M. Kundrotas. Vatnikai susemti? Bet ar tie? (32)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Nenumaldomai artėjant Seimo rinkimams vėl aktualizuojasi Kremliaus agentų ir šalininkų klausimas. Tiksliau sakant tai du klausimai. Pirmas – ar Lietuvos saugumo tarnybos tiksliai nustatė grėsmes, antras – kas gi toliau?

Nejau Rusija su savo didžiule propagandine ir įtakos patirtimi, didžiuliais finansiniais ir administraciniais ištekliais tesugebėjo išspausti saujelę isteriškų bepročių – kelertų, mazitovų, lekstučių ir bartašiūnaičių? Nėra jokios abejonės, kokius interesus šie asmenys aptarnauja. Mažiau svarbus klausimas – ar iš kvailumo, ar vienam kitam jų sumokama. Tiesa, jog šie asmenys kuria propagandinius tinklus, ypač internete, patraukdami dalį naivesnių žmonių. Bet ar tai viskas, ką sugeba Kremlius? Keliolika vienas kitą dubliuojančių tinklalapių ir grupių Feisbuke, kurių auditorija vargiai prilygtų vieno Delfi straipsnio skaitytojų ratui?

Dar aštriau šis klausimas kyla, pasižiūrėjus į nustatytų vatnikų partijas. Socialistinis liaudies frontas prarado legaliam veikimui reikalingą dviejų tūkstančių narių skaičių ir pateko į išregistruojamų partijų sąrašą, o Liaudies partija, net pasipildžiusi nauja ir energinga komanda, apklausose vargiai surenka vieną procentą rinkėjų balsų. Iš tiesų kyla klausimas, kodėl Rusija, finansiškai ir politiškai investuojanti į Le Penaites, Vildersus ir „Linkes“, tokia taupi Lietuvos koloradų atžvilgiu? Jeigu ji tiek investuotų į tą pačią Liaudies partiją, šiandien ji būtų renkamiausių penketuke, o po rinkimų sudarytų stiprią parlamentinę frakciją.

Gal šis taupumas – dėl to, kad iš tiesų investuojama visai kitur? Pagalvokime, kam naudinga „auksinių šaukštų“ afera, grasinanti Lietuvos kariuomenės prestižui? Kam naudingas smurtas Garliavoje, organizuotas dabartinio valstiečių lyderio Sauliaus Skvernelio, grasinantis teisėsaugos įvaizdžiui? Kam tarnauja socialdemokratų ir visos politinės sistemos sukurtas Baudžiavos kodeksas, dar stipriau pakertantis ir taip silpną Lietuvos piliečių tikėjimą valstybės teisingumu?

Pagaliau, kam dirba liberalioji žiniasklaida, tautiškumo, doros, šeimos, socialinio teisingumo vertybes siejanti su Vladimiru Putinu? Akivaizdu, jog daliai naivesnių žmonių peršama išvada: jeigu tai – Putino vertybės, tai gal tas Putinas nėra toks jau blogas? Prie žiniasklaidos reiktų pridėti angažuotus politologus ir kitus viešuosius veikėjus, spraudžiančius Lietuvą į pasirinkimą tarp laukinio liberalizmo ir tokio pat laukinio Putino.

O labiausiai Kremliui naudingas plintantis nihilizmas. Piešiant, jog visos partijos – blogos, tendencingai praleidžiant tas partijas, kurių programos ir darbai galėtų liudyti kitaip. Jog Lietuva – labiausiai korumpuota šalis Europoje, o gal net visame pasaulyje. Liberali žiniasklaida iki 50-ies procentų žinių skiria nusikaltimams ir tragedijoms, kai solidžiausi leidiniai Jungtinėse Valstijoje ar net kaimyninėje Lenkijoje tam skiria iki 3-jų procentų. Šitaip tendencingai formuojamas įspūdis, kad Lietuva – šalis, kurioje viskas blogai. Taip įtikintų žmonių dalis emigruoja, dalis rezignuoja, dalis prasigeria, o dalis lengvai pakimba ant Rusijos propagandos jauko. Neva ten geriau.

Žinoma, visais šiais atvejais galima įžvelgti kur kas artimesnius interesus, nei Rusijos įtaka. „Auksinių šaukštų“ byloje – paprasčiausią norą pasipelnyti per vadinamuosius „atkatus“, Garliavos dramoje – siekį nuslėpti galimai įsikerojusį iškrypėlių klaną arba tiesiog parodyti jėgą, Baudžiavos kodekse – savanaudiškus verslo ir su juo susijusių politikų interesus. Liberalų piešiama diada – liberalizmas arba Putinas – gali būti sąlygota siekio pateikti liberalizmą, kaip gėrį, o visa, kas jam prieštarauja – kaip Putino politiką, taigi – blogį.

Net Lietuvos įvaizdžio kriminalizavimas gali būti grindžiamas labai primityviais interesais. Populistiniams politikams tai – būdas sutelkti kuo daugiau rinkėjų kuo mažesnėmis sąnaudomis. Kam kurti sudėtingas programas ir dar užsiimti jų aiškinimu, sklaida, kai galima iškelti vieną šūkį: visi – vagys, tik mes kitokie? Liberaliai žiniasklaidai tai – atitinkamas būdas sutelkti kuo didesnę auditoriją su atitinkama finansine išraiška, investuojant kuo mažiau darbo. Rimtos analitinės ir kultūrinės rubrikos reikalauja daugiau pastangų, nei raportas iš policijos suvestinės. Be to, žmonės imlūs aštriems pojūčiams, o norint sukelti juos pozityvu reikia rasti ką nors ypatingo.

Tiesa, kad korupcija – opi Lietuvos problema ir jos išsprendimas daug ką pakeistų. Bet visą savo tapatybę konstruoti vien šiuo pagrindu, apeinant kur kas sudėtingesnius politinius procesus, yra populizmas, paprasčiau tariant – tiesiog rinkėjų mulkinimas. Tiesa ir tai, jog Lietuvoje gausu girtuoklių, mušeikų, vagių ir prievartautojų, bet vargu, ar jie nusipelno didesnio dėmesio, nei atsidaręs muziejus, rimtosios muzikos koncertas, kaimo tautodailininkas ar įžvalgus mokslininkas.

Išties kyla klausimas, ar Kremliui bereikia investuoti į Lietuvos politinę, žurnalistinę ar akademinę sistemą, kai ji ir taip puikiai dirba? Nežiūrint, kokie būtų jos pačios interesai. Be to ši sistema taip įprato klausyti šeimininko Briuselyje, kad Europoje ar Amerikoje pūstelėjus kitiems vėjams lengvai prisitaikys prie šeimininko Maskvoje. Vienąkart tokia transformacija jau įvyko, tik tada kryptis buvo priešinga. Pagaliau, kas gali imti kyšius iš Kurlianskio, gali paimti ir iš Putino.

Jei Kremlius išties turi savo strategiją Lietuvai – o precedentai kitose šalyse verčia taip manyti – jis pirmiausiai investuoja į sistemą. Tik vargu, ar tai atskleis dabartinis Lietuvos saugumas, juk jis pats – sistemos dalis.

Na ir pabaigai – klausimas: kas toliau? Surado saugumas kelias marginalias grupeles vatnikų. Bet ar susėmė? Pagąsdino, pasiskolino kompiuterius, paskelbė ataskaitas ir visas burbulas subliuško. Jei tie žmonės išties dirba priešiškai valstybei – o akivaizdu, jog daugelis jų tikrai dirba – jie turėtų sėdėti kalėjime. Kodėl jie dar laisvėje, kodėl veikia jų žiniasklaida, funkcionuoja organizacijos? O gal tai ir atsakymas tiek į pirmąjį, tiek į antrąjį klausimą? Gal būtent taip liepė tikrasis sistemos šeimininkas? Pagąsdinti, nukreipti dėmesį ir paleisti. Juk rytoj gali prireikti.

Neskubėkime guostis, kad šiandien sistema viešai dirba Europos Sąjungai. Istorijoje gausu atvejų, kai dirbama dviems šeimininkams. Vienas – čia pat, o kitas – atsarginis. Jei rytoj Rusija ateis čia, jai reikės tiek „gerų specialistų“, kurių gausiai patieks dabartinė sistema, tiek ištikimų fanatikų. Neatmestina versija, kad vieniems įsakyta išsaugoti kitus.

Nesinorėtų karksėti, bet labai gali būti, jog artėjantys rinkimai nulems Lietuvos ateitį ir ilgam. Ar sistema pasikeis iš esmės? Ar ateis principingi, patriotiški žmonės, gebantys ir siekiantys sustabdyti ne tik Rusijos įtaką, bet ir jos priežastis, dėl kurių ji čia plinta?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: