Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: A. Tyla, V. Martinkėnas, K. Misius, S. Buchaveckas. Švietimas Dieveniškių krašte (5)

Antanas Tyla | lma.lt nuotr.

Antanas Tyla | lma.lt nuotr.

Antanas Tyla. Švietimas Dieveniškių apylinkėse iki XX a. pradžios (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 78–81.) Ištraukos:

1526 m. Vilniaus vyskupijos sinodas įpareigojo steigti prie bažnyčių parapines mokyklas. Kijevo seniūnas Geranainių valdytojas Martynas Goštautas Dieveniškėse bažnyčią fundavo 1474 m. Apie mokyklos buvimą prie jos XV–XVII a. nepavyko užtikti žinių.Yra žinoma, kad Šalčininkų bažnyčia 1622 m. buvo įpareigota turėti vargonininką, kuris ne tik grotų, bet ir mokytų vaikus. Pirmosios žinios apie Dieveniškėse veikusią mokyklą siekia XVIII a. J. Kurčevsio ir T. Viežbovskio pateiktais duomenimis, Dieveniškių mokykloje 1782 m. mokėsi 9 (2 šlėktų vaikai, 2 miestiečių ir 5 valstiečių), 1798 m. – 6 ir 1805 m. – 4 mokiniai. Palyginti su kitomis vietomis, tai nedidelis mokinių skaičius, būdingas visai ano meto Rytų bei Vidurio Lietuvai.

Liaudies mokykla Dieveniškių valsčiuje buvo atidaryta 1866 m. Joje per prievartą mokė tik rusiškai, nors lietuviai sudarė daugumą gyventojų. Nuo 1872 m. iki pat XX a. pradžios mokytojavo tas pats mokytojas Grigorijus Avsiukas, baigęs Molodečno mokytojų seminariją. XIX a. pabaigoje visame valsčiuje, kuriame buvo apie 100 gyvenviečių, veikė tik viena pradžios mokykla. Kaip pažymi minėtasis mokytojas G. Avsiukas, 1872 m. užpildęs Rusijos geografų draugijos anketą, ir Słownik geograficzny autoriai, didžioji dauguma gyventojų kalbėjo lietuviškai. Be abejo, kaip ir visoje Lietuvoje, čia veikė slaptos mokyklos, tačiau faktų apie mokymąsi iš lietuviškų elementorių užtikti nepavyko. XX a. pirmaisiais metais po tas apylinkes keliavęs ir savo įspūdžius paskelbęs autorius rašo, jog Jurgelionių kaime jau senyva moteris jam aiškinusi, kad ji kitados ir lietuviškų knygų turėjusi, „ir tebemokanti lietuviškai skaityti“. Jos vyras „taip pat paskaitąs lietuviškai“. Tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, bent iki spaudos draudimo panaikinimo, lietuviška knyga čia jau nebeateidavo, jos, kaip minėtasis autorius rašo, „netenką nė skaityti, nė regėti“. Vadinasi, slaptose mokyklose iš lietuviškų elementorių nebuvo mokoma.

Tiek visoje Vilniaus vyskupijoje, tiek ir Dieveniškėse prie gimtosios lietuvių kalbos persekiojimo ir ujimo prisidėjo prolenkiška Vilniaus kapitula, kurios veiksmai prašokdavo net caro vyriausybės asimiliacines priemones. XIX a. pabaigoje Dieveniškėse nebuvo kam ginti lietuvių ir jų gimtosios kalbos teisių.

Vincas Martinkėnas. Švietimas 1920–1941 m.  (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 81–88.) Ištraukos:

Tuojau po Pirmojo pasaulinio karo, kol valdžia mažai kišosi į kaimo švietimo reikalus, žmonės patys steigė mokyklas, kvietė mokytojus, patys juos maitino, patys jiems atsilygino. Mokytojas, kaip ir kerdžius, valgydavo kasdien kitoje troboje. „Valgai, – rašo savo atsiminimuose mokytojas Vladas Šiekštelė, – o užkrosnyje išblyškę, apdriskę vaikučiai kaip įšalę stovi… Kartą valgydamas girdžiu: ‘Mama, suvalgė, nepaliko…’ Po tokių pietų sunku sulaikyti ašaras“.

Iš mokytojos Marijos Paukštytės pranešimo „Rytui“ matyti, kad Dieveniškių valsčiaus Didžiulių kaime lietuviška mokykla buvo įsteigta 1923 m. gruodžio 1 d. 1925 m. pradžioje Didžiuliuose lietuviškos mokyklos jau nebėra. Didžiuliai priskirti prie Rimašių lenkiškos valdinės mokyklos, tačiau žmonės ten vaikų neleido ir laukė lietuvio mokytojo. 1925 m. rugsėjo 20 d. Didžiulių, Grybiškių, Lastaučikų kaimų tėvai prašo Ašmenos mokyklų inspektorių, kad leistų pas juos dirbti mokytojui Valentinui Krečiui, baigusiam Vilniaus lietuviškos mokytojų seminarijos 4 kursus ir paskirtam į Poškonis, kur buvo lenkiška mokykla. Inspektorius į žmonių prašymą, matyt, buvo priverstas atsižvelgti, nes 1925 m. lapkričio 11 d. V. Kečius ruošiasi remontuoti Didžiulių mokyklą. Bet 1926 m. gegužės 1 d., 5 valandą ryto, į Didžiulius atėjo Rimašių lenkiškos mokyklos vedėjas Pieniasas su savo padėjėju Pukulnevičium ir atjojo 2 policininkai „atimdyti iš lietuvių mokyklos suolų ir lentos“, kuriuos tėvai buvo patys padirbę savo vaikams. 1926 m. gegužės mėnesį valstiečiai parašė valdžiai protestą, ir, kaip matyti iš išlikusių lietuviškos Didžiulių mokyklos dienynų, lietuviška mokykla čia vėl veikė nuo 1926 m. pabaigos iki 1932/33 mokslo metų. 1933 m. Didžiuliuose, kaip ir daug kur okupuotame Vilniaus krašte, lietuviška mokykla buvo uždaryta. 1934 m. čia įsteigiama lietuviška skaitykla.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą valdžiai uždarius lietuviškas mokyklas bei skaityklas, 1937 m. rugsėjo 22 d. Dieveniškių miestelis ir aplinkiniai kaimai parašė Ašmenos mokyklų inspektoriui kolektyvinį prašymą leisti dėstyti mokykloje lietuvių kalbą. Po prašymu pasirašė beveik 100 tėvų, prie jo buvo pridėta 72 vaikų, besimokančių Dieveniškių septynmetėje mokykloje, sąrašas klasėmis. Ašmenos mokyklų inspektorius J. Zdralevičius atsakė Dieveniškių gyventojui Juozapui Kakariekai 1937 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. 2639: „Pranešu tamstai, kaip pirmam pasirašiusiam 1937.09.22 kolektyvinį prašymą dėl lietuvių kalbos įvedimo į Dieveniškių septynmetę mokyklą, kad prašymas atmestas, nes valdžios nutarimu šioje mokykloje yra lenkų dėstomoji kalba“.

Tie patys Dieveniškių gyventojai, norėdami leisti vaikus į Vilniaus lietuvių gimnaziją, taip pat sutikdavo kliūčių. 1932 m. Vilniaus apygardos mokyklų kuratorija buvo išleidusi įsakymą, kad į Vilniaus ir Švenčionių lietuvių gimnazijas galėsią stoti tik tie kandidatai, kurie pristatysią įrodymą, jog jie esą lietuviai. Tokį įrodymą jie turį gauti iš valsčiaus ar miesto savivaldybės, tačiau tai ne visada pavykdavo. Pavyzdžiui, 1938 m. rugsėjo 8 d. Ašmenos apskrities viršininkas H. Silvestrovičius Pranciškui Beigai, gyvenančiam Dieveniškėse, raštu Nr. 34-32 pranešė: „Ryšium su tamstos š. m. liepos mėn. 19 d. prašymu išduoti pažymėjimą, kad tamsta esi lietuvis, pranešu, jog to prašymo, remiantis Lenkijos Respublikos prezidento 1928.03.22 parėdymu apie administracinę eigą 71 str. (Dz. U.R.P. Nr. 36 poz. 341), nutarta nepatenkinti dėl teisiško pagrindo stokos“. P. Beiga savo vaiko į Vilniaus lietuvių gimnaziją leisti negalėjo.

Žižmų kaime taip pat veikė lietuviška mokykla. 1932 m. Žižmuose lietuviškos mokyklos nebėra, veikia tik skaitykla. Dabar policija kibo prie namų šeimininko, kuris išnuomojo skaityklai patalpas. Rašydavo jam protokolus dėl „nešvaraus“ šulinio, „juodo“ kamino ar pan. ir skirdavo pinigines baudas, o skaityklos vedėją, kaip „pavojingą viešajai tvarkai ir ramybei žmogų“, šalindavo.

Panaši kova dėl lietuviškų mokyklų vyko Biliuose, Kaziuliuose ir kituose kaimuose. Biliuose lietuviška „Ryto“ pradžios mokykla atsirado 1924 m. Tų metų liepos 19 d. „Rytas“ prašė patvirtinti Bilių mokytoju Adomą Stecevičių, bet Lydos apskrities mokyklų inspektorius jo nepatvirtino. Tik 1929 m. mokytoju buvo paskirtas Jonas Radzevičius. 1930 m. sausio 8 d. J. Radzevičius „Rytui“ pranešė, kad inspektorius prikibęs dėl vaikų, kurie, atidarius „Ryto“ mokyklą Biliuose, perėjo į ją iš Kauleliškių (dab. Konvališkių) valdiškos mokyklos. 1930 m. lapkričio 17 d. Bilių „Ryto“ pradinės mokyklos mokinių sąrašą „Rytui“ atsiuntė jau kitas mokytojas – N. Jasiulionis. Jis, kaip ir J. Radzevičius, nukentėjo dėl tos pačios priežasties. Kauleliškių valdiškos pradžios mokyklos mokytojas J. Kosteckis apskundė jį Ašmenos inspektoriui, kad priviliojęs iš Kauleliškių mokyklos keletą vaikų. Nors N. Jasiulionis jau buvo parašęs inspektoriui pasiaiškinimą, 1931 m. rugsėjo 21 d. Ašmenos apskrities mokyklų inspektorius jo nebepatvirtino. Vietoj jo paskyrė Petrą Vaitulionį. 1931 m. gruodžio 31 d. ir tas buvo atleistas, o mokykla uždaryta, nes vizitatorius radęs mokykloje žemėlapį su neteisingomis Lietuvos sienomis. P. Vaitulionis savo pasiaiškinime rašė, kad visos jo įsigytosios mokslo priemonės, taigi ir Europos žemėlapis, išleistos Lenkijoje. 1932 m. balandžio 20 d. Bilių kaimo tėvai rašė švietimo ministrui į Varšuvą prašymą, kad atidarytų mokyklą. Atsakymo iš Švietimo ministerijos nesulaukė. 1932 m. rugsėjo 1 d. buvo įsteigta „Ryto“ skaitykla, kurioje vedėju dirbo buvęs mokytojas N. Jasiulionis. Bilių skaitykloje buvo 235 knygos. 1936 m. valdžia skaityklą uždarė, nors žmonės ją gausiai lankė.

Maciučiuose 1921–1924 m. mokytojavo M. Paukštytė. Vėliau mokyklos nebuvo, nors gyventojai nuolat prašė. 1929–1930 m. pavyko įkurti tėvų mokyklą, kurioje dirbo P. Valentukevičius. Mokėsi apie 40 vaikų. Nuo 1933 m. kovo 1 d. veikė „Ryto“ skaitykla. Ją valdžia uždarė 1936 m. kovo 13 d.

