Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: R. Žepkaitė. Rytų Lietuvos užgrobimas ir naikinimas XX a. (4)

Regina Zepkaite_alytausgidas.lt

Regina Žepkaitė | alytausgidas.lt nuotr.

Regina Žepkaitė. Lietuvių rytinių etninių žemių valstybinės priklausomybės problemos istorijos vingiuose (Lydos krašto lietuviai, I, p. 92–101). Ištraukos:

Žvelgdami į XIII a., t. y. į Lietuvos valstybės kūrimosi laikus, matome, kad Mindaugo laikų valstybės branduolys kūrėsi etninėse lietuvių žemėse, kurios rytuose siekė Breslaują, Pastovis, Krėvą, apėmė Ašmeną, Lydą, siekė ir Gardiną. Kad šiose žemėse dar XVI a. viduryje gyveno lietuviai, jau įrodyta archeologijos ir onomastikos duomenimis, lietuvių, baltarusių, rusų bei lenkų istorikų ir kalbininkų (Z. Zinkevičiaus, A. Vidugirio, E. Klimčiuko, P. Kušnerio, M. Grinblato, H. Turskos, J. Ochmanskio ir kt.) tyrinėjimais.

LDK saulėlydžio laikotarpiu, per pirmąjį (1772 m.) ir antrąjį (1793 m.) jos padalijimą, lietuvių gyvenamos žemės dar išsiteko tos pačios valstybės ribose. Po antrojo padalijimo Lietuvos rytinė riba beveik sutapo su XIII a. lietuvių etninių žemių rytine riba.

Kalbininkų ir istorikų tyrinėjimai leidžia teigti, kad XIX a. pirmojoje pusėje, nepaisant gana sparčios lietuvių asimiliacijos, lietuvių kalba tebevyravo dešiniojo Neries kranto parapijose ir daugelyje kairiojo kranto parapijų. Lietuviškai dar buvo kalbama Vilniaus ir Gardino gubernijoms priklaususiose Švenčionių, Zarasų, Vilniaus, Lydos, Ašmenos, Gardino apskrityse, XIX a. pabaigoje lietuvių kalba, greta baltarusių ir lenkų, tebebuvo vartojama Maišiagalos, Riešės, Trakų valsčiuose, asimiliacijos procesas prasidėjo Nemenčinės ir Šalčininkų valsčiuose.

1905 m. lapkričio mėn. lietuvių veikėjų grupė su Jonu Basanavičiumi priešakyje įteikė Rusijos vidaus reikalų ministrui grafui S. Vitei memorandumą, kuriame pabrėžė, kad lietuvių gyvenamą teritoriją sudaro Vilniaus, Kauno, Gardino, Suvalkų gubernijos ir dalis Kuršo.

Karui pasibaigus, lietuvių teritoriniai siekiai buvo išdėstyti 1919 m. kovo 24 d. revendikacijų notoje Paryžiuje taikos konferencijai. Buvo kalbama ne tik apie anksčiau minėtas žemes, bet ir apie dalį Rytprūsių. Tokie teritoriniai siekiai buvo reiškiami ir Lietuvos taikos derybose su Sovietų Rusija 1920 m. vasarą. Visos pretenzijos į minėtąsias žemes buvo grindžiamos ne tik Lietuvos istorinėmis, bet ir etninėmis teisėmis. Taikos sutarties (1920 m. liepos 12 d.) antruoju straipsniu buvo nustatyta Lietuvos ir Rusijos siena. Ji ėjo nuo Breslaujos pro Pastovis, Medilą, Naročiaus [Naručio] ež., Molodečną, Voložiną, Beržuonos žemupiu, kirto Nemuną į pietus nuo Gardino ir baigėsi prie Štabino. Į vakarus nuo jos siena turėjo būti nustatyta Lietuvos ir Lenkijos susitarimu.

1920 m. Lietuva – jau tarptautinėje arenoje įsitvirtinusi valstybė: daugmaž susitvarkiusi savo vidaus gyvenimą, pripažinta de facto devynių Europos valstybių. Dvi Europos valstybės – Sovietų Rusija ir Vokietija – ją pripažino de jure. Toks juridinis Lietuvos pripažinimas buvo itin svarbus, nes Rusijos, buvusios suverenės, pripažinimas leido ir kitoms valstybėms pripažinti Lietuvą de jure; Vokietijos, buvusios okupantės, pripažinimas reiškė jos atsisakymą nuo pretenzijų į Lietuvą.

Tačiau daug problemų, ir teritorinių, Lietuvai kėlė jos santykiai su Lenkija. Abi nepriklausomos valstybės kūrėsi tuo pat metu, abi turėjo savo teritorinių siekių ir politinių tikslų. Lietuva, atsisakydama senų istorinių tradicijų, siekė atskiros, savarankiškos valstybės, o Lenkijos politikos veikėjai nenorėjo atsisakyti nuo federacijos, t. y. nuo įtakos Lietuvai, nuo požiūrio, kad Lietuva reikalinga jai kaip būsimai galingai Vidurio ir Rytų Europos valstybei.

Vos stabilizavę savos valstybės padėtį, Lenkijos politikai jau 1919 m., pasinaudodami kovų su bolševikais priedanga, mėgino karine jėga įgyvendinti savo teritorinius siekius Lietuvoje. Jų karinės pajėgos du kartus buvo užėmusios rytines Lietuvos žemes kartu su Vilniumi (1919 m. sausio ir balandžio mėn.). Antantės valstybės, organizuodamos vieningą antibolševikinį frontą, stengėsi nuslopinti to fronto dalyvių nesutarimus, visų pirma Lietuvos ir Lenkijos konfliktus. Jos mėgino atskirti jų kariuomenes, du kartus nustatydamos demarkacines linijas (1919 m. birželio 18 d. ir liepos 26 d.). Abidvi linijos nors ir nesprendė galutinės užimtų teritorijų priklausomybės, bet aiškiai rodė, jog nebuvo priešinamasi Lenkijos ekspansijai į Lietuvos žemes. Siekių sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius išraiška turėjo būti Aukščiausiosios Antantės Tarybos 1919 m. gruodžio 8 d. nustatytoji rytinė Lenkijos siena. Ji prasidėjo nuo buvusios Rusijos ir Prūsijos senosios sienos sandūros prie Vištyčio ežero, ėjo kiek į vakarus nuo Lazdijų, siekė šiaurinį Galadusio ežero krantą, Maros upe ėjo iki Nemuno, Nemunu – į pietus pro Gardiną iki buvusios Rusijos ir Austrijos-Vengrijos sienos sandūros. Ši siena Lenkijai paliko Seinus, Punską, Augustavą, t. y. Suvalkų krašto šiaurės rytinę, daugiausia lietuvių gyvenamą dalį.

1920 m. vasarą Lietuva vėl atsidūrė didelės politinės ir karinės įtampos lauke. Lenkijos kariuomenei atlaikius Raudonosios armijos puolimą bei pradėjus ją stumti iš Lenkijos žemių ir pasiekus Lietuvos kariuomenės kontroliuojamą teritoriją, prasidėjo abiejų pusių kovos, pasibaigusios Suvalkų sutartimi (1920 m. spalio 7 d.). Tai nebuvo taikos sutartis, netgi preliminarinė. Ją tenka kvalifikuoti kaip paliaubų sutartį.

Lietuvos vyriausybei buvo žinomas Lenkijos fronto užnugaryje vykęs kariuomenės judėjimas, jos pergrupavimas, telkimas prie Lydos. Nebuvo abejonių, kad rengiamasi iš naujo smogti Lietuvai, visų pirma Vilniui. Kariuomenės telkimas prie Lydos buvo pasirengimas generolo L. Želigovskio Lietuvos puolimui, prasidėjusiam spalio 7 d. žygiu į Vilnių.

1920 m. spalio 9 d. Vilniaus ir Rytų Lietuvos okupacija nesuteikė teisės Lenkijai ją savintis. Tačiau Lenkija savo vienašališkais veiksmais siekė įteisinti Vilnijos inkorporavimą. 1922 m. sausio 8 d. buvo išrinktas Vilniaus seimas, kuris vasario 20 d. priėmė nutarimą prisijungti prie Lenkijos; kovo 24 d. Lenkijos seimas patvirtino tokį Vilniaus seimo nutarimą. Antrasis žingsnis, turėjęs įtvirtinti Vilnijos inkorporavimą į Lenkijos sudėtį tarptautinės teisės požiūriu, buvo 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencijos nutarimas dėl Lietuvos ir Lenkijos sienos rytinėje Lietuvos dalyje. 1923 m. vasario 15 d. Lenkijos vyriausybė, remdamasi Versalio taikos sutarties 87 straipsniu, kreipėsi į Ambasadorių konferenciją, prašydama nustatyti jos rytines sienas su Lietuva ir SSRS. Lenkijos pareiškimas buvo svarstomas 1923 m. kovo mėn. posėdžiuose, ir kovo 15 d. priimto nutarimo pirmąja dalimi nustatyta Lenkijos siena su SSRS. Tuo pat straipsniu nustatyta siena ir su Lietuva. Vilnius ir Vilnija pripažinti Lenkijai.

Lietuva griežtai pasmerkė Ambasadorių konferencijos nutarimą. 1923 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausybė pasiuntė protestą Tautų Sąjungos Tarybai. Jame nutarimas įvertintas kaip neturintis juridinio pagrindo. Sprendimas dėl Lietuvos sienos negalėjo būti daromas be Lietuvos – suverenios valstybės, Tautų Sąjungos narės (nuo 1921 m.) – sutikimo.

Vertindami ambasadorių konferencijos sprendimą teisiniu požiūriu, tarptautinės teisės specialistai atkreipė dėmesį į tai, kad Ambasadorių konferencija buvo sudaryta Versalio taikos sutartimi numatytoms Vokietijos sienoms nustatyti, o ne Lietuvos ir Lenkijos ar Lenkijos ir SSRS sienoms. Taigi buvo nusižengta Versalio sutarties 87 straipsniui. Be viso to, Lietuva nedalyvavo sudarant Versalio taikos sutartį, ir jos reikalai negalėjo būti tvarkomi remiantis šia sutartimi. Taigi galima išvada, kad Ambasadorių konferencijos sprendimas buvo neteisėtas ir Lietuvai neprivalomas. Tarptautinės teisės požiūriu jis nepanaikino Lietuvos teisių į atplėštas teritorijas su Vilniaus miestu.

Vilnija Lenkijos valdžioje išgyveno kone dvidešimt metų. Vyko gyventojų lenkinimas vadovaujant iš centro vietos valdžios ir administracijos organams – sistemingai, nuosekliai ir ryžtingai. Lenkinimo procese ir toliau svarbų vaidmenį atliko dvarai. Prie senųjų dvarų prisidėjo iš Lenkijos gilumos atvykę kolonistai, vadinamieji asadnykai. Tai daugiausia pasižymėję generolo L. Želigovskio dalinių kariškiai, gavę žemės okupuotose teritorijose. Jie darė dar didesnę įtaką aplinkiniams valstiečiams.

Tradicinę polonizacinę veiklą tęsė lenkų tautybės aukštųjų dvasininkų valdoma Katalikų bažnyčia. Žinomas savo pažiūromis ir veikla arkivyskupas P. Jalbžykovskis ją pavertė Lenkijos vyriausybės politikos okupuotose rytinėse žemėse vykdytoja. Siekdama užkirsti kelią lietuvių kunigų įtakai lietuviškose parapijose, bažnytinė vyriausybė, kaip ir anksčiau, juos kėlė į nelietuviškas parapijas, o jų vietoje įkurdindavo lenkų tautybės kunigus. Tokiose parapijose melstasi ir pamokslai sakyti tik lenkiškai. Ir toliau tikėjimas buvo tapatinamas su tautybe: katalikas – tai lenkas.

Lietuvą aneksavus ir inkorporavus į SSRS sudėtį, SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje 1940 m. rugpjūčio 3 d. buvo aptariamas Lietuvos teritorijos klausimas. Baltarusijos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius P. Ponomarenka savo kalboje pirmiausia prisiminė 1939 m. rudens įvykius: „Atvadavus Vilniaus miestą ir Vilniaus kraštą iš baltalenkių okupantų, Sovietų vyriausybė atstatė sutryptas Lietuvos teises ir sugrąžino Lietuvai Vilniaus miestą su Vilniaus kraštu. Sovietų vyriausybė visuomet laikė, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai, kaip miestas, su kuriuo yra susijusi kaip Lietuvos valstybės, taip ir visos lietuvių tautos istoriška praeitis.“ Pažymėjęs Lietuvos įsijungimą į SSRS sudėtį (faktiškai inkorporaciją), P. Ponomarenka Baltarusijos SSR Aukščiausiosios Tarybos ir Baltarusijos komunistų partijos centro komiteto vardu pasiūlė prijungti prie Lietuvos Švenčionių rajoną, Vidžių, Adutiškio, Astravo (Ostroveco), Varenavo (Voronovo) ir Rodūnios rajonus, buvusius Vileikos ir Baranovičių sričių sudėtyje, pripažindamas, kad juose gyvena lietuvių tautybės gyventojų dauguma. P. Ponomarenkos pasiūlymas buvo sutiktas „audringais, ilgai trukusiais plojimais“.

Antrajame įstatymo straipsnyje apie Lietuvos inkorporavimą į SSRS sudėtį užfiksuota: „Priimti Gudijos TSR Aukščiausiosios Tarybos pasiūlymą dėl perleidimo sąjunginei Lietuvos TSR Švenčionių rajono, Vidžių, Adutiškio, Astravo, Varenavo, Rodūnios rajonų – Gudijos TSR dalies su lietuvių gyventojų dauguma.“

Lietuvos ir Baltarusijos respublikos sienos klausimas buvo svarstomas 1940 m. spalio 1–2 d. Gardine vykusiose derybose. Kiek buvo laikomasi sovietinių pažadų ir įstatymų, labai ryškiai parodė minėtosios derybos ir jų rezultatai. Lietuvos delegacijai (vadovas J. Paleckis) pavyko gauti Švenčionis, Adutiškį, su dideliu vargu – Druskininkus su aplinkiniais lietuviškais kaimais. Lietuvai nebuvo perduoti taip iškilmingai pažadėti Vidžiai, Astravas, Varenavas, Rodūnia, Pelesa – žemės, kuriose lietuvių gyveno dauguma. Jos taip ir liko Baltarusijos teritorijoje, čia pat – šalia Baltarusijos sienos su Lietuva.

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *