P. Normantas. Įžanga į Pasaulėžiūrą (17)

viduramziu-pasaulevaizdis

Vidurmžių pasaulėvaizdis

Žodyje ,,manau“ telpa visų žmonių įtaka man. Tėvai, seneliai, šeima, mokytojai, draugai, bendradarbiai, atsitiktiniai žmonės, bei įvairiuose raštuose išdėstytos žmonių mintys, įtakojo mane.

Esu dėkingas jiems už teigiamas mintis, bet dar labiau dėkingas privertusiems mane susimąstyti. Tuos, kurie skaitys mano mintis, įtakosiu aš. Man būtų naudingiau, jei tai, ką rašau, skaitytų žmonės, turintys savo įsitikinimus. Neturintiems savų įsitikinimų gali kilti grėsmė perimti mano klaidas.

Neskubėkite skaityti – apsispręskite. Pradėję vertinti jus supantį pasaulį pagal mane, neišvengsite vidinių prieštaravimų. Aš, pavyzdžiui, gal penkerius metus neatverčiau Karloso Kastanedos knygų, kol nesudėliojau savo minčių. Džiaugiausi šio mąstytojo pasiekimais, svarsčiau kodėl jis nutylėjo visuomenės įtaką asmeniui, ir esu labai dėkingas jam už praplėstą akiratį.

Kodėl reikalinga pasaulėžiūra? Gal galima apsieiti be jos? Darbas, pinigai, įstatymai, papročiai, prekyba, paslaugos, pramogos – kam dar sukti sau galvą? Visa tai tinka ramia vaga tekančiam gyvenimui. Netinka išbandymams. Priešai, ligos, Gamtos negandos, artimųjų išdavystės ar prarastas pinigų šaltinis akimirksniu sugriautų ramiai tekantį gyvenimą. Pasaulėžiūra reikalinga, kad, kilus grėsmėms, visuomenė nepakriktų.

Nesinori galvoti apie blogus dalykus, bet būtų naivu atmesti visas grėsmes. Nei po vieną, nei šeimos ar giminės jėgomis neapsigintume nuo priešų ar Gamtos negandų. Senovėje protėviai gynėsi genties jėgomis, sutelktomis kelių genčių jėgomis. Jiems nereikėjo pinigų, išdavystės buvo itin retos, jos prilygo išdavystei sau. Skaičiau daug kelionių aprašymų ir susidariau nuomonę, kad visuose pasaulio kampeliuose Žmonės laikėsi savo Žodžio, visur galiojo šeimininko-svečio santykis, gentainiai džiaugėsi savo moterų grožiu, gerbė senolių išmintį, ir vyrai, negailėdami gyvybės, gynė savo gentį ir Žemę. Turi būti labai svarūs įsitikinimai, kad Žmogus aukotų gyvybę dėl kitų.

Valstybinės visuomenės pasaulėžiūros trūkumai atsispindi šiuose pavyzdžiuose: audra Naujajame Orleane 2005 metų rugpjūčio 29 dieną, kurios metu piliečiai kėlė pavojų vieni kitiems; rusų „įgimta“ savybė vogti ir šnipinėti, o gentyse, priešingai, savi nevagia vieni iš kitų. Valstybinėje visuomenėje įprastais reiškiniais tapo nusikaltimai, kvaišalų vartojimas, dorovinis nuosmukis, duoto žodžio nesilaikymas, godumas. Sprendžiant pagal visuomenės ydas, bujojančias valstybėse, ir pagal pamatinių visuomenės mokslo sąvokų apibrėžimų lygį, galima drąsiai daryti išvadą, kad sociologija nepasistūmėjo į priekį nuo valstybių atsiradimo. Socialiniuose moksluose dar viduramžiai – gentinė visuomenė užmiršta, o valstybinė dar nesukurta.

Valstybinė visuomenė, nors mokslas teigia esą šeima yra visuomenės ląstelė, sudaryta iš atskirų žmonių. Vienišumas kelia nepasitikėjimą savimi, ir verčia kaupti pinigus, turtus. Šiems tikslams siekti kuriami įvairūs dariniai visuomenės viduje, varžomasi dėl įtakos.  Visuomenės santykiuose įstatymais įteisinama neteisybė, kuri silpnina pačią visuomenę. Turtų kaupimas pražūtingai atsiliepia Gamtai.

Tautos sąvoka atsirado kartu su valstybių atsiradimu. Dabar žmonių tautiškumą galima būtų suvokti pagal kintamus požymius: jie kalba bendrine kalba arba kuria nors jos tarme; nepraranda ryšio su protėvių Žeme; jų tėvai ir protėviai yra palikuonys tų genčių, iš kurių narių susidarė Tauta; ir turi bendrą Tautos pasaulėžiūrą. Turbūt nerastumėm žmonių, kurių visi požymiai būtų vienodai stiprūs. Nors toks suvokimas yra iš esmės neteisingas, bet, deja, šiuo metu tik taip galime suvokti Tautą.

Lietuvių Tautai kilo grėsmė išnykti. Turime mąstyti, kaip susigrąžinti išvykusius iš Lietuvos tautiečius, kad Tėvynė neištuštėtų, kaip vienyti Tautą Lietuvoje taip pat ir išvykusiuosius gyventi svetur. Reikia ieškoti neįprastų sprendinių, kad sustabdytume nutautėjimą.

Manau, kad kurdami pasaulėžiūrą, galėtume derinti tautiečių požiūrį į tarpusavio santykius, suderinti lietuvių vidinę pusiausvyrą, kurioje asmuo būna, kai suvokia gyvenimo tikslą, Dievą, save, ir savo santykį su tautiečiais. Mokslo spragos ir valstybėse paplitusios religijos nesukuria išbaigtos pasaulėžiūros. „Šventikai“ net nesugeba paaiškinti Dievo – siūlo tikėti. Dar būtų pusė bėdos, jei nebūtų sudievinę žmogaus, teigdami, esą Dievas sukūrė žmogų pagal savo pavidalą. Bedieviai, taip pat kaip ir „šventikai“, nesuvokia Dievo.

Mokslininkai, kurdami mokslą, pasiekė ribas, kurių  neįmanoma peržengti dėl riboto pačio žmogaus mąstymo. Minčių kūrimas apribotas tikrovės pažinimo pojūčiais ir ypatingai prasta mąstymo priemone – kalba kuriamomis mintimis. Žodžių sąvokos neatitinka tikrovės (pvz., jei kas ištartų ar perskaitytume laikraštyje ,,saulė teka 7 valandą“, nesuvoktume, kad esamoje ilgumoje Žemė pasisuks tuo laiku į Saulę).

Gyvenimo tikslą, manau, geriausia suvokti pagal Karlosą Kastanedą. Kiekviena gyva būtybė (vienaląstis, augalas, gyvūnas, grybas, žmogus ir t.t.) tik pradžiai gyvenimo gauna pakankamai vidinės jėgos, o gyvendama turi sukaupti jos kiek galima daugiau. Jei Karlosas Kastaneda ir neteisus, vidinė jėga yra būtina, kad atsigintume nuo ligų, galėtume atlaikyti gyvenimo iššūkius.

Manau, lietuvių Tautos vienijimą reikia pradėti nuo kiekvieno asmens stiprinimo. Nauda laikina, kai silpnus tautiečius sutelkia atskiri stiprūs asmenys tik kažkokių grėsmių akivaizdoje. Jėga slypi žiniose ir asmens valioje.

Kai kurie reiškiniai žmogui yra nepažinūs, bet jie pasireiškia savybėmis. Suvokdami savybes, galėtume kurti mums parankią pasaulėžiūrą. Kiek bus teisingi suvokimai? Patikrinti lengva. Teisingi – jei pavyktų suderinti atskirų reiškinių suvokimus tarpusavyje (pvz., fizika neaiškina reiškinių esmės, ji derina reiškinių savybių suvokimą). Valią pasitikrinti kiekvienas gali pagal tai, kiek jis laikosi duoto žodžio, kaip sugeba atsikratyti žalingų įpročių.

Visiems, kuriuos sudomino tai, ką rašau, patarčiau išmesti svetimžodžius iš savo žodyno. Siekiantiems stiprinti kitus yra būtinas sveikas vidinis užsispyrimas. Kitą vertus, mąstydami, kokius vartojame žodžius, įsigilintume į tų žodžių reikšmes. Pačioje kalboje slypi žinios (pvz., žodžiai: juosta, juosmuo ir susijuosti, nedviprasmiškai sako (mąstantiems lietuvių kalba), kad ta kūno vieta turi būti apjuosta ir kyla labai įdomus klausimas – kodėl?).

Atsiliepimai po straipsniais neturi išliekamos vertės. Manau, kad žmonės, gebantys rašyti taiklius atsiliepimus ir pastabas, yra pajėgūs, varžydamiesi vieni su kitais, kurti pasaulėžiūrą. Savo pasaulėžiūrą atskleisčiau sąvokų apibrėžimais ir atskirais paaiškinimais po jais. Nebūna neteisingų apibrėžimų – jie rodo tik rašančiojo nusimanymą. Apibrėžimai būtini dėl vieno kalbinio mąstymo ypatumo. Pirmiausiai pateikčiau savo Dievo apibrėžimą, nes tik Jis yra visko pradžia.

Tautos nesuvoksime, nesuvokę genties (genčių išnykimo priežasčių), genties – nesuvokę šeimos, šeimos – nesuvokę žmogaus ir t.t..

Gal Alkas.lt skirtų atskirą kertelę tokiems apmąstymams? Būtų įdomūs visi siūlymai, kaip kūrybingai pasiginčyti, išgryninti pamatines sąvokas. Gal pavyktų įtraukti į ginčą besidominančius, o kiekvienas pasirašantis vardu (ir pavarde) atsakytų už savo mintis ir įgytų visas teises į savo kūrybinę nuosavybę?

***

Alkas.lt redakcija:

Alkas.lt yra visuomeniniais pagrindais dirbančių savanorių dienraštis. Kertelę pasaulėžiūriniams pamąstymams Alkas.lt pasiruošęs išskirti, jei tik atsiras savanoris galintis sukurti ir ir nuolat prižiūrėti šią skiltį visuomeniniais pagrindais.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Laiškai Alkui, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *