Vasario 23 d. 18 val. Vilnius įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13) vyks renginys „Vysk. M.Valančiaus žingsnių aidas Vilniaus krašte“ skirtas paminėti vyskupo Motiejaus Valančiaus 215 metų gimimo sukaktį.
Pranešimus skaitys: etnologas prof. dr. Libertas Klimka „M.Valančius – etnokultūros puoselėtojas”; Lietuvos knygnešio draugijos pirmininkė Irena Kubilienė „M.Valančius ir knygnešystė”.
Bus rodomas S. Arnašiaus filmas „Vysk. M.Valančiaus žingsnių aidas Vilniaus krašte”. Renginio dalyvius liaudies muzikos garsais džiugins Vitalijos Brazaitienės vadovaujamas Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė“.
Renginį ves Gaudentas Aukštikalnis ir skulptorius Gediminas Radzevičius.
Renginį rengia Šv.Kazimiero ordinas, „Lietos” labdaros fondas, Vilniaus įgulos karininkų ramovė. Renginys nemokamas.
Vysk. M.Valančius tokia visapusė, veikli, su lietuvybės išlikimui labai svarbiu blaivystės platinimu susijusi asmenybė buvo. Taikrai dera tiek nuveikusiam Lietuvos sūnui turėti paminklą sostinėje.
Tokius balvonus božnytininkai (kitatikiai) gali statytis tik savo nuosavoje valdoje (nuosavam kieme), antraip – kursto religinę neapykantą.
Tokių balvonų nereikia, nes poterių nekalbam, o reikalui esant, čierkutę padarom.
Vilmantai, gal tu dink iš ‘alko’, nepurvink savimi žmonių, puoselėjančių Tautos vertybes, svetainės. Susirask kokią ‘simonko’ lygio svetainę ir ten aiškinkis kokia tavo lytis.
Atsibodo – dieną ‘pakirkšnutis’, kitą dieną jau ‘paukštelė’, kad tave kur Grausmas.
Gerbiamas Kembly, viskas ne taip paprasta, čia daugiau ankstesnio vyskupo Giedraičio ir vėlesnio Paliulionio nuopelnai priskiriami Valančevskiui, kurio veikla nevienareikšmė; jis neištesėjo duoto pažado Daukantui išleisti jo veikalus, o po jo mirties išsireikalavus rankraščius dingo „Palangos Petris“, o atsirado Valančiaus „Palangos Juzė“, nors šio kūrinio socialinis pobūdis atitinka Daukanto, o ne Valančius bažnytinei tematikai. Jam priskiriami ir iškilaus lietuvių kultūros veikėjo, kalbininko, tautosakininko Mikalojaus Akelaičio rūpestis blaivybės reikalais ir kt. Nuo to neatsiejama iš Palenkės pas Valančių (Valančevskį) atvykusio pasitobulinti Stanislavo Mikuckio veikla kurpiant lietuviškai spaudai rusišką raidyną ir įtakojant spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo įvedimą.
Matote, hebratikis Valančius bijojo girtų Lietuvių, kad šieji, vėl prisigėrę, vėl nepasiųstų jo po Perkūnais.
Valančius ištisai nuožmiai naudojo hebrareliginės baimės doktriną.
Bet buvo kaip buvo su tuo kryžhebrakitatikiu. Svarbiausia tai, kad to kryžhebratikio vėlė liko ir tebelieka Pilėnų Žynės prakeiksme.
Tik mūsų Pagoniškos maldos GALBŪT dar gali išgelbėt Valančiaus vėlę nuo prakeiksmo amžino.
Perkūnėli Švenčiausias, elkis taip, kaip Tau atrodo tinkama.