R.Žilinskas. Eilėraščiai (4)

ro-6-2

Romualdas Žilinskas | asmeninė nuotr.

Duona kasdieninė 

Ant stalo riekė duonos
Ruginės. Kvapas ajerų.
Plutos pasvilęs šonas.
Mirkau į pieną ją. Vėlu.

Spingsulė žibalinė
Trobą medumi apšviečia.
Virš krosnies džiūsta kmynai,
Kabo stagarai aviečių.

Užuolaida ant lango
Gelsva, lyg lapai rudenį..
Senelio šiurkščios rankos
Nuo stalo renka trupinius.

Jo akys šypsos švelniai –
Gerumo, meilės kupinos,
Kai trupinius nuo delno
Lėtai priglaudžia lūpomis.

Ant Kristaus musės kelios –
Paveikslas apsiblausęs…
„Eik jau miegot, vaikeli,
Ir pasimelsk Aukščiausiam…“

Gal bus giedra, gal ne 

Slepias saulė už gimtojo trobesio –
Tuoj užges, jau vėlu…
Guli širdgėla mano pajuodusi
Ant baltų dobilų.

Ir gyvenimas – kuinas nujodytas –
Parupšnos tos žolės,
Nusižvengs, kad žvalesnis atrodytų,
Tris kartus iš eilės.

Atkartos aidas garsą ir tyčiosis –
Paklaidins jį, pames…
Kreivais batais likimas patrypčiojęs
Arkliui balną atneš.

Rytas auš iš už gimtojo trobesio –
Gal bus giedra, gal ne…
Kelsis širdgėla mano pajuodusi
Pasėdėti balne.

Yra gyvenimas, kurį ir vėl kartoju

Aš nežinojau, kas tokia esi,
Bet debesis man angelo sparnu pamojo
Ir tam miglų pasauly – debesy –
Paklydo laikas ir visi pavojai.

Miegojo dienos plunksnų pataluos,
O naktys su žvaigždėm gaudynių žaidė
Ir, rodės, praeitį kaskart greičiau vejuos –
Kur gyvenai – maža naivi mergaitė.

Ir tik drugiu pavirtus išskridai
(Ne vien tik paukščiai rudenį palieka),
Bet tolimų, svaigių dienų aidai
Staiga sugrįžo, kai neliko nieko –

Juk net klevai, sudegę ugnimi,
Su smilgomis kartojo spaliui maldą…
Tu atėjai tikėti manimi,
Tu atėjai gyvenime dar kartą.

…………………………………………………….

Dabar žinau, kas tu tokia esi –
Tu – angelas, kuris sparnu pamojo.
Ir ne miglotas – baltas debesis
Yra gyvenimas, kurį ir vėl kartoju…

Negrok

Negrok, negrok – man taip tylos dar noris –
Tegul tiesa pamiega nors truputį…
Gal bus lietingas ar saulėtas oras,
Aš paprašau tavęs šalia pabūti.

Tiktai minutę, kol dangus suplyšta,
Kol dar žvaigždžių yra, nors jos ir blėsta.
Bijai tamsos? Bet ji juk visada sugrįžta,
Kaip grįžta mano veidas, mūsų miestas,

Kaip tie, kurie išėję tau pamojo,
Kaip tie, kurie sapne tau ranką tiesė…
Negrok, prašau… Nejau dabar užgrojus
Tu vėl prikelti nori seną tiesą?

Tu nori vėl mylėti nemylėjus?
Prie šalčio prisiglausti, kad sušiltum?
Tiesiog pabūk šalia, be jokio vėjo,
Kaip greitai rytas aušta – jis pakils jau…

…………………………………………………………………………………….

Nubėga basas vėjas į pajūrį
Ir tu kartu – šviesu…
Žinau, tu nekalta.
O, Viešpatie, daugiau mes nieko nebeturim –
Tik meilės pėdsakus ir sąžinės natas…

 

Pabūk

Jei dar gali, pabūk.
Sustok…
Juk net naktis mane atstūmė.
Tik nieko nesakyk.
Net nealsuok.
Tiesiog palik man savo kūną.

Ir dar šiek tiek vilčių…
Prašau.
Žinau, kaip viskas susipynė.
Gal saulė jau daugiau nešvis.
Neauš.
Tad pasisupk žvaigždžių sūpynėj.

Tai – tik svaja,
Kurios nebus.
Bet ji juk buvo!
Mes ją matėm!
Aš su tavim širdim kalbu
Apglėbęs rankom mūsų medį,

Akim apglėbęs dangų.
Tu supies.
Ar iš žvaigždžių pasaulis mažas?
Tegul tas rytas neateis –
Nespės.
Pabūk many bent kaip miražas…

Už gimusius

Lyg peiliu rėžia ežerą vakaras:
Čia – tamsu, o ten – dar raudona,
Iš sausų žagarų laužo nekuriam,
Nes krante ajerai kvepia duona.

Dar pasėdim, parūkom ir skiriamės –
Juk dienos aštrios briaunos – į ąžuolą…
Ši naktis durs spygliais tiktai giriose
Ir tik tiems, kas nesuturi ašarų.

Patylėkim, nes balsas užkimo jau,
O rimties visada buvo maža mums.
Bet vėliau mes išgersim už gimusius
Ir už tuos, kam gyvenimą pažada.

Vėl sugrįšim prie šito ugniakuro
Ir tikrai atsilaušime duonos.
Ir po kojom auksinis guls vakaras,
Ir šešėlis nuo ąžuolo plonas…

Žvaigždžių sula

Imk truputį žvaigždžių sulos…
Nesakyk, kad tokios nebūna.
Šunys budi ir garsiai los,
Jei tiktai matys mūsų kūnus.

Ar užuos, ar išgirs, pajaus –
Šiurps oda ir tirtėsim mudu.
Jaunatis juodą dangų pjaus
Ir po tamsą blaškysis judai.

Ten – žemai. Danguj jų nėra.
Čia – tik mes, lojimas – iš Žemės.
Švies po kojom, tirps Venera –
Mes aukščiau negu Dievas lemia.

Ir todėl gerk žvaigždžių sulos –
Svaik kartu, kaip esi įpratus…

……………………………………………………..

Apačioj šunys los ir los,
Kai dardėsim Grįžulo ratuos…

Kategorijos: Kūryba, Literatūra, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , .

4 komentarai

  1. aldona:

    Ačiū ,labai patiko poeziją.

  2. Jotis:

    Čia viskas puiku, kai įvaizdžiai, metaforos, palyginimai ir išgalvota tikrovė integruojasi į TU ir AŠ…

  3. Ana:

    Lietau,

    kaip visada, sielos gražumas – neapsakytas.
    Gražių Šventų Kalėdų.

  4. Emilija:

    Jūsų eilės inkrustuotos gražiausiais taisyklingos kalbos ir meninio žodžio perlais, juose randame vertingiausius žmogiškųjų vertybių deimantus , o visa tai beldžiasi iš širdies į širdį auksiniais Lietaus lašiukais.Jūsų kūryba kiekvienam labai prasminga ir reikalinga, nes ji įdomi, veikianti emocijas, įvairios tematikos,visada priverčianti mąstyti, tobulėti. Labai malonu klausytis ir Jūsų tekstais parašytų dainų, bei paties skaitomų eilių.Jūsų balsas tartum sustiprina kiekvieno žodžio prasmę , išryškina minties gilumą. Nuoširdžiausias ačiū,kad esate, kad kuriate , te lydi Jūsų gražius darbus sėkmė ir te padeda Dievas Jūsų žodžiui pasiekti kiekvieno lietuvio širdį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *