A. Belovodskaja: Rusų kalbos specialistų poreikis ateityje tik didės (8)

Anastasija Belovodskaja | E.Kurausko nuotr.

Anastasija Belovodskaja | E.Kurausko nuotr.

Atsidarius bet kurį didįjį Lietuvos naujienų portalą, skaitytoją pasitinka neigiamą Rusijos įvaizdį formuojanti antraštė. Politinės realijos, militaristinės ir nacionalistinės kaimyninės valstybės nuotaikos, smunkanti ekonomika ir kiti geopolitiniai niuansai dažnai užgožia lingvistinę plotmę, kurioje rusų kalbos išmanymas iš tiesų turi didelį profesinį, kultūrinį ir savęs ugdymo potencialą.

Rusų filologija Vilniaus universitete (VU) dėstoma daugiau nei du šimtus metų. VU yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur rusų ir kitų slavų kalbų bei kultūrų dėstymas ir tyrinėjimas turi tokias gilias tradicijas.

Norėdami plačiau atverti rusų filologiją, šių metų pavasarį Rusų filologijos katedros dėstytojai parengė neformalių šeštadieninių paskaitų ciklą „VU.ACADEMIA.RU“. Šio projekto paskaitų temos rodo, kaip, dėstant klasikinius rusų filologijos dalykus, aprėpiamos moderniausios rusų kalbotyros, literatūros ir kultūros sričių kryptys. Šios katedros dėstytoja dr. Anastasija Belovodskaja pasakoja apie rusų filologijos reikšmę ir galimybes.

– Kokios yra rusų filologijos absolventų perspektyvos?

– Patirtis rodo, kad mūsų alumnai sėkmingai dirba rusakalbėse (ir ne tik) žiniasklaidos priemonėse. Jie paklausūs visur, kur reikalingi specialistai, gebantys profesionaliai ir įvairias aspektais dirbti su tekstais: juos analizuoti, redaguoti, versti ir kurti. Galima prognozuoti, kad tokių specialistų poreikis tik didės, nes „Copy-paste“ epochoje originalių ir efektyvių tekstų kūrimo įgūdžiai tampa vis rečiau pasitaikančia savybe. Informacijos srautai, kuriuos reikia valdyti bei apdoroti, nuolat auga ir, turint omenyje, kad rusų kalba užima antrą vietą pagal paplitimą internete, profesionaliai rusų kalbą mokantys specialistai tikrai bus reikalingi šiame sektoriuje.

Rusų kalba yra oficiali arba darbo kalba tokiose tarptautinėse institucijose ir organizacijose kaip Jungtinių Tautų (JTO), Europos saugumo ir bendradarbiavimo (ESBO), UNESCO bei kitose. Dar viena sfera, kurioje rusų kalba niekada ir neprarado savo svarbos – tai tarptautiniai santykiai ir visos sritys, kuriose reikalinga sėkminga komunikacija su partneriais. Tokia rusų kalbos paklausa įvairiose srityse atveria dar vieną perspektyvą rusų filologijos absolventams – tai rusų kalbos dėstymas įvairių sričių specialistams.

– Klausant iš šalies, atrodo, kad slavų kalbos panašios. Ar tiesa, kad, išmokus rusų kalbą, kitas slavų kalbas, tokias kaip baltarusių, lenkų, ukrainiečių, čekų, serbų, išmokti yra lengviau? 

– Reikėtų atskirti du dalykus – lengviau suprasti ir lengviau išmokti. Iš visų slavų kalbų rusų kalbai artimiausios baltarusių ir ukrainiečių. Visos trys kalbos priklauso rytų slavų grupei, kuri, beje, turi didžiausią kalbančiųjų skaičių tarp visų slavų kalbų. Išmanant rusų kalbą, suprasti jai artimas kalbas yra lengviau, o turint tam tikrą lingvistinį įžvalgumą, galima susiorientuoti ir kitose slavų grupės kalbose. Reikiamus lingvistinius įgūdžius geriausiai lavina filologijos studijos. Pavyzdžiui, slavų kalbotyros ir istorinės gramatikos padeda suvokti šių kalbų vystymosi dėsnius ir atskirti jų pagrindinius požymius.

– Dėl susiklosčiusios geopolitinės situacijos rusų kalbai ir kultūrai tenka nemažai iššūkių – ji kartais automatiškai siejama su dabartine Rusijos valdžios politika, rusiškai kalbantys Lietuvos piliečiai susiduria su tam tikra diskriminacija. Ar tikslinga sieti kalbą, kultūrą ir politiką?

– Esu įsitikinusi, kad kiekvienas mąstantis žmogus puikiai suvokia, jog negalima dėti lygybės ženklo tarp kalbos ir valdžios ideologijos toje šalyje, kurioje ši kalba yra valstybinė. Būtų keista manyti, kad visi lietuviškai kalbantys žmonės visu šimtu procentų pritaria valdžioje esantiems asmenims ir kad visi lietuviški tekstai yra valdančiųjų sluoksnio ideologiniai laidininkai.

Kultūriniai reiškiniai gali turėti ideologinį pėdsaką, bet gali ir priešintis valdžios ideologijai. Kad ir kaip ten būtų, amžiams išlieka tai, kas įrašoma ne į politinį ar ideologinį, bet į estetinį pasaulio kultūros kanoną. Vilniaus universitete kultūriniai ir literatūriniai Rusijos reiškiniai interpretuojami nepaisant kokio nors šios šalies ideologinio spaudimo. Tai leidžia juos vertinti objektyviai.

Kalbėdama apie diskriminaciją, norėčiau pabrėžti, kad bet kokios jos apraiškos rodo siaurą mąstymą tų, kurie šią diskriminaciją vykdo.

– Kaip vertinate situaciją, su kuria dažnai susiduria Lietuvos jaunimas: vyresnio amžiaus žmonės, ypač tie, kurie nešneka lietuviškai, kartais piktinasi, kad jauni žmonės nebemoka rusų kalbos?

– Tiesą pasakius, aš dažniau pastebiu kitą situaciją – pagyvenę rusakalbiai žmonės vengia bendravimo dėl to, kad nemoka lietuvių kalbos, ir tiesiog užsidaro tarp keturių sienų. Net paprasta kelionė pas gydytoją jiems sukelia nemažai streso. Ir jeigu tokiems žmonėm bendraujant su jaunimu susidaro kebli situacija, tai greičiau jaučiamas ne pyktis, o nusivylimas dėl negalėjimo sėkmingai komunikuoti.

Puikiai suprantu šiuolaikinį jaunimą, kuriam rusų kalba yra tokia pat užsienio kalba kaip ir bet kokia kita. Be to, mokyklose rusų kalba turi tik antrosios užsienio kalbos statusą, tad galimybių išmokti šią kalbą ne tiek ir daug, jei nesama bendravimo rato. Kad ir kaip keistai nuskambėtų, šiuo požiūriu pagyvenę rusakalbiai žmonės iš dalies atsidūrė panašioje situacijoje. Tam tikru laikotarpiu jie prarado lietuviškai bendraujančių žmonių ratą. Didesnę savo gyvenimo dalį jie praleido kitose realijose ir, nemokėdami greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, baigė savo aktyvią veiklą pakitus rusų kalbos statusui. Nieko gero tokia izoliacija atnešti tikrai negalėjo.

– Kartais atrodo, jog rusų kalbą išmanyti verta vien dėl to, kad būtų galima originalo kalba skaityti Dostojevskį. Dėl kurių rusiškai parašytų tekstų, Jūsų nuomone, verta mokėti šią kalbą?

– Noras skaityti rusų klasiką originalo kalba yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių atsakymų, kodėl studentai pasirinko rusų filologiją. Iš klasikinės literatūros dažniausiai visi prisimena Fiodorą Dostojevskį arba Levą Tolstojų. Nors rusiškai parašytų vertingų tekstų autorių sąrašas išties įspūdingas: Antonas Čechovas, Nikolajus Gogolis, Ivanas Turgenevas, Michailas Bulgakovas, Valdimiras Nabokovas, Sergejus Dovlatovas, Marina Cvetajeva, Ana Achmatova, Osipas Mandelštamas – tęsti būtų galima labai ilgai. Pridėkime dar ir Nobelio literatūros premijos laureatų žvaigždyną: Ivaną Buniną, Borisą Pasternaką, Aleksandrą Solženicyną, Josifą Brodskį, šių metų laureatę Svetlaną Aleksejevič. Ir, kas svarbu, toli gražu ne visi šitie autoriai yra rusai, tačiau dėl įvairių priežasčių savo tekstams jie pasirinko rusų kalbą.

Atkreipčiau dėmesį dar ir į kitą dalyką. Vien tik mokėti rusų (ar bet kokią kitą) kalbą yra per mažai, norint suprasti ir iššifruoti tekstus, jų nuorodas į kultūrinį, istorinį, socialinį arba kitokį kontekstą. Viena iš svarbių filologinio išsilavinimo užduočių – ne tik pateikti įvairių autorių, žanrų, epochų suvokimo raktus, bet ir išmokyti šiuos raktus rasti.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *