K. Paulikė. Pagalbos šeimai priemonių finansavimo keliai ir kryžkelės

Reikia pripažinti, kad ketvirtis nepriklausomybės amžiaus nepadarė mūsų saugesniais  ir laimingesniais. Atvirkščiai, tapome pačia nelaimingiausia ir sparčiausiai nykstančia ES valstybe. Žiniasklaida mirga nuo pranešimų apie skriaudžiamus vaikus, skurdą, alkoholio vartojimo, mastus ir su tuo susijusias nelaimes šeimose. Deja, bet nei milijoninės ES ar Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Norvegijos finansinio mechanizmo lėšos taip pat nepagerino situacijos ir nepaskatino tarpinstitucinio, nuoseklaus bei atsakingo bendradarbiavimo, kuris padėtų stiprinti šeimos institutą, neleistų šeimoms atsidurti rizikos grupėje, leistų stabiliai bei saugiai auginti vaikus, o sulaukus orios senatvės, mėgautis ja.  Panagrinėkime kai kurias sistemines problemas ir  paramų finansavimo principus.   

SADM veiklos ypatumai rengiant ES paramos priemones

Viena iš pastebimų problemų ta,  kad iki šiol visos šakinės ministerijos veikia atskirai, bendradarbiavimas su socialiniais partneriais neturi aiškios sistemos, žinybinės problemos sprendžiamos konkuruojant, ypač jei tai susiję su pinigais. Problemos tapo dar labiau akivaizdesnės prasidėjus paskutiniam ES finansavimo etapui, kurio taip laukė pinigų pasidalinimu suinteresuotos institucijos.

Praeitą rudenį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje (SADM) vykusioje diskusijoje apie globos pertvarką, paslaugas šeimai ministrės A. Pabedinskienės paklausiau, kodėl čia nedalyvauja kitų ministerijų  atstovai, visų dalyvių akivaizdoje buvo atsakyta, kad „mes, lietuviai, nemokame bendradarbiauti“, o dar kartą uždavus tą patį klausimą asmeniškai, ministrė atsakė, kad pirmiau reikia susitvarkyti „savo darže“.  Taip 26 metus kapstomės savo daržuose, o tokio požiūrio rezultatų vaisius jau skiname. ES paramos priemonės  Nr. 08.4.1-ESFA-V-416 „Kompleksinės paslaugos šeimai“, skirtos darbui su šeimomis, kurios nėra rizikos grupėje, aprašuose aiškiai nurodyta, kad  šią veiklą gali vykdyti tik psichologai ir socialinio darbuotojo išsilavinimą turintys specialistai, kurių veiklą kuruoja SADM. O štai Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) kuruojami ir pedagoginį išsilavinimą turintys žmonės su šiomis šeimomis dirbti negali, nors daugelis jų seniai tai sėkmingai daro.  Reikia priminti, kad daugelį metų  aukštosios mokyklos paruošia visą eilę soc. pedagogų, kurių studijų programos yra labai artimos soc. darbuotojų rengimo programoms. Nors vis dar jaučiama tam tikra takoskyra tarp šių profesijų atstovų, tačiau galima išskirti kai kuriuos jų veiklos skirtumus:  soc. pedagogas sprendžia ne ypač gilias problemas, kurias laiku pastebėjus galima išspręsti, arba užkirsti kelią tolesniam jų vystymuisi, o soc. darbuotojo veikla apima įvairesnio pobūdžio  didesnes problemas, kurioms įveikti reikalingas vienas ar kitas gilesnis praktinis problemos sprendimas; soc. pedagogas atlieka ugdymo funkcijas – teikia socialinę-pedagoginę pagalbą, stebi aplinką, kad būtų išvengta sunkių asmenybės socializacijos problemų, o soc. darbuotojas organizuoja ir teikia socialines paslaugas, siekia socialinio teisingumo ir pan.

Taigi galime daryti išvadas, kad minėtoje ES paramos priemonėje veiklas su šeimomis/tėvais puikiai gali vykdyti socialiniai pedagogai, tačiau ar jos rengėjai gerai apgalvojo finansavimo taisykles, eliminuodami šiuos kompetentingus specialistus, galinčius ir gebančius dirbti prevencinį darbą su tėvais, kurie nėra rizikos grupėje? Taip pat įdomu būtų žinoti, kokių sričių atstovai dalyvavo rengiant šią priemonę? Bet kuriuo atveju priemonė yra vertinga vien todėl, kad yra skirta  prevenciniam darbui su šeimomis, kurios nėra rizikos grupėje, o kaip ją pavyks įgyvendinti, parodys laikas.  

EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų parama: „tėvai nei prie ko“

2009-2014 m. Lietuvai iš EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų buvo skirta nei daug nei mažai – 84 mln. eurų, iš jų 5,5 mln. eurų – NVO programai, kurios operatoriais 2012 m. Finansų ministerija nežinomais kriterijais pasirinko Žmogaus teisių stebėjimo institutą (ŽTSĮ)  bei VšĮ „OSFL projektai“.  Paraiškas teikė ir kelios su šeimomis/tėvais dirbančios  organizacijos, kurių projektai buvo skirti tėvų sąmoningumo, bendruomeniškumo ir telkimo veikloms vykdyti. Deja, bet dar net nepateikus šių projektų, informacinių seminarų  metu  ŽTSI projektų  vadovai uždavinėjo  klausimus:  „prie ko čia tėvai?“.

Reikia priminti, kad tuo metu ypač buvo paaštrėjusios viešos diskusijos apie tai, kad Lietuvoje tėvai negeba auklėti vaikų, smurtauja ir pan., todėl būtina perimti Norvegijos vaiko teisių sistemos patirtis. ŽTSĮ tuomet vadovavo su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga dabar į LR Seimą kandidatuojanti Dovilė Šakalienė, nuolat visur akcentavusi smurto problemas šeimose. Paradoksalu, bet nė viena  organizacija negavo šių norvegiškų fondų programos finansavimo.  Kyla retorinis klausimas, ar šios programos administratoriams  su ŽTSI direktore priešaky nuoširdžiai rūpėjo problemos šeimose? Jei visgi būtų rūpėjusios, bent vienas su tėvų/šeimų švietimu susijęs projektas būtų buvęs finansuotas. 

SADM parama NVO, dirbančiomis su šeimomis

Kiekvienas metais SADM finansuoja nevyriausybines organizacijas, kurios dirba su šeimomis ar jas atstovauja. Finansavimas nėra didelis (iki 6000 eur), todėl kartais tenka prieš rengiant projektą gerai apsvarstyti, ar iš viso apsimoka jį rašyti,  nes vien projekto administravimas užima begales laiko. Tiesa, prioritetai ir vėl dažniausiai teikiami rizikos grupės šeimoms, vaikams, taip pat  šeimoms, esančioms krizinėse situacijose. Visos kitos šeimos lyg ir užmirštamos, nors būtent joms reikia daugiau dėmesio tam, kad  užbėgti už akių galimoms problemoms, krizėms ir pan. 

Išvados  ir patarimai

1. Ministerijoms neišvengiamai būtina bendradarbiauti rengiant įvairias su šeimos politika susijusias programas, priemones ar  įstatymus bei jų pataisas. Juk su vaiku, šeima dirba tiek pedagogai, tiek sveikatos specialistai, tiek socialinės, kultūros sferos darbuotojai, tiek nevyriausybinis sektorius. Bendradarbiaujant priimami žymiai efektyvesni sprendimai.
2. Būtinas skaidrumas skiriant įvairių fondų administratorius. Kokiu būdu  EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų NVO Programa operatoriais patapo ŽTSI ir VšĮ „OSFL projektai“, nėra žinoma. Šios programos finansavimo principai kelia nemažai abejonių ir klausimų.
3. Aktyviau su tėvais/šeimomis turėtų dirbti ugdymo įstaigos. Ikimokyklinis sektorius vis dar neturi socialinių pedagogų, psichologų, kurie galėtų su kitais specialistais imtis šeimos ugdymo funkcijų (tėvų švietimas, projektai, konsultacijos ir kt.). Bendrojo lavinimo įstaigose vis dar problematiškas bendradarbiavimas su tėvais. Rekomenduotina auklėtojais skirti ne daugiausiai pamokų turinčius mokytojus dalykininkus, bet naujai priimtus socialinius pedagogus ar mažiau valandų turinčius mokytojus, gebančius dirbti ne tik su vaikais, bet ir su jų tėvais. Šie specialistai galėtų turėti po kelias klases ir joms skirti visą reikiamą dėmesį kaip klasių kuratoriai, kuriems į pagalbą ateitų jau dirbantys socialiniai pedagogai, psichologai ir kiti specialistai.
4. Lietuvoje nepakankama bendra situacijos analizė ir jos panaudojimas priimant sprendimus, todėl būtina sistemingai vykdyti įvairių įgyvendintų šeimos gerovės projektų bei programų poveikio ir efektyvumo vertinimą, kuris padėtų nusimatyti tolimesnius veiksmu ir priemones.

Autorė yra Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė