R. Kupčinskas, V. Vilimas. Tik piliečiai gali aprengti nuogą teisingumo karalių (10)

Rytas Kupčinskas | asmeninė nuotr.

Rytas Kupčinskas | asmeninė nuotr.

Artėjant rinkimams kyla vis daugiau klausimų – ką pasirinkti, pagal kokius kriterijus vertinti būsimus tautos atstovus?

Partijos savo rinkiminėse programose visada pasiruošusios kurti geresnę Lietuvą. Tokie įsipareigojimai mus lydi nuo pat nepriklausomybės atstatymo. Bet įsipareigojimai turėtų būti vykdomi, nes dėl tuščių pažadų valstybės ateitis tampa neprognozuojama.

Teisingumo problema visada buvo ir lieka pirmaeilė. Nuo to laiko, kai iš teismų sistemos (1995 m.) buvo pašalinti visuomenės atstovai (tarėjai),  Lietuva tapo unikali valstybė, kurioje teisingumo vykdymas buvo patikėtas Teismui, suformuotam pagal  praėjusio šimtmečio vidurio totalitarinių valstybių standartus.

Lietuvos teismų sistemą įteisino buvę sovietiniai teisininkai, kurie dėl savo ir savo darbdavių – politikos elito – ateities eliminavo liustraciją. Konstitucinis Teismas taip pat tapo buvusių okupacinės valdžios tarnų priebėga.

Šiuo metu Lietuvoje yra uždara, niekam neatskaitinga, turinti savivaldą teismų sistema, paremta Konstitucinio Teismo doktrinomis, užkertančiomis kelią bet kokiai teismų pertvarkai. Atsirado nerašyta konstitucinė nuostata, draudžianti visuomenės atstovams dalyvauti teisingumo vykdyme, o tuo pačiu ir valstybės valdyme.

Susidariusią situaciją savo metiniame pranešime 2015 m. Lietuvos prezidentė apibūdino taip:  „Uždara, menkai visuomenės kontroliuojama sistema toleruoja dvigubų standartų plitimą. Vilkinimas tapo tradicija, kuria imame garsėti jau ir Europinėje erdvėje“.

dr. Vladas Vilimas | lrs.lt, O.Posaškovos nuotr.

dr. Vladas Vilimas | lrs.lt, O.Posaškovos nuotr.

Teismų degradacija atvėrė kelią nežabotai korupcijai  šalyje.

Jungtinių Tautų organizacija išskiria šias pagrindines korupcijos formas: sukčiavimas, kyšininkavimas, piktnaudžiavimas suteiktomis galiomis priimant sprendimus (piktnaudžiavimas diskrecija), prievartos panaudojimas, favoritizmas (favoritų skyrimas į aukštas pareigas), valstybės pinigų ar turto pasisavinimas/išeikvojimas bei korupcija vykdant politinę veiklą. Su visomis korupcijos formomis Lietuva susiduria kasdien.

Apie korumpuotą Lietuvą prezidentė primena savo 2016 m. pranešime: „Valstybė praranda strateginę kryptį – daugelyje sričių trypčiojame vietoje ir skęstame vienadienėje rutinoje. Ateities Lietuvai, strateginiams sprendimams ar išbaigtoms struktūrinėms reformoms skiriama vis mažiau laiko ir energijos. Mūsų nepaleidžia nomenklatūrinių priklausomybių liūnas. O besimurkdant korupcinėje klampynėje prarandamas gebėjimas mąstyti ir veikti valstybiškai. Ekonominio stabilumo tarpsnis, palankus žingsniui į kokybiškai naują valstybės raidos etapą, gali būti prarastas, jeigu laiku nepamatysime nerimą keliančių ženklų“.

Padėtį Lietuvoje  vertina ir tarptautinės organizacijos. Viena jų – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Ši organizacija vienija 35 pasaulio šalis, tarp jų ir pokomunistines Vengriją, Lenkiją, Estiją, Čekiją, Slovakiją, Slovėniją, Latviją. Deja, Lietuvai dalyvauti šioje organizacijoje durys užtrenktos, nors pastangų dėta nemažai. Paraišką dėl narystės Lietuva yra pateikusi dar 2002 m. Pagrindinės narystės atmetimo priežastys – nevaldoma korupcija, kuri savo ruožtu skatina emigraciją iš šalies.

Kaip matome, padėtis daugiau negu sudėtinga, bet kokia išeitis?

Štai Ukrainoje aplinkybės susiklostė taip, kad iki šiol teisėtvarkos srityje jokių pertvarkų ir liustracijos nebuvo. Šalies korupcija pradėta vadinti „didžiausia“, nes nebeišsiteko matavimo skalėje. Be finansinės Vakarų valstybių paramos šaliai grėsė bankrotas.

Vakarų Europos šalys ir JAV, įvertinusios esamą padėtį, sutiko paremti Ukrainą, bet su viena sąlyga – kad šalyje būtų užkirstas kelias korupcijai. Tuo turi pasirūpinti pati valstybė. Bet šiam reikalui liko vos keli mėnesiai, ir neaišku, ar Ukraina įgyvendins reikalavimus.

2016 m. vasario 18 d. Kijeve įvyko konferencija, skirta konstitucinei reformai, kuri įgalintų vykdyti teismų pertvarką. Konferencijoje aktyviai dalyvavo mūsų Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas ir Teisingumo ministras J. Bernatonis. Ponas D. Žalimas  pabrėžė teismų ir teisėjų nepriklausomumo, o taip pat teismų savivaldos svarbą. Kitaip tariant – pasiūlė lietuvišką modelį.

Neužilgo po konferencijos, birželio 2 d., Ukrainos Rada jau priėmė reikiamas Konstitucijos pataisas, apie kurias valstybės vadovas kalbėjo taip: „Mes atkuriame Ukrainoje teisę į tiesą, teisę į teisingumą“.

Viena svarbiausių naujovių Ukraina laiko intelektinės nuosavybės apsaugą užtikrinančios institucijos įkūrimą per 12 mėnesių laikotarpį.

Kita priemonė atima iš teisėjų visišką neliečiamybę, saugančią nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, įvykdytus už teismo salės ribų.

Taip pat svarbi institucija – nepriklausoma teisėjų atrankos ir skyrimo komisija, kuri atrinkdama vadovausis kandidatų profesiniais nuopelnais, o ne ryšiais su įtakingais verslininkais ir politikais.

Pasak P. Porošenkos, daugiau nei 40 proc. Ukrainos dabartinių teismų narių neatitiks naujos etikos sistemos reikalavimų.

Vašingtonas, vienas iš finansinių donorų,  pritaria reformai  ir yra pasiruošęs padėti ją įgyvendinti, kad teismai virstų nepriklausoma, atsakinga ir efektyvia institucija. Tai pareiškė JAV ambasadorius Ukrainoje G. Pyattas.

Belieka laukti teismų pertvarkos Ukrainoje rezultatų, kuriuos pamatysime artimiausioje ateityje.

Jei kalbėtume apie pokomunistines EBPO nares – jos nuėjo panašiu keliu. Joms pavyko suvaldyti korupciją, nes Vakarų valstybių pavyzdžiu demokratizavo teismų sistemas, įvesdamos visuomenės atstovus – tarėjus, o tam, kad užtikrintų piliečių teisę apginti savo pažeistas konstitucines teises ir laisves ne tik bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismuose, bet ir Konstituciniame Teisme, įvedė konstitucinio skundo institutą. Ši teisė yra ypatinga konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos nuo viešosios valdžios neteisėtų sprendimų priemonė. Tokie institutai suformuoti: Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje.

Deja, Lietuvoje tokio instituto įkūrimo, kaip ir teismo tarėjų atsiradimo, galimybes rasime tik sisteminių partijų rinkiminiuose pažaduose. Po kadencijos partijos atsiskaito skirtingai: socialdemokratai – koncepcijomis, o TS-LKD teisinasi, kad jie negali to daryti, esą, nesutinka koalicijos partneriai liberalai.

Dėl tokios teisinės padėties neįmanoma išspręsti jokių valstybinių problemų. Ar įmanoma suvaldyti didžiausią jų – emigraciją? Atsakymas paprastas ir aiškus: tik tada, kai sugriautas valstybės pamatas – teisingumas – bus atstatytas. O juk teisingumą vykdo Teismas, vadovaudamasis teisingais įstatymais. Valstybė be teisingumo – tik plėšikų gauja (šv. Augustinas, 354–430 m.), o blogas įstatymas – žiauriausia tironijos forma (E. Berkas, 1729–1797 m.).

Savaime teisingumas neatsistatys. Pokyčius nulemti turi rinkėjai, įvertinę, kiek tiesos ir melo per ketvirtį amžiaus buvo rinkimų pažaduose ir atliktuose darbuose.

Ką daryti rinkėjams? Lietuvos piliečiai, visą šį trumpą naujos laisvos valstybės laiką buvo valdomi apynasriu. Net jei kas drąsiai pasakytų – bankrutavote ponai, valdytojai to nepripažino ir nepripažins. Jų rankose – įstatymų leidyba ir patikra. Juos besąlygiškai remia piliečių išrinktas Seimas. Jie nepriklausomi, turintys savąja savivaldą. Neatsiklausę Seimo, jie doktrinomis keičia net pagrindinį įstatymą. Jie nustato sau ir elitui atlyginimus.

Nacionalinė teismų administracija kasmet gauna finansinę „injekciją“ – po 13,5 mln. Eurų, numatytų biudžete. Lėšų panaudojimą kontroliuoja jie patys.

Europoje likome vieninteliai su savo pavyzdine, visuomenės nekontroliuojama teismų sistema.

Vengrija, turinti demokratiškus, bet su komunistiniais inkliuzais teismus, siekdama užkirsti kelią korupcijai įvykdė Konstitucijos pataisas, Lenkija daro tą patį. Ukraina, pajutusi bankroto alsavimą, žaibiškai pakeitė Konstituciją.

Ko rinkėjai gali reikalauti iš potencialių tautos atstovų? Tuojau pat aprengti nuogą karalių. To nepadarius, Lietuvoje liks tik „kriaučiai“, toliau siuvantys karaliui aukso rūbus, kurių paprastas pilietis negali pamatyti, bet ir ištarti „karalius nuogas“ nedrįsta, nes žino, kokie yra susidorojimo ginklai.

Vengrijoje jau įvykdyti, o Lenkijoje numatomi Konstitucijos pakeitimai teismų pertvarkos reikalu, bet jų kelias mums tikrai netiks vien dėl to, kad sulauktume triuškinančios reakcijos iš centrinių ES organų. Tai patyrė minėtos valstybės. Bet mūsų teisinė sistema ES pristatyta kaip pavyzdinė. Ukrainos modelis tuo labiau netiks, kadangi atspindės amerikiečių tradicijas.

Telieka vienos iš Baltijos šalių – Estijos – modelis. Estija – sėkmingai besivystanti šalis ir tampa pavyzdžiu ne tik pokomunistinėms šalims, bet ir daugeliui ES senbuvių. Tačiau naujai išrinktas Seimas pakeisti Konstituciją pagal Estijos modelį taip pat nepajėgtų. Vienintelė išeitis – Seimui organizuoti referendumą šiuo reikalu, surinkus 47 Seimo narių parašus, kaip to reikalauja Referendumo įstatymas. Tai vienintelis kelias, kuriuo einant  būtų galima atkurti valstybę.

S. Palyginimui: pagal EUROBAROMETRO duomenis 2009 m. Estijoje teismais pasitikėjo 52 proc., nepasitikėjo – 43 proc. (pasitikėjimas viršija ES vidurkį); Lietuvoje teismais pasitikėjo15 proc., nepasitikėjo – 78 proc. (nepasitikėjimas – didžiausias ES).

2010 m. iš Estijos emigravo 0,19% gyventojų, iš Lietuvos – 2,16%.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *