V. Rubavičius. ES piliečiai užpuolė ES. Ką su tuo darysime? (12)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Europos Sąjungą drebina vis naujos problemos, vis nauji kylantys iššūkiai. Stebėjome, kaip sunkiai suvokiama ir ilgai vartaliojama vadinamoji „pabėgėlių problema“, po šiurpių teroristinių išpuolių jau nieko nebestebina vis tie patys nieko nesakantys pareiškimai ir paraginimai neišsižadėti europinių vertybių.

Atrodo, kad ES aukštieji politikai ir biurokratai niekaip negali suprasti, kad gyvena pasikeitusiame ir, atrodo, jiems visiškai netikėtame pasaulyje, kuris niekaip nebetelpa į jų ideologinių konstrukcijų rėmus. Kodėl ES politika tapo tokia neveiksni? Į tokį klausimą sunku vienareikšmiškai atsakyti, tad pabandykime pasiaiškinti kelis lyg ir akivaizdesnius dalykus.

ES politikai tapo savo pačių susikurtų ideologinių schemų ir su jomis glaudžiai susijusio politinio korektiškumo įkaitais. ES buvo kuriama įvertinant dviejų pasaulinių karų patirtį ir siekiant, kad Europoje niekada nebekiltų karinių konfliktų ir ji nebetaptų pasaulinio konflikto židiniu. Tad politika grindžiama nuostata, kad visus konfliktus būtina spręsti derybomis, kurių išdava – visi laimi.

Tačiau tokia nuostata veiksminga tol, kol veikia ekonominio naudingumo imperatyvas. O jis ne visada sutampa su geopolitiniais didžiųjų pasaulio galybių skaičiavimais. Kol pasaulis rutuliojosi įtrauktas į ekonominės ir finansinės globalizacijos vyksmus, tol europinė politinė nuostata veikė. Tačiau ekonominės globalizacijos vyksmas perėjo į kitą fazę dėl besikeičiančių geopolitinių santykių.

Atkreipkime dėmesį, kaip pastarąjį dešimtmetį ėmė daugėti regioninių konfliktų, kaip pajudėjo milijonai žmonių, ieškančių saugumo, maisto ir geresnio gyvenimo. Pasaulinių galių santykiuose vėlei išryškėjo politikos viršenybė. „Draugas-priešas“ perskyra grindžiamos politikos sugrįžimą nulėmė ir pasikeitęs ekonomikos pobūdis – bankai ėmė tiesiog spausdinti, kitaip tariant, gaminti pinigus, tad spausdinimo centrai įgavo daug didesnę politinę galią. Tą galią atsverti įmanoma tik senais išbandytais karinio agresyvumo didinimo būdais.

Pasaulis staiga tapo daug nestabilesnis, neaiškesnis, nenusakomas ir sykiu konfliktiškesnis. Tačiau ES politiniam elitui atrodė, kad europietiškosios demokratijos ir tolerancijos vertybės, kurioms buvo sutekta universalistinė reikšmė (europietiškasis universalizmas yra ateistinio sakralumo apraiška), sėkmingai plinta pasaulyje ir sujungia kitus regionus, Europai tampant pasaulio raidos kelrode žvaigžde. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel svetingas kvietimas pabėgėliams vykti Europon buvo pats tikriausias ideologinio siaurakaktiškumo gestas, nekreipiant dėmesio į pačioje ES jau susikaupusias imigrantų keliamas problemas. Beje, kanclerė prieš kelerius metus jas buvo įvardijusi kalbėdama apie multikultūralizmo politikos žlugimą. Tačiau juk po to nieko nebuvo padaryta. Pasakyta ir užmiršta. Nepaisant teroristinių sprogdinimų, įvairiose šalyse kylančių imigrantų nusikaltimų bangų ir naujų imigrantų srautų.

Kas tik pastaruoju metu nekalbėjo apie „migrantų problemą“. Tačiau taip niekas aiškiai ir nepasako, o kas tuose migrantuose problemiška ir ką norima su ta problema veikti? Juk patys žmonės nėra ir negali būti problema. Gal problema yra ta, kad jie nutarė vykti į Europą? Tačiau kaip mes galėtume juos įtikinti nevykti? Viena, toks įtikinėjimas nebūtų moralus, antra, vargu ar tie žmonės išgirstų, suprastų ar kreiptų dėmesį į tokius įtikinėjimus. Gal problema yra didžiulis jų srautas? Tačiau juk tas srautas neatsirado savaime – jis buvo sukeltas. Kaip galima spręsti žmonių srauto problemą, nenaikinant priežasčių, kurios jį sukėlė? Tačiau tos priežastys, kaip galima nuvokti, jau ne Europos politikų jėgoms. Todėl ieškoma išeities ne aiškiai įvardijant problemas bei iššūkius ir ieškant racionalių būdų, kaip su jomis tvarkytis, o tikinti, kad „išgydys“ vienokie ar kitokie politiniai susitarimai.

Atrodo, kad ES politikai įtikėjo suradę „vaistą“ – Turkiją, kuriai ir patikėta reguliuoti Sirijos pabėgėlių srautus. Suprantama, už nemenką užmokestį. Turkijai pažadėtas ir bevizis režimas. Tačiau juk Turkija žaidžia savo geopolitinį žaidimą, kurio ES niekaip negali paveikti. Galima numanyti, kad po šio susitarimo Turkijoje ims daug greičiau suktis turkiškų dokumentų spausdintuvai, iš dalies pakeisiantys pabėgėlius gabenusias valtis, o ES politika bus „pakabinta“ ant Turkijos reguliuojamo pabėgėlių srauto kabliuko.

Esmė ta, kad pabėgėlių srautas – tai ne tik žmonių tragedija, bet ir daugelio institucijų bei valstybinių politikų interesų terpė. Tų interesų neįmanoma aiškiai suvokti, ką jau kalbėti apie jų išpainiojimą. Reikia suprasti, kad visokie politiniai susitarimai sukelia nenumatytas pasekmes, kurios dažniausiai pasirodo kaip nauji netikėti iššūkiai.

Po Briuselyje įvykdytų teroristinių sprogdinimų Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as pareiškė, kad mes esame karo būvyje. Įpareigojantis pareiškimas – norėtume išgirsti, kokie mūsų pajėgumai ir ką jie ruošiasi pulti ar kaip bus atsakyta užpuolikams. Tačiau nieko panašaus neišgirdome. Politikai, pavyzdžiui, Belgijos premjeras, sako tokių įvykių ir tikėjęsi, nes įvyko tai, ko laukėme. Tačiau kaip tada kovoti, kai laukiama, tikimasi ir skėsčiojama rankomis ar ašarojama prieš telekameras.

Kai kurie mūsų politikai visai pagrįstai aiškina, kad būtina aiškiai suvokti – užpulta ES, užpulta NATO. Tačiau kaip konkrečiai NATO galėtų atsakyti į tokį išpuolį? O kaip ES? Tiesa ta, kad ES politikams beveik neįmanoma net aiškiau nusakyti, kas čia puola? Juk tada reikėtų imti ir aiškinti, kokios europietiškosios politikos ypatybės padėjo susikurti tokiai „karo padėčiai“. Pabandykime išsiaiškinti, kas užpuolė ES? Kas tie Briuselio teroristai? Belgijos piliečiai. Belgijoje gimę ir augę. Jie yra ir ES piliečiai. Tad ES piliečiai užpuolė ES? Šiuo atžvilgiu nėra svarbu, kas prisiima atsakomybę – juk Islamo valstybė gali kuo puikiausiai egzistuoti ir virtualioje erdvėje. Tos ideologijos poveikis bus ne ką mažesnis.

Kaip galėtų NATO reaguoti į tai, kad Belgijos piliečiai puola jos narę Belgiją? O Prancūzijos piliečiai – Prancūziją? Daugelis pasakytų, kad reikėtų kuo greičiau NATO pajėgomis pulti ir sunaikinti Islamo valstybę. Tačiau tai padaryti nėra paprasta, nes tame regione tiek persipynusių interesų, kad visokie kariniai veiksmai sukelia nenumatytas skaudžias pasekmes. Kuo puikiausi, tačiau taip ir neapmąstyti yra Irako, Libijos ir Sirijos pavyzdžiai. Vakarų didžiosios demokratinės valstybės užsigeidė imti ir paspartinti demokratijos plėtrą pasaulyje – turime baisius padarinius. Beje, Sirija 2011 metų pradžioje buvo trečia pasaulyje pagal saugumą gyventi ir lankytis. Dabar ji – kančių, smurto ir žudynių „juodoji skylė“.

Norint sėkmingai tvarkytis su rimta problema pirmiausia reikia aiškiai ją įvardyti. Tačiau kaip įvardyti musulmonų teroristus, kad nebūtų pažeistos jų teisės, kad jie nebūtų demonizuojami, kad nebūtų „kurstoma islamofobija“, kad nebūtų iškeliami religiniai ar etniniai skirtumai, kad nebūtų nurodomos eoropinio multikultūralizmo klaidos. Tad politikai, o su jais ir visų tarnybų atstovai turi pirmiausia tenkinti politinio korektiškumo reikalavimus ir į visas problemas žvelgti per to korektiškumo akinius. O per juos žvelgiant problemos taip išskysta, kad nebeįmanoma sutelkti veiksmų.

Kitas dalykas tas, kad vykdant ilgalaikę išvalstybinimo ir tautų maišymo politiką sunku atsitokėti ir pripažinti, kad žmonės Europoje maišosi ne taip, kaip buvo numatę multikultūralizmo ir tolerancijos politikos kūrėjai ir skleidėjai. Žmonės maišosi ne tapdami laisvais ir lygiais piliečiais, o kurdami diasporas, getus ir stengdamiesi išlaikyti savo etnokultūries tapatybes, juolab tikėjimo grindžiamas. Į tapatybių niveliavimo politiką atsakoma sąmoningais priešiškais veiksmais, kurie, nelygu aplinkybės, gali peraugti į teroristinius išpuolius.

Tik tautiniu ir religiniu pagrindu sutelkiamos visuomenės pajėgios dorotis su naujojo pasaulio iššūkiais, nes joms būdinga savos žemės ir savos valstybės jausena, kildinanti ir patriotiškumą. Savas ir svetimas skirtis būtina ne tik savisaugai, bet ir sutelktam kūrybingam atsakui į iškylančias grėsmes bei iššūkius. Europinės politikos puoselėjamas pilietinis vartotojiškas individualizmas čia menkai gelbsti. Stumiant iš viešosios erdvės europietiškąjį krikščioniškąjį paveldą ir krikščionybę veriasi tuštumos bedugnė, kurią ima užpildyti jaunesnis ir gyvybingesnis islamas – juk įvairiose šalyse daugėja atsivertėlių tarp jaunimo, kuriam tikėjimas suteikia tvirtesnes vertybines ir dvasines gyvenimo gaires. Tačiau ar ES politinis elitas pajėgus permąstyti savo vykdomą politiką ir ją grindžiančią ideologiją? Kol kas nepajėgus, nes daug ką reikėtų keisti.

Šiuo metu svarbiausia yra vykdomą politiką įvynioti į naujus ideologinius įvairių pateisinimų popierėlius ir kviesti žmones eitynėmis protestuoti prieš abstraktųjį, nei etniškai, nei religiškai nesukonkretintą terorizmą ir liudyti politikams jų vykdomos politikos teisingumą – niekas nepakeis mūsų gyvenimo būdo. O gal suvokiant, kad europinės savosios problemos yra sykiu ir pasaulinės, vertėtų imti ir klausti savęs – ar netapo pati ES dėl joje įtvirtinamos kairuoliškos ateitinės liberalistinės ideologijos Vakarų civilizacijos problema?

Tačiau politikos peržiūrai ir naujų pasaulinių aplinkybių suvokimui ES politinis elitas neturi laiko nei jėgų – Europos komisijai, kaip dalyvei, svarbiau tinkamai pasiruošti vasarą Amsterdame vyksiančiam gėjų paradui ir dar plačiau tarp mažamečių paskleisti daugialytiškumo ir įvairialytiškumo supratimą, kad galų gale būtų įveiktas tradicinės šeimos totalitarizmo „monstras“.

Kategorijos: Akiračiai, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: