Lietuvoje plačiai apžvelgiamos JAV prezidento rinkimų kovos dažnam skaitytojui palieka įspūdį, jog dėl įtakingiausio politinio posto Vakarų pasaulyje varžosi protinga profesionali kandidatė ir populistas be jokio supratimo apie politiką. Toks įspūdis niekaip nepaaiškina fakto, kad apklausose abu kandidatai palaikomi gana apylygiai.
Ar JAV visuomenė tokia politiškai neišsilavinusi, pagaulesnė populizmui labiau nei Lietuvos rinkėjai? Kaip tuomet paaiškinti tai, kad Donaldą Trampą (Donald Trump) palaiko gausybė aukšto išsilavinimo ir visuomenės statuso žmonių?
Manome, kad Lietuvoje šiai mįslei įminti skiriama per mažai dėmesio, todėl apie tai kalbamės su vienu Trampo šalininkų, dipukų kartos Amerikos lietuviu, garsiu advokatu Povilu Žumbakiu, kaip reta gerai pažįstančiu JAV politikos užkulsius. Jo atsakymai apie rinkimus kaip niekas kitas leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie logiką ir motyvaciją, kuria vadovaujasi politika besidomintys Trampo rėmėjai.
– Lietuvoje liepos viduryje surengta portalo DELFI apklausa parodė, kad Klinton pergalės tikisi 61 proc., o Trampo pergalės – tik 25 proc. skaitytojų. Tai ne mokslinė apklausa, bet apie nuotaikas šį tą pasakanti. Tuo tarpu JAV apklausos rodo apylyges kandidatų perspektyvas. Jei reikėtų spėti šiandien, kam prognozuotumėte pergalę artėjančiuose JAV rinkimuose? Kodėl?
– Šiuo metu abu kandidatai į prezidentus atrodo apylygiai. Po partijos suvažiavimų apklausose būna pasikeitimų, bet laikui bėgant jie išsilygina. Prieš respublikonų suvažiavimą Trampas buvo atsilikęs maždaug 5 procentais (apklausų vidurkis), o po jo pirmavo 1 procentu.
Po demokratų partijos suvažiavimo, Hilari Klinton (Hillary Clinton) šį skirtumą išlygino ir savaite vėliau dar padidino persvarą, ypač dėl Trampo klaidų. Trampas dalyvauja politikoje tik 14 mėnesių, o H. Klinton virš 30 metų. Šį mėnesį Trampo nepatirtis jam daug kainavo.
Bet rinkimai dar už trijų mėnesių ir jis greitai mokosi. Įgavusi pranašumą Klinton dar kartą įkliuvo į savo melų pinkles. Keli respublikonų kandidatai išleido virš 200 milijonų dolerių Trampą juodinančioms reklamoms. Jų buvo tūkstančiai. Iš viso jie paskelbė virš 60 tūkst. neigiamų reklamų per pirminių rinkimų kampaniją.
Klinton kampanija yra pasiryžusi išleisti virš milijardo dolerių vien reklamoms prieš Trampą. Ji jau yra paskelbusi šimtus, jei ne tūkstančius tokių skelbimų, daugelį grubių ir netikslių. Jos bent dalinai pakenkė Trumpo rezultatams apklausose.
Tiek demokratų, tiek respublikonų milijardierių klubas remia Klinton prieš Trampą. Jie turi savo aiškius apskaičiavimus, kurie neturi nieko bendra su patriotizmu. Tuo tarpu Trampas dar nepradėjo pirkti reklamų prieš Klinton.
Demokratų kampanijos fondas yra daug didesnis už respublikonų, nes Klinton kampaniją remia Wall Street spekuliantai, didieji bankai ir turtuolių grandinė. Trampas pats yra turtingas, bet neturi politinių finansų užnugario.
Skaičiai daug pasako. Iš didžiųjų lobistų fondų Klinton susilaukė 48 milijonų dolerių, Trampas – vos 19 tūkstančių. Pinigai ir patirtis daug prisidėjo prie apklausų rezultatų.
Tačiau nepaisant svyravimų, remiantis ligšiolinėmis apklausomis, abu kandidatai turi vienodas galimybes laimėti. Rinkimų kryptis bus aiški tik pasibaigus debatams.
Na, o europiečiai į JAV prezidento rinkimus žiūri per visai kitokią prizmę. Daug ką apie tai pasako Nobelio taikos premijos įteikimas B. H. Obamai. Juk jis nebuvo nieko nuveikęs, kad nusipelnytų tokios premijos! Europiečiai yra linkę skirti daugiau dėmesio į kandidatų išorinį įvaizdį bei stilių.
Europa nusisuko nuo Vakarų civilizacinės pasaulėžiūros ir kuo toliau, tuo labiau yra linkusi svajoti apie socialistinę utopiją. Amerikiečiai, arba bent pusė šios šalies gyventojų, į padėtį žiūri realiau.
– Į Trampo pasisakymus, ypač JAV vaidmens NATO veikloje ir ginant Baltijos šalis klausimais, Lietuvos politikai ir žiniasklaida reaguoja pasipiktinimu, smerkimu, kaltinimais nuolaidomis Putinui. Tačiau skaitant visą tekstą, Trampas tik pasakė, kad gins šalis, kurios laikysis įsipareigojimų. Kaip ir savaime suprantamas teiginys. Ar jis atspindi JAV visuomenės nuotaikas? Ar galima teigti, kad iš tiesų tokį patį sprendimą turėtų priimti ir kiti politikai, nedrįstantys kalbėti taip tiesmukai kaip Trampas?
– Taip, jūs tiksliai apibūdinote Trampo pasisakymą dėl NATO. Padėtis yra rimta. Tad siūlyčiau, nors ir pavėluotai, tačiau Lietuvos valdžiai kartu su estais ir latviais nusiųsti rimtą, pozityvią delegaciją pas D. Trampą prieš rinkimus.
Tikslas būtų dvejopas. Pirma – išsiaiškinti, koks yra tikrasis D. Trampo požiūris į Rusijos keliamą pavojų.
Juk, jei kalbame apie šiuo metu išsakytą D. Trampo nuomonę dėl NATO įsipareigojimų, tiksli ištrauka iš jo pokalbio su „New York Times“ redakcija buvo tokia:
„NYT – SANGER: Mano klausimo esmė, ar gali NATO narės, įskaitant naująsias nares Baltijos šalyse, būti tikros, kad JAV suteiks karinę pagalbą, jei jas užpultų Rusija? Ar jos gali būti tikros, kad JAV laikysis savo įsipareigojimų […] ?
TRAMP: Ar jos išpildė savo įsipareigojimus mums? Jei išpildė, atsakymas yra „taip“.
Antra – Lietuvos delegacija galėtų pristatyti Baltijos šalių padėtį D. Trampui, daryti įtaką jo požiūriui. Estija laikosi visų įsipareigojimų. Pagal statistiką, Lietuva gali įvykdyti įsipareigojimus per kelis metus. D. Trampas, kaip verslo savininkas, remiasi statistiniais duomenimis, todėl statistiniai duomenys jam yra svarbūs.
Nuo 2014-ųjų Lietuva deda daugiausiai pastangų tai padaryti, per metus Lietuvos išlaidos gynybai išaugo 30 procentų, t.y. daugiausiai visoje NATO. Taip pat visos trys valstybės yra pasiryžusios ir bendrai kovai prieš ISIS. Gal lietuvių atstovai galėtų paaiškinti, kodėl mūsų kariuomenė turi tiek daug generolų ir tiek mažai kareivių, ypač rezervo?
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į H. Klinton poziciją dėl Lietuvos saugumo. Kaip į pavojų Baltijos šalims reaguotų H. Klinton, galima spręsti, paanalizavus B. Obamos, H. Klinton ir J. Keri reakciją į eilę tarptautinių krizių. Jie daug kalbėjo, net grasino, bet visais atvejais nusileido agresyviai nusiteikusiems priešams. D. Trampo kritikai dažnai užmiršta, kad jeigu nebus išrinktas D. Trampas – prezidente taps H. Klinton. Ta proga vertėtų prisiminti H. Klinton „žygius“ užsienio politikoje. Ryškiausias tarp jų – Benghazi skandalas.
Kilus pavojui, nei B. Obama, nei H. Klinton nepasirūpino Amerikos diplomatų saugumu. Teroristams užpuolus JAV konsulatą, jie visiškai apleido kovos lauką ir paliko jį teroristų rankose. Devynias valandas nei vienas JAV kareivis nepajudėjo iš savo dislokacijos vietos, o Barakas Obama ir Hilari Klinton… nuėjo miegoti. Ar būtų galima tikėtis, kad ji gintų Lietuvą, jeigu iškiltų pavojus?
JAV prezidentai pažadėjo ukrainiečiams, kad Amerika apsaugos jų šalį, jeigu tik jie nusiginkluos ir atiduos branduolinius ginklus Rusijai. Putinas puolė Krymą, o ką tuomet darė prezidentas Obama? Ką darė H. Klinton? Putinas matė, kad amerikiečiai tik kalbės, protestuos, bet nesikiš. Tada Putinas pradėjo pulti Ukrainos rytus. Tikrai verta klausti, ko verti Klinton pažadai Baltijos kraštams?
Prieš kelias savaites rusų karinės aviacijos lėktuvai užpuolė slaptą JAV ir Anglijos karinę oro bazę Sirijoje. Oro uostą gynė Sirijos sukilėliai, kuriems buvo pažadėta Amerikos parama. Pažadus davė Obamos-Klinton administracija. Žuvo keletas kūdikių, oro uostas buvo sugriautas.
Kaip į tai reagavo demokratų partijos administracija? Valstybės sekretorius J. Keri pareiškė, kad reikia kalbėtis su Putinu, nes… „jis jaučiasi nuskriaustas dėl Vakarų blokados“. Demokratų partijos vadovų sprendimas buvo „pursue compromise” („siekti komporomiso”). Ar kas nors galėtų abejoti tuo, kad D. Trampas neitų į jokį kompromisą, jeigu šaliai kiltų rimtas pavojus? Putinas tai žino.
Galiausiai būtent H. Klinton paskelbė naują Amerikos-Rusijos ryšių perkrovimo laikotarpį, su šūkiu „Reset button“. Tai buvo jos naivus ryžtas pareikšti, kad atėjo nauji laikai. Prezidentas Obama ir Valstybės sekretorė žino, kaip sugyventi su „nauja“ Rusija. Ir tokių pavyzdžių yra labai daug, ir ne tik Europoje, bet ir nuo Artimųjų rytų iki Azijos.
Amerikos priešams buvo palankus B. Obamos prezidentavimas. Kuba, Šiaurės Korėja, Iranas, Rusija, Kinija – visi šie kraštai yra drąsesni bei galingesni, jie klesti. O kraštai, kurie tikėjosi Amerikos apsaugos, Irakas, Afganistanas, Pakistanas, Ukraina, kurdai ir visa eilė kitų, visi nusivylę…
Kitos draugiškos Amerikai valstybės mato, kaip Obamos-Klinton-Keri komanda vadovauja iš užnugario (leading from behind). Šios valstybės pradeda ginkluotis, ieškoti naujų partnerių.
Dėl tokios Obamos–Klinton politikos, politinio korektiškumo režimo ir neveiklos gimė ISIS. Tai jų „kūdikis“. Dėl sukilėlių nepalaikymo bei išsigandusi grasinimų apie „raudoną liniją“ Sirijoje, Amerika perdavė karą Putinui. To pasekoje žuvo 400 000 žmonių, milijonai tapo benamiais, kiti pabėgo iš šalies. Po aštuonių metų Obamos ir Klinton valdžios, tarptautinė padėtis yra panaši į 1939-uosius…
– Grįžtant prie Trampo vertinimų Lietuvoje. Nuolatinė kritika, patyčios, galiausiai netgi milžiniškas ir anglakalbėje žiniasklaidoje plačiai paviešintas vienos Vilniaus sienos piešinys, vaizduojantis Trampo ir Putino bučinį. Ar negali būti, kad patys sau kenkiame?
– Visa tai rodo mūsų tautiečių politinį nesubrendimą. Amerikos prezidentas yra svarbiausias demokratinių kraštų politinis lyderis. Amerikos ekonominės, gynybinės, diplomatinės bei kultūrinės galios neturi sau lygių. Vienas iš dabartinių dviejų kandidatų taps Amerikos prezidentu.
Yra naivu ir net vaikiška įžeidinėti bet kurį iš jų. Pavyzdžiui, įtakinga Amerikos žydų bendruomenė paprastai remia demokratų kandidatus, bet ir visuomet sudaro komitetus respublikonų kandidatams remti. Todėl nesvarbu, kuris kandidatas laimės rinkimus, jų atstovai bus visuomet laukiami Baltuosiuose rūmuose.
Gi mes, atrodo, viską sudėjome į vieną krepšį. Tai yra ne tik politinis nesubrendimas, bet ir abejingumas Lietuvos interesams.
– Daugelio europiečių akimis, Trampas atrodo kvailys, neatsakingai kalbantis tarpusavyje prieštaraujančius dalykus, keičiantis nuomones, įžeidinėjantis oponentus, vengiantis atsakymų į sudėtingus klausimus. Būtų galima galvoti, kad jis pretenduoja tik į neišsilavinusios visuomenės dalies balsus. Tačiau faktas, jog Trampą palaiko ir daug išsilavinusių žmonių. Kokios yra pagrindinės jo populiarumo priežastys, ypač kas jį populiarina tarp profesionalų – teisininkų, tarnautojų, medikų ir panašių profesijų atstovų?
– Trampas dalyvauja politinėje veikloje tik keturioliką mėnesių ir dažnai jo kalba nėra politiškai korektiška. Tai daug kam nepatinka, tačiau daug žmonių tai vertina kitaip. Daugeliui nupolitintos politkorektiškos kalbos yra įkyrėjusios. Kairieji naudoja politkorektiškumą rimtų diskusijų apribojimui. Liberalios žiniasklaidos šmeižtas nukreiptas prieš Trampą (pavyzdžiui, kaltinimai, kad jis yra neišsilavinęs, kvailas, ir t.t.) primena tokį pat šmeižtą, kuris buvo vykdomas prieš Ronaldą Reiganą.
R. Reiganas yra vienas iš įtakingiausių Amerikos prezidentų istorijoje. Tačiau niekuomet nesusidarytume tokio įspūdžio iš kairiosios žiniasklaidos. Maždaug 90 procentų JAV laikraščių, radijo ir TV kanalų yra liberalių-kairiųjų pažiūrų. Galima pagrįstai teigti, kad didžioji dalis Amerikos žiniasklaidos yra H. Klinton rinkiminės kampanijos vykdytojos.
Tai dalinai matyti ir WikiLeaks paviešintuose demokratų partijos ir žurnalistų susirašinėjimuose. Pavyzdys – CNN, kuri amerikiečių dažnai yra vadinama tiesiog „Clinton News Network”. Tiesioginis ir netiesioginis bendradarbiavimas yra akivaizdus.
Žurnalisto profesija prarado etiką ir žmonių pasitikėjimą. Trampas yra baigęs garsiausią Vortono (Warton) ekonomikos institutą. Jis mokėsi ir baigė jį geriausiais pažymiais. Jis turi talentą, kurį būtina turėti, kad galėtum sukurti ypatingai sėkmingą tarptautinę kompaniją.
Jis supranta pasaulio prekybą ir ekonomiką, taip pat ir sudėtingą JAV finansinę padėtį. Rimtai mąstantiems žmonėms kyla siaubas matant, kiek Amerika yra įsiskolinusi! Kiek daug buvo duota žmonėms pažadų, kurie niekuomet nebuvo įvykdyti! JAV skola yra didesnė nei metinis bendrasis vidaus produktas. Nepadengtų įsipareigojimų sumos siekia astronominius dydžius. Trampas tai supranta ir labai aiškiai bando atkreipti į tai visuomenės dėmesį.
Tačiau kai vyko Demokratų partijos suvažiavimas, jame pasisakė šimtai partijos narių, bet nei vienas iš jų neužsiminė apie Amerikos skolos klausimą.. nei vieno karto! Tokios milžiniškos skolos mažina valstybės saugumą bei įvairius Amerikos įsipareigojimus, tame tarpe ir NATO. Bankrutavusios šalies pažadai nublunka prieš realybę.
Pirmiausia Trampas pažadėjo atstatyti Amerikos ekonominę galybę ir tuo pačiu dabartinio prezidento nualintą gynybos sistemą. Saugumas bei kova prieš terorą jam yra prioritetai. Daug amerikiečių tai palaiko, nes Trampas visa tai išreiškia kampanijos metu taip, kad būtų suprantama eiliniams amerikiečiams.
Tai kairioji žiniasklaida Trampo kalbas pristato kaip neišsilavinusio žmogaus. Tačiau dalis visuomenės tiki juo, kaip kad tikėjo prezidentu R. Reiganu, kuris taip pat buvo panašiai šmeižiamas spaudoje. D. Trampo rinkimų šūkiai „Make America Great again“, „America first“ nėra neigiami šūkiai. Mes, lietuviai, suprantam pasaulį panašiai, juk ir mums pirmiausiai rūpi namai, Tėvynė Lietuva.
Neįtikėtina, kaip neigiamai Lietuvos žiniasklaida pristato D. Trampą, bet nepastebi ponios H. Klinton „gabumų“ bei „nuopelnų“.
Šios savaitės apklausos rodo, kad daugiau nei 67 procentai amerikiečių H. Klinton laiko nepatikima („untrustworthy”). O kiek žmonių žino, kad ši „gabi bei sąžininga“ kandidatė neišlaikė advokatūros egzaminų Vašingtone, todėl turėjo kitur bandyti advokatės praktiką ir tik tada, kai vyras tapo Arkanzaso gubernatoriumi.
Amerikos žiniasklaida mini ir laiko svarbiu pasiekimu tai, kad H. Klinton dirbo JAV Atstovų rūmų, demokratų komitete, kuris tyrė prezidento Niksono Vatergeito nusikaltimus. Bet žiniasklaida nemini, kad H. Klinton buvo atleista iš pareigų už slaptų dokumentų „pasiskolinimą“ ir išviešinimą.
Amerikos žiniasklaida vienaip žiūri į Trampą ir visai kitaip į Klinton, ir tai yra dvigubi standartai. Todėl Amerikos visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida yra žemesnis nei senų automobilių pardavėjais!
– Visi, sekantys katalikišką JAV spaudą, žino, kad valdant B. Obamai JAV įsitvirtino vadinamasis politinio korektiškumo režimas. Vis daugiau dalykų negalima sakyti, nes tai esą gali įžeisti įvairias visuomenės grupes. Kaip visuomenė priima šiuos pokyčius? Kiek tai prisideda prie Trampo sėkmės?
– Tie amerikiečiai, kurie dirba, augina šeimas ir gerbia tikėjimą, nemėgsta kairiųjų politinio korektiškumo režimo. Tuo tarpu Trampas nesiskaito su dirbtinais politkorektiškumo standartais. Daug kas jį dėl to kritikuoja, tačiau daugelis yra dėkingi jam už šį atvirumą.
Mano viena kolegė pastebėjo, kad tai, „kas darosi Amerikos mokyklose, darbovietėse ir apskritai visuomenėje dėl politkorektiškumo, yra baisu: juk dauguma žmonių tiesiog bijo pasakyti kokį nors žodį apie kitokią rasę, religiją, demokratų nusišnekėjimus ir panašiai“.
Didžioji dalis visuomenės tai mato ir piktinasi, todėl, kai Trampas kalba net grubesniais žodžiais nei įprasta, daugelis jį supranta ir remia. Verta pastebėti, kad demokratų „didieji šulai“, jų tarpe ir prezidentas B. Obama ir pati H. Klinton, per suvažiavimą ir po jo išvadino Trampą grubesniais žodžiais nei vartoja pats Trampas.
Bet žiniasklaida, akademikai ir salonų ponios ir ponai tuo nepasipiktina. Kas leidžiama demokratams, neleidžiama Trampui, tai iškart vadinama grubumu ir „ne prezidento lygiu“. Tikiu, kad sutiksite, jog politinis korektiškumas jau ir Lietuvai yra padaręs milžinišką dvasinę žalą, tačiau Amerika turbūt nuo šito yra nukentėjusi žymiai daugiau.
– Didelė respublikonų rinkėjų dalis tradiciškai yra ir po Obamos valdymo neabejotinai vėl bus konservatyvūs žmonės, norintys balsuoti už gyvybės apsaugą, prigimtinę šeimą, religijos laisvę ir panašius dalykus. Kiek jie gali tikėtis iš Trampo? Jo atsakymai religijos temomis visiškai nekelia pasitikėjimo, pozicijos minėtais klausimais kintančios. Ar manote, jog socialiniams konservatoriams pačiu svarbiausiu, teisėjų skyrimo klausimu, jam užtektų ryžto ir noro skirti „respublikoniškus“ kandidatus?
– Be abejo, respublikonų valdžia būtų palankesnė šiais klausimais. Pats Trampas nėra „socialiai“ konservatyvus. Tačiau jo nuomonė keičiasi ir atrodo, kad keičiasi pozityviai ir ne dėl politinių sumetimų. H. Klinton nuomonė keičiasi daug daugiau ir dažniau – galima sakyti, „priklausomai nuo vėjo krypties“. Tačiau prie jos nuomonių kaitos kairiųjų žiniasklaida nekimba. Taip pat atkreipkime dėmesį į faktą: Trampas pasirinko Maiklą Pinsą (Michael Pence) buti viceprezidentu.
Šio žmogaus pasaulėžiūra yra labai aiški: pirmiausiai jis yra krikščionis, po to konservatorius ir tik tada respublikonas. Tiksliai įvertinti kandidatą šiuo atveju galima pagal jo priešininkų vertinimus. Prieš porą savaičių įtakinga demokratų partijos Atstovų rūmų narė Nansi Palosi pasakė, kad Trampo rėmėjai yra už Dievą, gynybą ir prieš gėjus. („GGG: God, Guns, Gays“).
Kažkada privačiame susitikime kandidatas B.H.Obama yra pasisakęs apie respublikonų rinkėjus: jie tiki tik į ginklus ir Bibliją.
Donaldas Trampas turi paskelbęs teisėjų sąrašą, iš kurio jis pasirinktų kandidatus į vyriausius teisėjus. Jie visi yra už gyvybės apsaugą, prieš abortus ir už Amerikos Konstitucijos principų laikymąsi. O kandidatė H. Klinton mano atvirkščiai. Ji žada paskirti teisėjus, kurie būtų šimtu procentų už teisę į abortus.
Per ateinančius keturis metus tikriausiai reikės skirti tris ar keturis teisėjus. Vienaip ar kitaip, tai bus teisėtvarkos pertvarkymas 30-40 metų į priekį.
– Trumpo kandidatas į vice prezidentus Maiklas Pinsas kaip Indianos gubernatorius pasižymėjo nuosekliomis pažiūromis, bet nedideliu pasiryžimu jas ginti nuo progresyvistų spaudimo. Kaip vertinate jo nominaciją, ką dar svarbaus išskirtumėte jo kaip politiko charakteristikoje?
– Esu tikras, kad Maiklas Pinsas būtų geras viceprezidentas. Jo vadovavimas Indianos valstijoje buvo labai efektyvus. Jo bandymas apsaugoti tikinčiųjų teises buvo drąsus, nors ir teko nusileisti prieš milžinišką politinį ir teisinį spaudimą.
Gubernatorius Pinsas atstatė Indianos valstiją. Mes, kaimynai iš Ilinojaus valstijos, pavydime, kai matome gerą valdžios tvarkymasi ir atsakomybę prieš piliečius. Įdomu pažymėti, kad ilgą laiką Ilinojaus valstiją valdo demokratai. Pasekmė to yra tai, kad dabar kai kurie žmonės iš Ilinojaus valstijos netgi kraustosi gyventi į Indianą: kaip ir Lietuvoje, piliečiai balsuoja kojomis!
– Įsivaizduokite save Trampą prezidentu išsirinkusių Valstijų piliečiu. Koks tai jausmas, matyti tokį žmogų atstovaujant JAV tarptautiniuose formatuose, ar ramiai jaustumėtės stebėdami jo bendravimą ir pasisakymus, nebe kaip kandidato, o kaip JAV vadovo?
– Donaldas Trampas tikrai nepadarytų daugiau gėdos šaliai, negu padarė prezidentas B. H. Obama. Tikiu, kad Trampas būtų tinkamas JAV atstovas.
Tuo pačiu būtina dar kartą paminėti Trampo konkurentę Hilari Klinton. Prieš mėnesį FTB direktorius patvirtino, kad daugiau nei 2300 slaptų ir labai slaptų valstybės saugumo dokumentų ji siųsdavo per nesaugų elektroninį paštą. Šiuo klausimu ji daugelį kartų pakartotinai melavo Amerikos visuomenei, Kongreso atstovams ir kitiems, ir tai tik paskutinis jos melo epizodas, jų yra ir daugiau.
Jeigu H. Klinton bandytų įsidarbinti gynybos srityje, jos nepriimtų, nes yra nepatikima. Net demokratų suvažiavime kai kurie demokratų protestuotojai skandavo „lock her up“ („sodinkit ją į kalėjimą“). Jos melo istorija tęsiasi keliasdešimt metų ir ją gelbsti tik palanki kariųjų žiniasklaida.
1996-aisiais garsus „New York Times“ žurnalistas ir komentatorius pavadino H. Klinton „congenital liar“ („įgimta melagė“). Po dvidešimties metų šis vertinimas darosi per kuklus.
Pastaruoju laiku, matydami, kad neįmanoma nuslėpti ar atitaisyti Klinton melo, demokratai pradėjo kartoti, kad meluoja visi politikai. Esą, kodėl tada reikėtų išskirti Klinton? Šiuo atveju, Trumpas skiriasi, nes nėra „normalus“ meluojantis politikas.
– Ar teisinga būtų teigti, kad JAV visuomenei ir politiniam elitui vis mažiau rūpi, o ir jos interesams vis mažiau svarbus Europos likimas, tiek ES vienybės, tiek Rusijos agresijos aspektais, nes svarbiausi klausimai JAV sprendžiami Ramiojo vandenyno baseine su augančiomis Azijos milžinėmis? Jei taip, ar Europa jau turėtų ruoštis gyvenimo iš JAV malonės pabaigai?
– Amerikiečiai jaučiasi atlikę pareigą Europai per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą, per Maršalo pagalbos planą ir milžiniškas išlaidas, ginant Europą nuo Sovietų Sajungos. Amerikiečiai yra nusivylę, kad Amerikos iždas turi išlaikyti NATO, nes dažnai Amerikos finansinis indėlis NATO biudžete siekia iki 70 procentų visų išlaidų.
Amerikiečiai, kurie seka politiką, supranta, kad ES biurokratija griauna Europą, jie mato Europos subyrėjimą – politinį, bet ypač dvasinį.
Bet apskritai amerikiečiai mažai domisi užsienio politika. Manau, kad ją seka tik 5-10 procentų žmonių. Rimtai mąstantys konservatyvių pažiūrų amerikiečiai mato tris saugumo pavojus: islamo terorizmą, o po jo du galimus priešus: Kiniją ir Rusiją.
Mūsų liberalai mato pasaulį kitaip. Jų dėmesio centre yra klimato kaita. Jie svajoja apie pasaulio valdymą („global governance“), kuris jiems leistų per tarptautines organizacijas diriguoti iš centro visiems pasaulio kraštams. Jiems svarbiausia yra klimatas, įvairovė ir globalizacija. Jie žiūri į Europą kaip nelabai reikšmingą žemyną, nes jų akys nukreiptos į „apleistus“ kraštus ir žemynus.
Europa jiems primena kolonizaciją ir gėdą. Pats B. Obama įsivaizduoja save kaip pasaulio, ne tik Amerikos valdovą. Kaip matote, abiems grupėms Europa nebėra tiesioginis prioritetas, taigi ir kandidatai į prezidentus jos negali vaizduoti svarbesne nei ji yra amerikiečiams.
Klinton giriasi, kad ji ypatingai kūrybingai vadovavo užsienio diplomatijai. Ji nemato pavojaus Europai dėl milijonų imigrantų ir ISIS veiklos. Ji seka Obamos svajone sukurti pasaulinę valdžią, kuriai būtų klusnios visos valstybės be sienų.
Trampas žiūri į Europą kaip partnerį, kuris yra apsileidęs ir atsilikęs, bet turi ligą, kuri kankina ir Ameriką, būtent tarptautinį islamo terorizmą. Jo nuomone, tai yra pirmas bendras priešas, prie kurio sunaikinimo kviečia prisidėti Europą. Neaišku, kaip Europa prisidėtų, bet nuo to priklausytų ir kiti ryšiai su prezidentu Trampu.
Europai laikas mažiau rūpintis, ar agurkai bus auginami pagal Briuselio biurokratų nurodymus, ir apsidairyti po skęstanti žemyną!
Demokratas nusižeminęs Karteris bučiavosi su Briežnevu ir nieko nepasiekė. Dabar panaši situacija po Obamos ir Klinton demokratų-liberalų valdymo. Tik išrinkus Reiganą Blogio imperija pradėjo skilti. Dar primenu kokios šių demokratų klaidos: sukelti karai Sirijoje ir nieko nepasiekta, tik Europa užplukdyta kitokių kultūrų pabėgėliais, labiausiai tai Putino Krymo aneksija ir Rytų Ukrainos karas ir į visa tai Obama ir Klinton tik kalba, jokių veiksmų. Net dėl Krymo neprimena Budapešto sutarties apie Ukrainos sienų išsaugojimą, o juk pasirašė Rusija ir JAV.
Sėkmės D. Trampai!
tikriuosi šitas … (pyp) intelekto nesužalotu veidu JAV prezidentu tikrai netaps.
Visada remiau respublikonus, tačiau šį kartą esu už Clinton.
Geras kilnus veidas. Blogiau kai pats “intelektas” sužalotas…
“Visada remiau respublikonus” – iškart patikėjau. 🙂
“tačiau šį kartą esu už Clinton.” – sakot, neobolševikai patinka? 😉
Sveiko proto dešiniesiems “interlektualams” patinka viskas, kas prieštarauja sveikam protui.
O man išsakytos mintys patiko. Manau , kad jei nebus stiprios Amerikos , tai neliks ir Europos.
Amerika ir Europa bet kokiu atveju bus, žemynai ilgai išliks. Ko gali nelikt, tai baltų žmonių.
Gerai pastebėta. 😉
Klintonienė “nemato pavojaus Europai dėl milijonų imigrantų ir ISIS veiklos.”
Durna boba.
Kad išlyktų balti žmonės nereikia trumpo.
Amerikoj 2043 metais baltieji taps mažuma. Jeigu nelaimės Trampas…
Aktualus interviu , aciu . Jau senai nestebina dvigubi , trigubi standartai , dezinformacija ir atviras melas ,Korporaciju ir siauru grupiu interesu atstovavimas . Valdo pinigai .
Aišku sovietų laikais, taip pat drėbė pamazgas demokratai ant aktoriaus, būsimo prezidento, Reigano, žinoma sovietų cenzūra nepraleisdavo, tačiau viena kita žinutė patekdavo už geležinės uždangos. Džiugu, kad tarp alko komentatorių tik vienas Zemaitis dar vis kupinas demokratų-liberalų sukurto jovalo. Tik respublikonų valdomai Amerikai pavyko išklibinti blogio imperiją: Niksonas, Reiganas, Bušas. Buvau komandiruotėje Leningrado aerouoste, kai atvyko Niksonas, vėliau jį pamačiau kai su palyda važiavo Nevos prospektu – apėmė didelis džiaugsmas mane ir sutinkančius… Sėkmės D. Trumpui
Trampas nėra stebuklas, bet palyginus su neobolševikais…
‘..Jos melo istorija tęsiasi keliasdešimt metų ir ją gelbsti tik palanki kariųjų žiniasklaida. 1996-aisiais garsus „New York Times“ žurnalistas ir komentatorius pavadino H. Klinton „congenital liar“ („įgimta melagė“)..’
Stambaus kapitalo statytine, akivaizdu. Gal teisingiau butu sakyti itin stambaus kapitalo statytine. Ka reiskia jau vien skaiciai: ‘..Iš didžiųjų lobistų fondų Klinton susilaukė 48 milijonų dolerių, Trampas – vos 19 tūkstančių. Pinigai ir patirtis daug prisidėjo prie apklausų rezultatų…’ Stai ir aisku viskas… Ir jei kazkas (tipo zemaitis) bando prakisti minti, kad itin stambus kapitalas labai suinteresuotas eiliniu zmoniu (ar tokiu valstybiu kaip Lietuva) gerbuviu, tai jis yra kvailys, arba demagogas. Tuo labiau straipsnyje pakanka pavyzdziu kaip reagavo i paastrejusia politine padeti klinton and co. Ir labai svarbus pastebejimas, i kuri reiketu labai atkreipti demesi zmonems: ‘.. Po aštuonių metų Obamos ir Klinton valdžios, tarptautinė padėtis yra panaši į 1939-uosius…’ Kas po 1939-u vyko nepaslaptis
Citata: “Daug ką apie tai pasako Nobelio taikos premijos įteikimas B. H. Obamai. Juk jis nebuvo nieko nuveikęs, kad nusipelnytų tokios premijos! Europiečiai yra linkę skirti daugiau dėmesio į kandidatų išorinį įvaizdį bei stilių.”
Obamai vadovaujant buvo sugautas Osama bin Ladenas.