Apie 1922 m. kaimiečiai rašė „Rytui“ prašymą, kad įkurtų lietuvišką mokyklą Skaivonyse. Prašymas rašytas lenkiškai, tačiau jame sakoma, kad gyventojai daugiausia lietuviai ir nori lietuviškai mokančio mokytojo. „Rytas“ Skaivonyse mokyklą įkūrė. 1926–1924 m. joje mokė Adomas Mackevičius, 1924–1925 m. – Petras Mačiulis, 1925–1926 m. – Kazys Baranauskas. Toliau valdžia mokytojų nebepatvirtino ir mokyklą panaikino.

Okupacinė valdžia persekiojo ne tik „Ryto“ draugijos mokyklas ir skaityklas, bet ir pačią draugiją, o 1938 m. ją visai uždarė. 1920–1939 m. „Ryto“ draugijos pirmininkai ne kartą buvo kalinami Vilniaus Lukiškių kalėjime, tardomi, pas juos buvo daromos kratos. Tą pat teko patirti ir daugeliui mokytojų.

Dieveniškių tėvai 1941 m. sausio 26 d. įvykusiame susirinkime pasisakė už mokyklą dėstomąja lietuvių kalba. Kalvių, Maciučių, Pagaujėnų, Milkūnų, Stalgonių, Jurgelionių, Gedūnų, Kaziulių ir kitų lietuviškų kaimų tėvų susirinkimai prašė mokyklų lietuvių kalba, tik Pliustų tėvai pareiškė norą mokyti vaikus lietuvių ir lenkų kalbomis.

Kazys Misius. Lietuvių šv. Kazimiero draugijos skyriai Dieveniškių valsčiuje (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 92–96.) Ištraukos:

1925 m. spalio 5 d. patvirtinti Lietuvių šv. Kazimiero draugijos jaunimui auklėti ir globoti įstatai. Draugija rūpinosi jaunimo švietimu, kultūra, dora, sveikata. 1926 m. pradėjo steigtis draugijos skyriai. 1928 m. Vilniaus krašte buvo 150, 1932 m. – 386, 1935 m. – 477 skyriai. Subūrusi per 80% lietuvių jaunimo, Šv. Kazimiero draugija buvo pati populiariausia ir įtakingiausia Vilnijos organizacija.

Lietuvių šv. Kazimiero draugijos skyriai Dieveniškių apylinkėse didelių darbų nenuveikė, tačiau būrė žmones, padėjo išlaikyti tautiškumą, skatino jaunimą skaityti lietuvišką spaudą. Po susirinkimų, paskaitų iki vėlumos skambėdavo lietuviškos dainos, jaunimas žasisdavo ir šokdavo tautinius šokius.

Valdžia persekiojo Lietuvių šv. Kazimiero draugijos skyrių valdybas, ypač pirmininkus, net eilinius narius. Ašmenos apskrities valdyba praktiškai neduodavo leidimų lietuviškiems vaidinimams bei vakarams. Visi Dieveniškių valsčiaus Šv. Kazimiero draugijos skyriai uždaryti 1936 m. pradžioje. Pačios draugijos veikla sustabdyta 1937 m. gruodžio 31 d., o 1938 m. vasario 25 d. patvirtintas jos uždarymas. Toliau pateikiamos trumpos žinios apie kai kuriuos Dieveniškių valsčiuje veikusius Lietuvių šv. Kazimiero draugijos skyrius.

BILIAI, už Kauleliškių, dabar Baltarusija. Steigiamasis susirinkimas įvyko 1927 m. kovo 27 d., tačiau Ašmenos ap. valdyba skyriaus neregistravo.

DIDŽIULIAI. 1927 m. rugsėjo 1 d. Šv. Kazimiero draugijos centro valdyba gavo gyventojų prašymą įsteigti Didžiuliuose skyrių. Dėl valdžios trukdymų steigiamasis susirinkimas įvyko tiktai 1928 m. rugpjūčio 18 d.

DIEVENIŠKĖS. Steigiamasis susirinkimas įvyko 1934 m. lapkričio 25 d. Skyriaus valdžia neregistravo.

KALVIAI. 1935 m. rugsėjo 7 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, išrinkta valdyba. Skyriaus valdžia neregistravo.

KAZIULIAI. Mokytojos Pranciškos Jauraitės iniciatyva 1928 m. sausio 10 d. įvyko steigiamasis kazimieriečių susirinkimas. Valdžia surado priekabių ir skyriaus neregistravo, o organizatorę P. Jauraitę nubaudė. Antrąkart steigiamasis susirinkimas sukviestas 1928 m. rugpjūčio 19 d. 1935 m. pavasarį policija paėmė narių sąrašus, susirinkimų protokolus ir kitus dokumentus, o metų pabaigoje skyrių uždarė.

MACIUČIAI. Skyrius įsteigtas ir išrinkta valdyba 1927 m. rugpjūčio 23 d., tačiau valdžia jį atsisakė registruoti.

POŠKONYS. Steigiamasis susirinkimas įvyko 1929 m. spalio 17 d. Po mėnseio turėjo 40 narių. Iš jų 10 iš Siaurimų kaimo. Dėl neaiškių priežasčių nuo 1930 m. skyrius nebeveikė.

PUPIŠKĖS. Čia Šv. Kazimiero draugijos skyrius įkurtas 1930 m. sausio 21 d. Neįvykus ataskaitiniam susirinkimui, 1933 m. valdžia skyrių išbraukė iš sąrašų.

RIMAŠIAI. Steigiamasis skyriaus susirinkimas įvyko 1930 m. sausio 22 d. 1934 m. buvo 36 nariai. Skyrius uždarytas 1936 m. gegužės 14 d.

SENIEJI MIEŽIONYS. 1932 m. gegužės 5 d. įvyko steigiamasis kazimieriečių susirinkimas, išrinkta valdyba, tačiau skyriui veikti neleista.

ŠIUDAINYS. 1930 m. sausio 27 d. įvyko steigiamasis skyriaus susirinkimas. 1933 m. mirė pirmininkas A. Lelka. Kaimo seniūnas paėmė visą kazimieriečių turtą, skyrius nustojo veikęs.

VALATKIŠKĖS. Skyrius įsteigtas 1930 m. sausio 26 d. Uždarytas 1935 m. gegužės 19 d.

ŽIŽMAI. 1927 m. rugpjūčio 21 d., dalyvaujant policijai, įvyko steigiamasis susirinkimas. Skyrių valdžia uždarė 1936 m. gegužės 19 d.

Stanislovas Buchaveckas. Švietimas Dieveniškių apylinkėse 1941–1944 m. (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 97–116.) Ištraukos:

1920–1939 m. lenkų administracija ne tik nesteigė valstybinių mokyklų vaikų gimtąja kalba, bet ir visaip trukdė privačių lietuviškų bei baltarusiškų mokyklų veiklą. Beveik visos tokios mokyklos buvo uždarytos 4-ojo dešimtmečio viduryje. Lietuvių vaikai Dieveniškių valsčiuje turėjo eiti į lenkiškas mokyklas. Tad lietuviškai skaityti ir rašyti mokytasi slapta, buvo nemažai savamokslių.

Pavyzdžiui, Šiurkščiuose dalis gyventojų save laikė lietuviais, dalis – lenkais arba baltarusiais (gudais). Buvo ir mišrių šeimų, kuriose vienas sutuoktinis save laikė lietuviu, kitas – lenku ar baltarusiu. Pagaliau dalis kalbėti lietuviškai nemokėjo, bet užsirašė lietuviais, nes lietuviškai dar mokėjo jų tėvai ar seneliai. Jokiai tautybei savęs nepriskyrusius gyventojus (save vadino tuteišiais) surašinėtojai užrašė nelietuviais. Šiurkščių kaimas – savotiškas Dieveniškių apylinkių ar netgi visos Rytų Lietuvos slavėjimo XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pirmaisiais keturiais dešimtmečiais modelis.

Tėvams slapta buvo teigiama, jog „tik lenkas esąs katalikas, visi kiti – pagonys, bolševikai ir t.t.“

Vokiečių kariuomenei traukiantis iš Rusijos, suaktyvėję sovietiniai partizanai nebepasitenkino „bėgių karu“, versdami karinius ešelonus ir paralyžiuodami geležinkelių eismą, maisto produktų „duoklėmis“ iš valstiečių ir vis dažniau ėmė suvedinėti sąskaitas su „buržuaziniais nacionalistais“, prie kurių nesunku buvo priskirti didesnę Lietuvos gyventojų dalį. Dieveniškių valsčiuje dažnai ėmė lankytis Baltarusijos generalinėje srityje bazavęsi sovietiniai partizanai, padarę nusikaltimų Rytų Lietuvoje. Vienas jų – Kaniūkų kaimo (tarp Šalčininkų ir Gerviškių) sudeginimas ir žmonių išžudymas 1944 m. sausio 29 d. Nuo sovietinių partizanų rankų žuvo ir Stalgonių pradžios mokyklos mokytojas, kurio pavardės nepavyko nustatyti.

1943 m. pabaigoje, atvykus būriams iš Lenkijos, suaktyvėjo Armija krajova. Ji Lenkijoje didvyriškai kovojo su hitlerininkais. Lietuvoje Armijos krajovos vaidmuo kitoks. Kai kurie jos būriai Rytų Lietuvoje pradėjo „pergalingą žygį“ prieš miestelių ir kaimų lietuvius bei jiems prijaučiančius. Armijos krajovos ginkluoti būriai, siekę pokario metais takurti „didžiąją Lenkiją“ su Vilniaus kraštu, terorizavo, stengėsi įbauginti mokytojus, paralyžiuoti lietuviškų mokyklų darbą Rytų Lietuvoje. Tai iš dalies pavyko padaryti 1944 m. pavasarį. Pradžios mokyklų departamento duomenimis, tuomet Vilniaus apygardoje trūko net 611 mokytojų.

Dieveniškėse ir visame valsčiuje vyko lietuvių „teismai“ – žmonės buvo mušami, apiplėšiami, žalojami ir žudomi. Miestelyje ir tarp kaimo žmonių gerbiamas ūkininkas Jonas Kakarieka buvo nušautas už tai, kad jo sūnus inteligentas ir gyvena Vilniuje. Nuo Armijos krajovos „teisėjų“ rankų žuvo lietuvaitė, baigusi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Po tokių susidorojimų Dieveniškių valsčiaus pradžios mokyklų veikla nutrūko. Kiek ilgiau veikė Dieveniškių vidurinė mokykla, laikinai įsikūrusi Benekainyse, o į nuolatinę vietą taip ir nepersikėlusi. Mokykla sugebėjo ilgai išsilaikyti ir terorizuojama Armijos krajovos. Tai liudija mokyklos direktoriaus V. Talkačiausko 1944 m. balandžio 3 d. raštas: „Apylinkėje siaučia lenkų partizanai, kurie lietuvius gyventojus už jų „provokišką nusistatymą“ įvairiausiomis priemonėmis terorizuoja: plėšia, kolioja, graso… Šiais metais už leidimą į lietuvišką mokyklą Utkevičių Florijoną iš Čaplikų kaimo kelis sykius smarkiai sumušė (dabar guli ligotas), o šių metų balandžio mėn. 1 dieną suėmė Beigą iš Benekainių ir du mūsų mokyklos mokytojus: Pajaujienę Vladą ir Eugenijų Čepulį. Mokytoja Pajaujienė kažkaip jiems ištrūko, o mokytojo Čepulio ir Beigos likimas nežinomas. Mokytoja Pajaujienė apsigyveno Vilniuje“.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *