Mažai težinomi valgomieji grybai. Trumpakotis minkštūnis (Melanoleuca brevipes) (0)

Trumpakotis mikštūnis. Senesnio grybo kepurėlė. | A. Stabrausko nuotr.

Šis minkštūnių genties grybas paprastai pradeda dygti gegužę, o šiemet pasirodė balandžio paskutinįjį  dešimtadienį.

Lietuvoje užfiksuota 20 rūšių, iš kurių šiek tiek nuodingas ilgakotis minkštūnis (Melanoleuca strictipes). Šiaip jau šios genties rūšis atskirti nelengva, specialistai  remiasi mikroskopiniu tyrimu. Tarptautiniu mastu, galima rasti prieštaringų apibūdinimų, pirmiausia todėl, kad ta ar kita rūšis gali varijuoti.

Trumpakotį minkštūnį atpažinti lengviau nei kitas šios genties rūšis: pirmiausia, jis dygsta pavasarį (kitos rūšys šiek tiek vėliau), nors galima rasti ir vėlyvą rudenį; jo kotelis, palyginti su kepurėlės skersmeniu, neproporcingai trumpas.

Dygsta atvirose vietose: pamiškių saulėtuose plotuose, soduose, pakelėse, žolių neužgožtose sausose samanotose vietose; nevengia  nederlingos, priemolio žemės (1 nuotr.).

Jaunų grybų kepurėlės gaubtos, kartais siaurai gaubtos ir net itin užlenktos žemyn (2 nuotr.); vėliau suplokštėja ir daugiau ar mažiau išryškėja gūbrelis (3 ir 4 nuotr.). Kepurėlės mėsingos, masyvokos, – grybas ne iš smulkiųjų. Kepurėlės paviršius sausu oru labai glotnus, matinis, jis daugiau ar mažiau plaušuotas. Odelė lengvai lupasi, po ja trama balta, kuri ore, nulupus, vėliau truputį papilkėja. Lakšteliai priaugtiniai, gali būti nežymiai nuaugtiniai (koteliu šiek tiek nusileidę žemyn), jaunų (bet nebūtinai) grybų šviesesni, balti ar baltai pilkšvi (5 nuotr.), net pilkšvai gelsvi, vėliau tamsesni (6 nuotr.).

Kvapas silpnas grybų su nežymiu salsvumo atspalviu; skonis – silpnas grybų, nekartus.

Fotografuota šiemet balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje.

Aleksandro Stabrausko fotogalerijoje – trumpakotis minkštūnis.