Išleista B.Dombraitės-Usonienės atsiminimų knyga apie Dieveniškių krašto mokyklas 1946–1955 metais

VšĮ „Vorutos“ fondas išleido lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ šimtmečio jubiliejui skirtą Birutės Dombraitės-Usonienės knygą „Dieveniškių krašto mokyklose. Iš mano atsiminimų 1946–1955“ [1]. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ buvo įsteigta 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje ir veikė iki 1938 m. Draugijos steigėjai ir nariai – J.Basanavičius, A.Smetona, kun. V.Mironas, kun. A.Petrulis, kun. K.Maliukevičius ir L.Gira, pirmasis pirmi ninkas – kun. J.Steponavičius. 2004 m. balandžio 3 d. draugija buvo atkurta ir jos pirmininku tapo Algimantas Masaitis.

Birutės Dombraitės-Usonienės knyga „Dieveniškių krašto mokyklose. Iš mano atsiminimų 1946–1955“ – tai atviras Vilniaus pedagoginio instituto studentės, vėliau mokytojos, mokyklos vadovės pasakojimas apie lietuvių tautai sudėtingą, kupiną išbandymų pokario laikotarpį.

Iš Linkuvos valsčiaus kilusios Birutės Dombraitės-Usonienės pasakojimas pradedamas 1946 m., kai jai, baigusiai gimnaziją Linkuvoje, įstoti į aukštąją mokyklą sukliudė socialinė kilmė. Ji sugrįžo į gimtuosius kraštus, kur įsidarbino pradinių klasių mokytoja. Vis dėlto kitąmet pasisekė įstoti į Vilniaus pedagoginį institutą. Čia Birutė Dombraitė-Usonienė studijavo iki 1948 m. rudens, studijas teko nutraukti dėl jos šeimos tremties į Krasnojarsko sritį. Kebli finansinė padėtis paskatino su drauge Danute kreiptis į Vilniaus apskrities Švietimo skyrių. Taip abi merginos atsidūrė Dieveniškių valsčiuje. Birutei Dombraitei-Usonienei teko sudėtinga užduotis – įkurti Kaziulių pradinę mokyklą. Ji teigia, kad taip prasidėjo pažintis su iki tol nežinomu kraštu, jo žmonėmis, kalba ir papročiais.

Tai kraštas, kuriame buvo nuolat jaučiama kovos už lietuvybę dvasia. Atsiminimų autorė būtent čia išgirdo apie Armiją Krajovą ir vadinamuosius baltalenkius, suvokė vietinių nepasitikėjimo valdžios atstovais priežastis. Tai buvo lietuviškas kraštas, žmonės kalbėjo lietuviškai, tačiau savo vaikus mokė paprastesnės kalbos, vadintos „po prostu“. Paminėtini kaimai, kur nebuvo girdėti tokios kalbos: Poškonys, Siaurimai, Šiudainiai, Grybiškės, Padvarės, Lastaučikai, Didžiuliai, Rimašiai. Birutei Dombraitei-Usonienei kaip ir kitiems valsčiaus mokyklose dirbusiems mokytojams teko patirti tarpukariu imtos vykdyti lenkinimo politikos pasekmes, o gal ir tąsą, ji pabrėžia iš kitų girdėjusi, kad 1920–1930 m. turguje buvo kalbama tik lietuvių kalba. Paminėtinas faktas, kad lietuviška „Ryto“ draugijos mokykla čia veikė iki 1933 m. kovo, o vėliau iki 1936 m. veikė draugijos skaitykla.

Po trejų darbo metų Kaziulių pradinėje mokykloje Birutė Dombraitė-Usonienė buvo paskirta Poškonių septynmetės mokyklos mokymo dalies vedėja. Ji pastebėjo, kad vietiniai ypač gerbė mokyklą, įsteigtą dar lenkų okupacijos metais – apie 1923 m. 1952–1955 m. ji ėjo šios mokyklos direktorės pareigas.

Autorė nesistengė nagrinėti to meto istorinių įvykių ir jų priežasčių: „Aš tik norėjau šiek tiek aprašyti mokyklos darbo ir gyvavimo sąlygas, mokytojų ir to krašto kaimiečių savijautą tomis keistomis aplinkybėmis, į kurias jie buvo įstumti režimo, skelbiančio teisingiausią, šviesiausią santvarką“ [2]. 1948 m. ir vėliau dauguma mokyklų buvo lietuviškos. Nors to meto kaimo mokytojų darbas buvo sudėtingas dėl prisidėjusių papildomų pareigų, buvo skiriama dėmesio ir pedagogikos raidai, kultūrai – kartą per mėnesį mokyklose vykdavo metodinės konferencijos, pavasarį Švietimo skyrius organizuodavo sporto ir šokių šventės, buvo saviveiklos būrelių, klojimo teatras. Čia ilgai išliko gyvos senosios tradicijos, įspūdingi vestuvių papročiai, piršlių oracijos. Birutė Dombraitė-Usonienė prisimena tautosakininką Jurgį Dovydaitį, kurį į šį kraštą atvesdavo čia gyvenusiųjų  tarmė.

1954 m. Birutė Dombraitė ištekėjo ir po metų, jau baigusi neakivaizdines rusų kalbos ir literatūros studijas, persikėlė į Kauną, kur savo trisdešimt ketverius gyvenimo metus paskyrė pedagoginiam darbui.

Leidinyje gausu iliustracijų – nuotraukų iš Birutės Dombraitės-Usonienės, Malvinos Miškinienės, Irutės Eidukienės, buvusio mokytojo Vytauto Vansavičiaus asmeninio archyvo, Poškonių pagrindinės mokyklos, Dieveniškių istorinio regioninio parko, lietuvių švietimo draugijos „Rytas“, „Vorutos“ laikraščio archyvo. Knygos viršeliui, kurio dailininkė Alicija Makauskaitė, taip pat panaudotos autorės darbą Dieveniškių krašte atspindinčios nuotraukos.

Birutės Dombraitės-Usonienės knygą „Dieveniškių krašto mokyklose. Iš mano atsiminimų 1946–1955“ galima įsigyti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ būstinėje (Juodžių 26-1, Marijampolio k., 13210 Vilniaus r., el. paštas – [email protected], mob. tel. 8-614-12567, draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis).