L.V. Medelis. Kodėl  man negaila badaujančių Vokietijos vaikų (video) (23)

Linas Medelis | asmen. nuotr.

Aš turėčiau dieną naktį už jus melstis, kad gailestingasis Dievas, jūs šliundros paskutiniai, įkvėptų savo dvasios į jūsų atšalusias širdis ir savo šventa malone nuplautų nuo jūsų nuodėmes, kad  būtumėt jo per amžius ir kad jums, niekšams, jis atleistų nuodėmes.

Karo kapelionas Otas Kacas (Otto Katz) 

Kapelionas Kacas, ne Dievo, o didžiojo Čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko buvo pašauktas pamokslu  kreiptis į tuntą neturinčių ką prarasti kandidatų patrankų mėsai  Pirmojo pasaulinio karo metais. Jis akivaizdžiai buvo girtuoklis, paleistuvis ir įgaliotasis demagogas.  Tačiau literatūrinio charakterio pavyzdys neblogai iliustruoja, kaip net ir šiais laikais keičiamos įprastos sąvokos, terminai, moralinės normos, išverčiamas ir  spalvingu propagandiniu burbulu paverčiamas gražiausių idėjų turinys. Dar kartą įsiklausykime į kreipimąsi iš TV ekranų:

„Ar tikrai Lietuva – geriausia vieta Europoje? Kol kas dar ne. Kodėl?

– mes esame didžiausi girtuokliai Europoje;
– socialinės rizikos šeimos netilptų  į Žalgirio areną;
– tūkstančiai globos namų vaikų laukia įvaikinimo;
– mes žudome ir žeminame vieni kitus;
– kas valandą penki pranešimai apie smurtą artimoje aplinkoje;
– savo namuose mušama kas trečia moteris;
– kas trečias mokinys patiria patyčias.

Ar tai ne jūsų vaikas, ne jūsų namai? Vien pernai nusižudė 900 žmonių, o 180 nužudyta buitinių konfliktų metu. Visi žudikai būna apsvaigę. Visi. Ką daryti? Galime toliau naikinti save arba…“

Ir tada išgirstame balsą, tokį panašų į mūsų Prezidentės:

„Arba netylėti, padėti, išdrįsti, įsivaikinti, įkvėpti ar surasti pagalbą. Niekas kitas už mus to nepadarys…“

Ar nejaučiate, negirdite kapeliono Kaco balso intonacijų? Ar neįtariate, kad tai kapelionas Kacas su Dievo pagalba siekia įkvėpti dvasios į atšalusias mūsų – šliundrų, girtuoklių, žudikų, smurtautojų – širdis? Įtaigus propagandinis triukas: sakoma „mes“, o galvoje turima – „jūs“. Taip, tai „Jūs – šliundros paskutiniai!“ Kad miegotume ramiau, šis kreipimasis vakarais kartas nuo karto iš ekrano pakartojamas.  Net  optimizmo krislą išsaugojusi siela  turėtų likti sutrypta žemės purve.

Taip istorinę šių metų balandžio 18 dieną, 17 valandų trisdešimt  minučių Prezidentė paskelbė ilgalaikės nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ pradžią.  O saugi Lietuva aukščiau išvardintų socialinių problemų turėti ne-ga-li! Todėl šio rašinio autorius tęsia pasakojimą kaip ir dera pakiliu tonu, prezidentūros „piarininkų“ pasiūlyta melodija (Prezidentės balso šiame chore tik tiek, kad ji yra aktyvi ir iniciatyvi valstybinės sistemos dalis).

Į eskscelencijos kvietimą prisidėti spendžiant  minėtas bėdas atsiliepė  ir  kampanijos ambasadoriais imti tituluoti žinomi Lietuvos žmonės:  5 muzikos žvaigždės, 10 TV ir radijo žvaigždžių, dvi bažnyčios žvaigždės ir  du dailininkai. Visi jie įsipareigojo  savo darbais  kiek įmanoma keisti Lietuvą į gerąją pusę.

Keletas ambasadorių kartu su prezidente liepos pabaigoje lankėsi neseniai įkurtame vaikų dienos centre (VDC) Tulpiakiemio kaime, Ukmergės rajone.  Citata iš Prezidentūros tinklalapio: „Šalies vadovė į Tulpiakiemį nuvyko gavusi laišką iš balandžio mėnesį čia įkurto vaikų dienos centro, prašantį kartu su kampanijos ,,Už saugią Lietuvą“ ambasadoriais padėti šiame kaime gyvenantiems vaikams – skirti jiems dėmesio, pasidalyti geruoju pavyzdžiu, įkvėpti gyventi kitaip“. Juk socialinės rizikos šeimose šiame kaime auga 39 iš 50 (kitaip tariant, beveik 80 proc. –aut.) vaikų.  Suprantama, ambasadoriai pasidalijo savo  gerąją patirtimi. Kokia? Vaikų priežiūros? Auklėjimo? Maitinimo? Istorija apie tai nutyli. Kokias veiklos kryptis jie mato judėjime „Už saugią Lietuvą“, galime įvertinti, išklausydami vieno gerai žinomo scenos grando mintis: „Bičiuliai, aš svajoju apie Lietuvą be prievartos ir baimės, kurioje kiekvienas žmogus gali būti savimi, kurioje sklando sugyvenimo dvasia, kur kiekvienas žmogus kuria save, kuria savo tautą, kuria savo valstybę. Įsipareigoju siekti šito tikslo visom savo jėgom ir padaryti taip, kad Lietuvoje būtų daugiau pagarbos ir meilės“. Supraskim: telydi ši malda visus, ne vien Tulpiakiemio ,vaikus nuo namų slenksčio iki VDC.

Prie nacionalinės socialinio saugumo kampanijos „Už saugią Lietuvą“ jau prisijungė per 180 puikių iniciatyvų, pranešama minėtame tinklalapyje.  Kampanija telkia visus žmones, organizacijas, socialiai atsakingas verslo įmones, kurie savo darbais, idėjomis ir pagalba pakeis žmonių gyvenimus.  Iniciatyvos tinklalapyje registruojami geri darbai. Pavyzdžiui, šalies žemėlapyje (nuolat atnaujinamas) matome, kiek daug  gerųjų pavyzdžių atsiranda šalies gyvenvietėse. Štai jau pirmosiomis rugpjūčio dienomis tų pavyzdžių užregistruota: Tauragėje, Molėtuose ir Šalčininkuose – po 3, Telšiuose, Visagine ir Mažeikiuose – po 4, Radviliškyje ir Palangoje – po 2. Kol kas tokių nėra Prienuose ir Raseiniuose. Tikėkimės, jų netrukus atsiras ir ten. Naujausia tinklalapio informacija: „Rūpestis visuomenės socialinėmis problemomis prie kampanijos paskatino prisijungti Finansų ministerijos darbuotojus. Olimpinių žaidynių įkvėpti jie kviečia drauge auginti ateities Lietuvos olimpiečius“.  Tikėkim, nuo šiol ministerija ir kiekvienas šalies gyventojas asmeniškai imsis olimpiečių auginimo. Puikioje nuotraukoje ant ministerijos laiptų puikiai atrodo puikaus ministerijos kolektyvo atstovai su puikia ministre priešakyje (suprantama, kai kurie ministerijos darbuotojai negalėjo fotografuotis, nes tuo metu dirbo). Tai akivaizdi užuomina kitoms ministerijoms, savivaldybėms, visoms valdiškoms įstaigoms. Tuo bus prisiminta ir Smetonos laikų tradicija, kai žemės ūkiui paremti kiekvienas valdininkas Kalėdoms privalėjo nusipirkti po žąsį.

Jei trumpam grįžtume prie vaikų globos, neįmanoma nepaminėti  nevyriausybinės tarptautinės organizacijos „Gelbėkite vaikus“  (pavadinimas angliškai – „Gelbėkite Lietuvos vaikus“), kuri taip pat įsijungė į projektą. Jos veikla prasidėjo gerokai anksčiau ir, galima sakyti, Lietuvai yra pavyzdinė. Ji gauna paramą iš įvairiausių organizacijų, įmonių ir privačių  asmenų. Su šūkiu „Jūsų parama kuria laimingą vaikystę“ ji remia ne tik  Lietuvos, bet ir Zimbabvės vaikus.  Sunku atspėti,  kiek lėšų surenkama Zimbabvės vaikams, tad ir nesukim sau galvos. Tikriausiai tam paslaugiai ir siūloma pažymėti varnele kvadratėlį po nuoroda į banko sąskaitą, paaiškinant jo reikšmę:  „Aš nenoriu gauti naujienlaiškių, kuriuose informuojama, kaip yra naudojama mano auka“.  Jums pakaks žinoti („Gelbėkite vaikus“  kalkuliacija):  5 eurai – tiek užtenka vieną vaiką pamaitinti keturis kartus; 10 eurų – tiek užtenka, kad vaikas turėtų būtiniausias mokymosi priemones; 15 eurų – už šią sumą vaikui padėti gali psichologas.

Besidomįs, iš kur  atplaukia ir  kur nukeliauja pinigai, yra bjaurus cinikas.  Tokiam žiupsnelis nelabai  konkrečios informacijos pateikiama praėjusių metų veiklos ataskaitoje. Štai Lietuvos  žmonės paaukojo 140 542,30 EUR.  Galimas daiktas čia įskaičiuota ir  Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo, Kultūros, Švietimo ir mokslo  ministerijų, Vilniaus savivaldybės perduotos lėšos.  Labai prisideda užsienio ir tarptautinės organizacijos. Trejų metų trukmės projektui  IKEA foundation  (Švedija) paaukojo 476 340,00 EUR. Šio projekto  tikslas –  sudaryti  sąlygas  vaikui  augti  biologinėje  šeimoje,  o netekus   tėvų   globos      užtikrinti   efektyvias   alternatyvas   institucinei globai. Apskritai, skandinaviškos  pedagogikos išminties Lietuvoje buvo apmokyta  per pusantro tūkstančio specialistų, beveik tūkstantis rizikos šeimų  dalyvavo konsultacijose,  „pozityvios tėvystės mokymuose“,  per 600 vaikų suteikta  psichologų pagalba ir, be abejo, buvo dirbama su naujais, esamais ir potencialiais globėjais. Kitą dviejų metų 146 579 EUR  projektą parėmė ES fondai. Iš ataskaitos:  48 renginiai; dalyvavo 651 asmuo; parengtos 4 TV laidos, Žinių radijo laida, lauko plakatai, reklama viešajame transporte.

Smulkmena: nenurodyta, kiek  pagal Šiaurės ministrų Tarybos biuro Lietuvoje administruojamą Baltijos ir Šiaurės šalių nevyriausybinių organizacijų  bendradarbiavimo rėmimo programą skirta lėšų pamokyti specialistus,  dirbančius su  vaikais, kiek gauta lėšų tarptautinei  konferencijai  apie  Švedijoje  taikomus  metodus, apie vaiko  teisių  apsaugą  Norvegijoje. Matote: šimtai tūkstančių eurų, dešimtys mokymų, tūkstančiai apmokytų…  Didžioji gaunamų lėšų dalis skiriama kaip tik tokiems dalykams.  Tačiau „Gelbėkite vaikus“ ne tik ima, bet ir duoda. Pavyzdžiui, daug nuveikta  stiprinant  vaikų dienos centrų veiklą. Ataskaitoje teigiama, kad  „be  paramos  nustotų  veikti  net  4 vaikų dienos centrai“; „33  vaikų  dienos  centrams,  kuriuos lankė daugiau nei 700 vaikų, skirta parama sudarė 27 804 EUR“. Paimkite skaičiuotuvą, suprasite, kodėl parama vaikų centrams tikrai reikalinga:   jei aritmetika neapgauna, tai pernai kiekvienam šių vaikų vidutiniškai skirta net  3 (trys!) eurai ir 31 centas per mėnesį. Dar keletas nuostabių pavyzdžių: dviem asmenims  gydymui nuo priklausomybės alkoholiui suteikta parama 78 eurai, vienam Lietuvos  vaikui nupirktas kompiuteris už 500 eurų, kelioms šeimoms nupirkti butai kaime, o daugiavaikei šeimai net atnaujintas namas Alytaus rajone  už 42 811  eurų. Kaip pavieniai laimėtojai išskiriami iš  kitų, gal ir ne mūsų reikalas, bet, tikriausiai, būtų geriau, jei už tuos pinigus būtų nupirkta ir po lygiai padalinta loterijos bilietų. Dievas pats galėtų nuspręsti, kam dovanoti išloštą kompiuterį, o kam namą.

Neabejotina, kad  į Prezidentės inicijuotą  judėjimą įsijungs vis daugiau organizacijų ir asmenų.  „Saugioje Lietuvoje“ mokytojai ir tėvai labiau mylės vaikus, gaisrininkai gesins gaisrus, policininkai dar aktyviau gaudys girtus vairuotojus, teisininkai patars, teisėjai teis, gydytojai gydys  ir t.t. – visose gyvenimo srityse.

