perkūno alus”, man patiko jo pavadinimas.
——
Na, straipsnis labai įdomus.
Greitai Lietuvos aludariai pradės alų vardinti Motinos, Tėvo ar Senelio alumi…kad tik daugiau alkoholintųsi mūsų jaunimėlis, ir taip nugirdytas lietuvių tauta. Perkūno Paukščiui – kažin ar tinkamas gėrimas – alus? Gal geriau tiktų sula ar bent jau nekaltoji gira, arba paprasčiausias šaltinio vandenėlis.
Dainiau, nagi tikrai- Jūsų mintys buvo per rimtos tokiam dienraščiui. Ir kitiems, tikrai geresniems ir didesniems dienraščiams Jūsų atsakymai vistiek būtų buvę per rimti. Jiems norėtųsi kažkaip lėkščiau, kvailiau, o gavo pernelyg kokybiškus atsakymus. Tai ką jiems, durneliams, beliko daryt?.. 🙂 gerai, kad yra kur paskaityt ir originalią versiją.
tikrai taip!
Kodėl kryžiokai visi aiškina kad Kristus gimė prakartėlėje kai iš tikrųjų jis gimė tvarte t y žemaitiškai kutėje. lyvis
‘..Pirma, aš nelabai suprantu, kas yra „pagonybė“. Jei tai tiesiog „nekrikščionybė“, tai tų „pagoniškų papročių“ pasaulyje labai daug ir įvairių. O jei tai toji lietuvių religija, kuri viešai gyvavo Lietuvoje prieš priimant valstybinį krikštą, o paskui pogrindyje, tai ar tinka ją vadinti „pagonybe“?..’
Taip, savoka pagonybe neturetu buti vartojama, kaip ir savoka baltai. Tai ‘tu paciu ir del to pacio’ reklamine akcija. Bet ar mums patiems reikia tuo naudotis? Labai geras autoriaus pastebejimas.
Labai idomu, ko siekia tokie raseivos panasiais ‘neapsiziurejimais’? Juk zmones skaito, ir dauguma tiki tuo ka skaito… Rimto zmogaus rimti pamastymai. Ir cia se tau vaikeli, pasirodo kazkas prisidengdamas zmogaus zinomumu, kuria savo ‘tradicijas ir paprocius’. Galima tik pabandyti isivaizduoti, kaip turejo pasijusti Razauskas… Ir bedele cia turbut giliau nei vieno zmogaus apdergimas. Panasu tai jau tampa norma, raseivos pilsto kas jiems patinka (ar ka liepia) apie bet ka: kasdienybe, tarptautine politika, valstybes vidaus reikalus, valdzios sprendimus. Besarmaciai parsidaveliai raseivos, kitaip nepavadinsi
Sutinku, išskyrus dėl “baltų” sąvokos – kuo ji bloga? Neselmanas ja įvardijo giminingos kultūros ir kalbos tautų grupę (nes jau buvo germanai, skandinavai) remdamasis tuo, kad tos tautos gyvena prie Baltijos jūros, o Baltijos jūros pavadinimas paminėtas jau IX a. teigiant, kad taip ją vadino šalia jos gyvenantys žmonės (beje, danai, švedai, vokiečiai ir suomiai ją vadino Rytų jūra, estai ir vėliau suomiai – Vakarų jūra). Baltijos jūros pavadinimą etimologai kildina iš lietuviško žodžio “baltas”, kuris reiškia ne tik spalvą, bet ir “šviesus”, “nesuteptas”. Ar tai netinka baltų kultūrai ir tikybai įvardyti? Mano nuomone, tai daug geriau negu “aisčiai”, nes tai germaniškos ir lotyniškos kilmės žodis, reiškiantis “rytiečius”, tuo pavadinimu save iki šiol vadina estai.
Dedu pliusą.
Dėl “baltų”, įdomus variantas – yra toks graikiškas žodis “βάλτος”, apytikriai reiškiantis pelkę ar liūną – o juk vietovės buvo pelkėtos, ne vienas kryžiokas ten nuburbuliavo. Įdomu, sutapimas, ar ne, kad vokiečiai tokį pavadinimą pradėjo vartoti?
“LosAngeles”, pritariu, kad “bedele cia turbut giliau nei vieno zmogaus apdergimas” – gi “komsomolkė” atstovauja “progresyvistams”, o tiems homjaunuoliams visos religijos, išskyrus liberastiją, yra “retrogradiškos”. Kiek matosi iš žurnalisto klausimų ir paskesnio to pokalbio “patobulinimo”, a) siekta tą pokalbį panaudoti kaip dar vieną propagandinę priemonę prieš “valstiečius”, kurie yra “blaivybės garbintojai” ir su kuriais grįžta “pagonių mados” – o pastarosios, “komsomolkės” interpretavimu, yra visai ne blaivininkiškos (tai matot, pasirodo, kokie tie valstiečiai veidmainiai!) ir b) “įrodyti”, kad lietuvių tautinė kultūra iš esmės buvo (ir yra) “juslinė” ir primityvi – nepalyginsi su dabartinėmis “progresyviomis viartibėmis”. 🙂
Na, o šiaip, Ražausko vietoje, pamąstyčiau apie kreipimąsi į teismą – arba tie veikėjai viešai paneigia savo išsigalvojimus ir atsiprašo, arba… 😉
Labai taikliai suformulavote punktus a ir b. Trumpai ir tiksliai, nes toks ispudis visu pirma ir susidaro. Kitaip tariant tai kryptinga uzsakyta ‘politika’, todel tiek Razauskui, tiek kitiems kazkiek padoresniems asmenims tai turetu buti pamoka: su parsidavusiais veikejais bendrauti neverta.
Del baltu… Gal jus ir teisus. Vadinti (ar vadintis) galime bet kaip. Beda siuo atveju, kad tai yra slepianti savoka. Ji uzslepia slovinga proteviu praeiti (ypac tai pastebima tarptautiniu mastu). Todel nera taip svarbu is kur ta savoka: del pelkiu, del kalbines grupes, del rupescio ‘pavergta tauta’… Turime suprasti, kad ta varda mums primete neprietelius, jau vien todel i ji reiketu ziureti atsargiai. Ir neziniukas primetes begales nuorodu i vokiska senobine literatura (kuria gerb. rupestelis turejo zinoti), ir diskusiju buvo jau begales ta tema. Prisidengiant tokiu musu pavadinimu, tiek vokietukai, tiek rytu kaimynai varo (ypac pas save) savo politika. Jos esme paprasta: jei sitie yra ‘baltai’, tai jie niekam tam savo uzkampyje neidomus, nes toliau aplink gyveno… ne baltai. Na tai jie germanai (kazkam slavai). Sis apibudinimas yra slepiantis (tam jis ir sugalvotas), todel mes patys jo vartoti neturetume.
Manau aktuali problema yra ir ta,kad tas pavadinimas, uzaugino nemazas saknis, ir kai kas net girdeti nenori ,kad jis ne musu – ne tikras,o bet koks tiesos skleidimas ,siuo atveju tampa vos ne provokacija…
Pagarba Dainiui Razauskui. Apie Lietuvos rytą mes turime jau labai seniai savo nuomonę, kaip ir apie Lietuvos “visuomeninę” televiziją, bei keletą žurnalistų dirbančių ten.
Toks žurnalistas Valtaka tai jau turėtų vilku kaukti.
Valatka
Valkata
Supraskit: žurnalistai atidirba sau duonos kąsnį. Kaip Vainauckas sako ryte, taip turi parašyti. Be to redakcijose egzistuoja vidinė nuostata: reikia atrakcijos, “kitokios” nuomonės, skandaliuko, tada išlaikysime skaitytoją (žiūrovą, klausytoją, nors, pvz., Lietuvos radijui tai mažiausiai taikytina). Tiesiog – NEDUOKITE INTERVIU visokių budulių leidiniams. Gerbkite save ir žmones.
O tas “lietuvos rytas” , tai ” komjaunimo tiesa” ar kitas? Nes “komjaunimo tiesą” žinau. Buvo privalu užsisakyti. O aš klasėje buvau atsakingas už spaudos platinimą. “Narod i partija jedinii”. Ura.
Taigi , jokios nuostabos. Melavo , meluoja ir meluos.
Šaunuolis, Dainiau! Jeigu kiekvienas taip pakovotų dėl savo žodžių iškraipymo, gal žurnalistai galų gale pasimokytų?
Beje, dar gyvuoja tokia Seimui atskaitinga Žurnalistų etikos komisija, galima būtų ir jai šį klausimą permesti, o jei nieko nedarys, tai Seimas turėtų pagalvoti, ko ji verta
Būtent! reikia kreiptis į šią instituciją, nes žurnalistinė/redaktorinė savivalė peržengia visas ribas
Pasimokytu, jeigu juos teisman trauktu uz kalidingos informacijos skleidima, pasinaudojant kieno nors kito vardu. Tai kito zmogaus vardo panaudojimas, siekiant skleisti ta zmogu zeminacia su juo nesusijusia informacija savanaudiskais tikslais. Turint gera advokata, noro ir laiko, normalioje salyje uz tokius monus, galima taip po teismus uztampyt, tiek “zurnalista”, tiek jo redaktoriu, kad paskui jiem ilgam fantazija atsoks tokius sposus kresti. Lietuvoje gal ir butu galima, bet tai dar papildomai labai daug kainuos ir tikrai neapsimokes. Vargu ar musu “teisingiausi teismai pasaulyje”, paskirs kazka baisiau nei pagrumojimas pirstu, ar kokia “siaubinga” 30 euru bauda.
gerbiamieji, argi nezinote, kad Lietyvos Ryto redakcija is tikruju sedi Londone ir kad tas laikrastis jau senau rusu nupirktas, juridiskai priklauso zmonems, kurie yra rusai. Kaip sake Ciceronas: jei nori suzinoti ar tai ka isgirdai yra tiesa, paziurek is kieno lupu tai isejo
Ačiū, Dainiau, už puikius atsakymus į kryptingai niekingus klausimus. Nenusileidai iki jų lygio, todėl, niekšai, padarė savaip. Vargšeliai…
Pirmiausia … Ačiū.
Man neduoda ramybės vienas klausimas. Kodėl niekas nesupranta ,ką reiškia žodis ? Man pačiam dar nuo vaikystės buvo aišku ,kad kalėti, užkalėti, kalėjimas – tai šviesos stygius. Mama sakydavo,. nesodink po medžiu – vis tiek užkalės, nesodinkit gėlių prie šiaurinės sienos, jos kalės. Kalėjimas tai tokia patalpa , dar vadinama , kur visai maža šviesos. Tas šviesos stygius tarsi kala augalus prie žemės, kalėjime šviesos stygius žmogų naikiną ir kūniškai ir morališkai, Panašiai mes kalame kuolą į žemę. Kalti reiškia smūgiuoti, dažniausiai žemyn.
Kitas su tamsa ir šviesa susijęs klausimas, kodėl didžiausias tamsos kiekis metuose, mažiausias šviesos kiekis metuose tokie reikšmingi bet kokiai gyvybės formai? Jei kas nors, bent kiek susijęs su augalais, su žemdirbystę, su sėklomis tai jam akivaizdu, kad kiekviena nauja gyvybės pulsacija , dabar sakytume rašoma programa, bręsta didžiausios ramybės laikotarpiu, dažniausiai – patamsyje, ir kad tai atsakingiausias laikotarpis gyvybės gyvenime metuose. Gal kas žinote, kad ir žmogus , visi gyvūnai pirmiausia vaisių augina tamsoje, kai kurie net devynis mėnesius. Įsivaizduokim ,kas būtų, jei vaisius šviesą išvystų keturių mėnesių? Mažiausias šviesos kiekio laikotarpis metuose labiausiai lemia visus gyvybingumo veiksmus ir rezultatus ateityje, Patarlė . Mano giliausiu supratimu visi papročiai, burtai, kiekvieno svarbaus virsmo Gamtoje momentu, yra tas sėjimas, kad visus metus galėtum pjauti tai, ko tada norėjai ir pasėjai.
Kažkodėl prapuolė mano rašte svarbiausias žodis, kalėdos ir kitos patarlės?.
Mielas Feliksai, aš irgi vis bandau paskatinti kitus suabejoti lotyniška ar slaviška žodžio “Kalėdos” kilme. Jau rašiau kažkur šiuos savo argumentus: senosiose lietuvių kalėdinėse dainose kalveliai kala aukso žiedą, geneliai kala pranešdami, ant kurio dvaro bernelis peršasi mergelei, prieš Kalėdas yra tempiama kaladė ir deginama kaip praėjusio laikotarpio simbolis, per vestuves jaunesnę seserį ištraukia “iš po kaladės”, suteikdami jai teisę tekėti, o per pagrindinį vedybų laikotarpį nuo Kalėdų iki Užgavėnių jei merginos nespėdavo ištekėti ar susilaukti piršlių, į jų kiemus įritindavo kaladę kaip senmergystės ženklą. Dainose Kalėda, Kalėdienė ir kt. panašūs žodžiai susiję su visais kitais senaisiais simboliais – eglių viršūnių karpymais sidabro žirklėmis, ant tėvulio dvaro šokinėjančia saule, riedančiu mėnuliu, žvaigždėmis ir pan. Ar visą šių papročių visumą turėjo senovės romėnai ir slavai, ar galėjo visa tai lietuviai perimti iš jų? Be to, kai peršama nuomonė apie žodžio “koliada” perėmimą iš jau krikščionimis tapusių slavų, kyla klausimas, kodėl lietuviškose dainose dainuojant apie Kalėdą nėra nė žodžio apie Kristų ir visą kitą krikščionišką simboliką – ar galėjo būti paimtas tik vienas žodis?
Gričiausiai klystu, tačiau man kartais įtartinai ir lyg atsibeldusios krikščionybės atmainoje nuskamba – LELIUMAI (tai lyg koks ALELIUJA ?
Greičiausiai…
Gėda tokiems žurnalistams, redaktoriams ir Lietuvos rytui, kurio mes jau seniai neskaitome.
Padorūs, išmintingi žmonės naudojami kaip masalas, iškreipia jų mintis, išdarko taip, kad paskui neatitaisysi.
Kas pažįstame Dainių Razauską tai iš karto supratome kur melas.
Ačiū Dainiui už tiesą ir principingumą – rado laiko informuoti apie tikrus savo žodžius.
Lietuvos rytui ir jo “zurnalistam” gedos jausmas, tai ne sio pasaulio dimencijos. Pinigai nekvepia.
Ar tikrai pyvas, o ne byras?
Oi, meluoja ir net neraudonuoja…
D.R.:
,,O jei tai toji lietuvių religija, kuri viešai gyvavo Lietuvoje prieš priimant valstybinį krikštą…”
,,…senovės lietuvių žynių religija…” – gal lietuviai turėjo PASAULĖŽIŪRĄ, o ne ‘religiją’?
religija [lot. religio — pamaldumas, nuolankumas, šventumas]
Pasaulėžiūra įgalino protėvius gyventi savo Žemėje, apsirūpinti viskuo ir išugdyti tautines savybes, kuriomis mes didžiuojamės! Vartodamas lotynišką žodį D.R. primeta protėvių pasaulėžiūrai ‘nuolankumo’ prasmę. Dar keisčiau, kad D.R. toliau jau rašo:
,,Kodėl gi nebūtų galima panašiai „gaivinti“ ir senosios lietuvių tradicijos?” – ???
D.R.:
,,O pasak vieno iš lietuvių ir latvių mitų…” – nežinau kaip latviai, bet lietuviai turi SAKMES ir PADAVIMUS!
D.R.:
,,Tik viena noriu pabrėžti: visi šio pasaulio daiktai bei reiškiniai ritualuose…” – ar ‘ritualai’ svarbesni D.R. etnologijoje ir mitotologijoje už APEIGAS? Būtų įdomus mokslinis šių žodžių vartojimo pagrindimas, nes D.R. toliau rašo: ,,O alus šiaip jau tikrai yra buvęs lietuvių apeiginiu gėrimu.”
Nežinau, nei vienas fizikas, chemikas, biologas nesusipainiotų savo mokslo sąvokose!!! Nepriekabiauju prie žodžių, bet D.R. moksluose paryškinti žodžiai, manau, turėtų būti pamatiniai.
Galima kreiptis į teismą dėl ‘Lietuvos rytas’ leidinio prieš Dainių Razauską įvykdytą autorinių teisų pažeidimą bei garbės ir orumo įžeidimą.
Faktas tas, kad į žurnalistų etikos komisiją tikrai reiktų kreiptis. Žmogui ką tik J.Basanavičiaus premiją gavusiam, žurnaliūgos tokį “pasveikinimą” siunčia ?
Bankrutuokit greičiau, paršai!
Šiaip, tai tikrąjį tekstą ne autorius turėtų pateikti, o teismo įpareigotas „LRytas” su visais atsiprašymai. Ir dar gauti kokį finansinį įpareigojimą, pvz., iki nustatytos datos savo sąskaita ant „LRyto” nupirkto sklypo pastatyti ir įrengti namus daugiavaikei šeimai… Už blogą darbą – savo sąskaita nepigų gerą darbą. Neturi tiek laisvų pinigų – skolinkis iš banko. O kitą kartą galvok.
Kembly, blusinėdamas nepastebėjai daug svarbesnių dalykų, pvz.: “senovės lietuvių žynių religija buvo aukščiausio lygio ir išminties, kurią vos pradėję suvokti žagtelėtumėte iš nuostabos”.
Na, ar jau žagtelėjote?
Siūlyčiau ne toliau kolioti dvasios vargdienius žurnaliūgas-valatkinius, o pradėti kiekvienas bandyti atskleidinėti bent po trupinėlį nuo mūsų Dievų ir Deivių stalo paliktos išminties, nes ji kaip niekad svarbi Tautos gyvasčiai
siusti nereikia, bet reikia issireikalauti pinigu ir vieso paneigimo…tik toks kelias belikes su tokiais filadelfijais kovoti
The term pagan is from Late Latin paganus, revived during the Renaissance. Itself deriving from classical Latin pagus which originally meant ‘region delimited by markers’, paganus had also come to mean ‘of or relating to the countryside’…pats zodis pas juos nuejo is Lietuviu kalbos ir savivardzio Paginia, Paginti, tai yra ginti savas ribas, o tik veliau romenai suteike siam zodziui ir kaimo prasme
Gimė, jei iš tikrųjų gimė žydukas JĖZUS , ir jo niekas NEPERKIKŠIJO į KRISTŲ. Žydai- judėjai, norėdami suartinti KATOLIKSŲ RELIGIJĄ SU KRIKŠČIONIŲ – DOROVINE RELIGIJA, DABAR SIEKIA SUNAIKINTI JĖZAUS VARDĄ , PAKEISDAMI IRPASTOVIAI SKELBDAMI KRISTAUS varda, ir iš jo bando gaminti KRIKŠČIONYBĖS pavadinimą. Žydai – judėjai labai trokšta susigražinti Vatikaną į savo rankas, Amerikoje jie nuo Kolumbo laikų įkūrė JUDĖJŲ- KRIKŠČIONIŲ RELIGIJĄ…. noraliam protui tai absoliučiai nesiderina, BET TAIP YRA. iR jau šimtmečius Amerikoje veikia jų tokio tikėjimo bažnyčios, iš jų transliuojamos pasauliui mišios, kaip KRIKŠČIONIŠKOSIOS , BET NE KATOLISKŲ. Dėl to Vatikanas nelabai pripažįsta amerikoniškąją judėjiškai- krikščionišką bažnyčią ir jos kunigus.
PAGAN- yra graikų kilmės žodis, reiškiantis žemdirbį. Vatikane Popai ir jų pagalbiniai KITATIKIUS pravaržiavo PAGANI-mis.
O ko jūs norit,juk ,,Lietuvos rytas”-buvusi,,Komsomolskaja pravda”?! Nė vienas lietuvis neturėtų jo išvis skaityti,kaip kad ir nežiūrėti prorusiško ,,Lietuvos ryto tv” kanalo,kur nuo ryto iki vakaro tesuka ruskus serialus ar kitas ,,putiniškas įdomybes”…Gerb.D.Razauskui ir kitiems gudriems žmonėms reiktų nebijoti pasirinkti,su kuo bendrauti.
Trumpai žargoniškai sakant, rimtasis D. Razauskas su tuo proginiu pokalbiu tapo “Lietuvos ryto” išdurtas… Kaip paprastai, ne švietimas komercinei žiniasklaidai rūpi, o tyčiojimas iš jo rezultatų. Tai čia ir regime.
Gerbiamas prof. D.Ražauskai, žinoma, kad nemalonu, kai rytiečiai nesiskaito su autorinėmis teisėmis ir spaudina, kas jiems patinka. Turite akyvaizdžius įrodymus, paduokite teisman ir pareikalaukite soplidžios kompensacijos ir viešo atsiprašymo. Kai užmokės keletą šimtų tūkstančių euriukų, ateityje nebenorės išdykauti, o tiksliau ŽEMINTI RYTIEČIAMS NEPATINJKAMUS autorius. Gerb. Dainiau, Lietuvos klierikų rengimo vadovėlyje radau daug informacijos apie katoliksų mokymą ir apie žydų Jėzų. Dėl to, kad Jėzus buvo KRIKŠČIONIS, dorovnio tikėjimo atstovas, jis, už kritikavimą judėjų papročių ir kvietimą jų, atsiakius nedorojo judaizmo, grįžti į KRIKŠČIONIŠKĄJĄ religiją, rabinų reikalavimu ir įskundimu Judėjų karaliui Jerodui, buvo nubaustas nukryžiavimu. Įdomu, kad vadovėlyje rašoma, kad judėjams ir naujiesiems katoliksams didžiausi priešai buvo KRIKŠČIONYS, ir juos reikėję visus pirmiausiai IŠŽUDYTI… NES IŠ KRIKŠČIONIŲ žydai pasiskolino daug dogmų katoliskų religijos kūrimui, o ir savo jaudizmui. Taigi, judizmo ir katolisų religijos buvo sukurtos žydų “išminčių” – skleidėjų – apaštalų ir šventųjų( tų, kurie skleisdami KATOLIKSŲ RELIGIJĄ KITOSE TAUTOS, KRIKŠČIONIŲ, PRAVARDŽIUOJAMŲ PAGANI- mis, buvo nužudyti ir Vatikane ŽYDŲ ŠV.TĖVŲ – POPŲ (papiež- nevartotinas lenkiškas barbarizmas lietuvių kalboje), pradėti skelbti APAŠTALAIS IR ŠVENTAISIAIS, taip apipjaustytieji Vatikano Žydai -aukštino taip pat savuosius apipjaustytus žydus, skelbusius KATOLIKSų tikėjimą. Siūlyčiau, ateityjje nevarttoti PAGANI- ų , IR KRISTAUS, BEI PAPIEŽ-iaus žodžių, kaip tikriausius BARBARIZMUS, ATĖJUSIUS IŠ ŽYDŲ IR LENKŲ KALBŲ. pravaržiuoti savęs nei paganimis, nei