Daugiau nei prieš šešerius metus buvo priimtas memorandumas „Vaikystė be patyčių“. Jį pasirašiusieji Seimo nariai, ministrai, mokyklų vadovai, žurnalistų, policijos lyderiai, mokytojai ir moksleiviai, nevyriausybinės organizacijos sutarė, kad vaikai turi augti be patyčių (šūkis: „Patyčios gali ir turi liautis“), ir daryti viską, kad vaikai Lietuvoje augtų laimingi. Jau keleri metai VšĮ „Vaikų linija“ organizuoja „Veiksmo savaitę be patyčių“, kurioje dalyvauja „tūkstančiai“…  Galybė renginių, tarp kurių išsiskyrė Lietuvos mokinių parlamentas ir Lietuvos moksleivių sąjunga, organizavę  flashmob akciją  (lietuviškai – žaibiškas sambūris, sulėktuvės, sąspietis – aut.), „kurio metu  įvairių Lietuvos mokyklų mokiniai [buvo] kviečiami sukurti žmogaus siluetą ir tuo pačiu metu kartu, iškėlę rankas į viršų, sušukti „gyvenimas be patyčių“. Vaikai buvo skatinami rašyti rašinėlius, kurti dainas (Patyčioms „ne“, svajonėms „taip“), ir video apie tai, kaip atliekamos patyčios ir kokios jos yra bjaurios…

Ypač sveikintina vieno aktyvaus kovotojo sumanyta  socialinė akcija,  pavadinta „Už laimingesnius vaikus!“ Akcijos  tikslas buvo – pakeisti švietimo sistemą taip, kad joje būtų ugdomi laimingesni vaikai, atkreipti dėmesį, kaip mokyklose jaučiasi vaikai, spraudžiami į įsisenėjusius švietimo sistemos standartus. Tam reikalui jis nubėgo 862 kilometrų maratoną, per 20 dienų aplankydamas 20 mokyklų. Sutikime, tai buvo tikrai didvyriškas žygis ne tik fizine (nubėgti kasdien po 43 km net užgrūdintas sportininkas sunkiai pakeltų), bet ir moraline prasme. Ak, jei mūsų Seimo nariai bent kartą per mėnesį nubėgtų nors nuo Seimo iki Katedros. Tik įsivaizduokite, kokie laimingi taptume po akcijos „Tebūna laimingi visi“…

Bet ačiū ir už tai, kad šį pavasarį Seimas pritarė nutarimo projektui, kuriuo Vyriausybė raginama užtikrinti, kad visose šalies mokyklose nuolatos veiktų bent viena patyčių ir smurto prevencijos programa. Mat, kaip minėta, kas trečias vaikas Lietuvoje patiria patyčias. Vaikus vis minime ne be priežasties. Juk nedaug tėra žmonių, kuriems  vaikai nekeltų nuoširdaus ir  meilaus  susidomėjimo, tai jautriausia, nuoširdžiausia, naiviausia, kantriausia visuomenės dalis. Nedaugeliui gudručių apeliacija į vaikus yra ir lengviausias suaugusiųjų  papirkimo kelias.

Tuo tarpu  pasidžiaugę bendravimu su aukštais svečiais, pažaidę, pavalgę  dienos centre  dauguma  Tulpiakiemio vaikai pareina namo.  Įsivaizduokim, ten jų  laukia ta pati socialinės rizikos šeima, kurioje pagal apibrėžimą bent vienas iš tėvų:
• piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis;
• yra priklausomas nuo azartinių lošimų;
• dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų;
• naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą;
• gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.

2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis visose savivaldybėse  socialinės  rizikos šeimose augo 19668 nepilnamečiai. Pavydėtinas tikslumas, turint galvoje, kad dar  neseniai buvo ginčijamasi – mokyklų nelanko 6 ar 14 tūkstančių  Lietuvos vaikų.

Keistoka, kad šioje statistikoje nėra šeimų, iš kurių tėvai yra emigravę, o vaikai laikinai palikti su seneliais ar giminaičiais. Kol gimdytojai įsikurs „ten“, paaugliai kartais lieka ir visai vieni, nes nėra kam palikti buto, arba reikia pabaigti mokyklą. Emigracijos tempai ne mažėja, o didėja, vyriausybės prioritetuose emigracijos – ne sustabdymo, nors tik sumažinimo – nėra.  Žiniasklaidoje jau atsiranda informacijos, kad išgeriamo (išgerta ir nupirkta ne tas pat) alkoholio kiekiai yra statistikos padidinti. Iš kur tie skaičiai apie nuolat mušamas moteris, apie patyčių epidemiją mokyklose ? Viešoji įstaiga „Vaikų linija“, apibendrindama  penkerių metų kampaniją „Be patyčių“ paskelbė , kad 2011 – 2014 metais nemokamu telefono numeriu iš vaikų buvo priimta 600 tūkstančių skambučių, beveik 9 tūkstančiai  vaikų kreipėsi dėl patyčių. Tai  ne kas trečias, tai tik vienas procentas skambinusiųjų. Neseniai Lietuvos gyvybės įmonių draudimo asociacija paskelbė dar vieną „gerą“ naujieną – mūsų vaikai yra nesaugiausi visoje ES, nes… apdraustų jų tėra 15 proc. Tą skaičių atrado draudikai? Vaikas tampa nesaugus, jei nėra apdraustas?

Tad  savo aplodismentais prisidėdamas ir kartu ėmęs gilintis į tą prakeiksmą, siunčiamą  „paskutiniams šliundroms“, imi suvokti, kad dalyvauji Didžiame  Visuomenės Mulkinimo Spektaklyje. Nesugebama, vengiama, nenorima ieškoti problemų ištakų, nes kovoti ne su priežastimis, o su pasekmėmis naudinga politiškai, reklamiškai,  dažnai ir finansiškai. Juk ne paslaptis – kol pinigai mokami vaikų gelbėtojams, nelaimingų vaikų nepritrūksim, kol pinigai skiriami kovotojams už žmogaus teises, baisių pažeidimų visada atsiras, o šeimos teisės  bus pažeidžiamos tol, kol jos nesusilygins su prigimtinėmis „gyvulių teisėmis“. Žinoma, vieno vaiko šypsena gali atpirkti daugybę nuodėmių, tik ar gali atpirkti didžiulę turtinę nelygybę, skurdą, korupciją, emigraciją, valdžios savivalę, godumą,  kvailumą ir patyčias  iš eilinio piliečio? Tebūnie pagerbti ištiesiantys pagalbos ranką, bet kai skęsta tūkstančiai, nedora mėgautis vienu numestu gelbėjimo ratu. Juk negali būti laimingi nelaimingų tėvų vaikai. Ar  tokia Lietuva gali būti saugi?

***

Michailas Bulgakovas,  apysaka „Šuns širdis“, viena scena: veiksmas vyksta bolševikiniame Petrograde trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, šalyje, kurioje uždrausta gedėti pasaulinio ir pilietinio karų aukų, kurioje visuotinis chaosas, badas ir bolševikų teroras  virsta naujo, šviesaus ir laimingo gyvenimo apgaulingais pažadais.  Kai profesoriui F. Preobraženskiui  pavyksta atremti keturių bolševikinių aktyvistų  bandymą „sutankinti“  jo butą revoliucinio proletariato naudai, ypata  juodu odiniu švarku,  paaiškinusi, kad yra moteris, iš užančio išsitraukia keletą šlapių žurnalų.  Tai paskutinė galimybė palenkti buržuazinį inteligentą nuolankiam  veiksmui:

– Noriu jums pasiūlyti keletą žurnalų  Vokietijos vaikų labui. Pusrublis už vienetą.
– Ne, neimsiu, – dėbtelėjęs į žurnalus, trumpai atsako  profesorius.

Visas ketvertas  apstulbęs, o moteriškės veidas  tampa spanguolės spalvos.

– Kodėl atsisakote?
– Nenoriu.
– Jūs neužjaučiate  Vokietijos vaikų?
– Užjaučiu.
– Gaila pusrublio?
– Ne
– Tai kodėl?
– Nenoriu.

Scenos pabaiga. Akivaizdu, kad badaujančių Vokietijos vaikų neįmanoma išgelbėti vien perkant keletą žurnalų, o bandyti pagrįsti savo sprendimą yra pavojinga, nes viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus.  Šiais laikais pasakyti „nenoriu“  ar pareikalauti ataskaitos už paaukotus pinigus taip pat reikia ryžto, nes visiškai įmanoma pagarsėti kokiu nežmogiu ar homofobu. Kas gi išdrįstų pagailėti puseurio kilniam tikslui?

Beje, trečiojo dešimtmečio pradžioje po Sovietinę Rusiją klaidžiojo šeši milijonai beglobių vaikų…