Signatarų namuose bus prisimintas kovotojas už Lietuvos laisvę M. Tomonis

Lapkričio 5 d. 17.30 val. Vilniuje, Signatarų namuose (Pilies g. 26) vyks renginys skirtas paminėti poeto, filosofo, Lietuvos aktyvistų fronto dalyvio, kovotojo už Lietuvos laisvę Mindaugo Tomonio 75-ąsias gimimo ir 40- ąsias žūties metines „Mindaugas Tomonis ir jo Žinia“.

Minėjimo dienotvarkėje numatyti penki pranešimai. Pranešimus skaitys: Mečys Laurinkus „Žinia“, Rimantas Gučas „Vaikystės aidai“, Pranešimas Nr.3 – Algirdas Saudargas „M.Tomonis ir laisvė“, Vytautas Bogušis „Disidentas M.Tomonis“, Alvydas Medalinskas „Intelektualai ir nepriklausomybė“.

Skambės Šv. Kazimiero bažnyčios choro „AVE VERUM“ atliekami kūriniai. Vad. V.Ruzgys. M.Tomonio eiles skaitys Ramūnas Abukevičius, renginio vedėjas Gaudentas Aukštikalnis.

Renginio rengėjai: Šv. Kazimiero ordinas ir „Lietos“ labdaros fondas.

Mindaugas Tomonis (1940–1974)

Mindaugas Tomonis (slp. Tomas Kuršys) – poetas, filosofas – gimė 1940 m. rupjūčio 28 d. Vilniuje. Mirė 1974 m. lapkričio 5 d. ten pat.

Tėvas Stasys Tomonis (gimė 1915 m. Petrograde, mirė 1992-aisiais Vilniuje; 1939 metais savo pavardę sulietuvino, iš Tomaševičiaus tapo Tomoniu) tuo metu, kai gimė Mindaugas, buvo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas. Vėliau, sovietų okupuotoje Lietuvoje, vienas Jūrų skautų korporacijos įkūrėjų, 1941-aisiais įsteigto Lietuvos aktyvistų fronto dalyvis darbo pagal specialybę negavo. Dirbo redaktoriumi, paskui tapo bibliografu ir šį darbą dirbo 40 metų.

Mindaugo mama Jonė Sutkevičiūtė-Tomonienė (1909-1975) gimė Čikagoje ir ten gyveno 18 metų. Jos tėvai buvo kilę iš smulkių Baisogalos apylinkės bajorų. Tėvas mirė anksti, kai mažajai Jonutei buvo ketveri metai. Grįžusi į Lietuvą, Mindaugo mama apsistojo Kaune, vertėsi privačiomis anglų kalbos pamokomis. 1939 metais ištekėjo už Stasio Tomonio. Bandė rašyti apsakymus, neblogai tapė.

Mindaugą Tomonį pakrikštijo kunigas Kristupas Čibiras Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Krikšto metu jis gavo du vardus – Mindaugas Kazimieras. Augo iš pradžių Vilniuje. Per 1944 metų mūšius Tomonių šeima buvo Kampų kaime prie Nevėžio (Kėdainių r.). Tų metų rudenį išsikėlė į Kauną, apsigyveno buvusiuose dailininko Antano Žmuidzinavičiaus namuose (dabar – muziejus).

1946-ųjų rudenį Mindaugas pradėjo lankyti aštuonmetę Jono Jablonskio mokyklą Žaliakalnyje. 1950-aisiais Mindaugas perėjo į Komjaunimo vidurinę mokyklą (taip tuomet vadinosi Aušros gimnazija). Buvo gabus ir stropus mokinys, tik labai nekalbus ir nedrąsus. Anksti pradėjo rašyti eilėraščius, bendradarbiavo spaudoje, dažniausiai į Kauno tiesą rašė trumpas informacijas apie Respublikinės bibliotekos įvairius kultūrinius renginius (ten tuo metu dirbo jo tėvas), taip pat kritines žinutes apie mieste pastebėtas įvairias negeroves.

Vidurinę mokyklą sėkmingai baigė 1957 metais ir įstojo į Kauno politechnikos institutą studijuoti chemijos technologijos. 1962 metų pavasarį vedė Aldoną Vilčinskaitę. Baigęs institutą, išvyko į paskyrimo vietą Kuršėnuose – Daugėlių silikatinių plytų gamyklą. 1963-ųjų pradžioje gimė sūnus Rytis, o rudenį šeima atsikėlė į Vilnių, kur jau gyveno tėvai ir seserys. Pradėjęs dirbti Mokslų akademijos Chemijos instituto aspirantu, disertacijai pasirinko temą apie stiklo gamybą. 1964-ųjų pabaigoje Mindaugas su šeima apsigyveno Kaune, įsidarbino Statybos ir architektūros mokslo tyrimo institute, pakeitė disertacijos temą. 1965-ųjų pradžioje gimė antras sūnus Audrius. Toliau labai intensyviai dirbo, baigė visus eksperimentinius darbus ir 1967-aisiais sėkmingai apgynė disertaciją, gavo technikos mokslų kandidato laipsnį. Nepamiršo ir poezijos, vienas kitas eilėraštis išspausdintas Kuršėnų laikraštyje, Šluotoje. 1968 metais Mindaugas su šeima grįžo į Vilnių. Iš pradžių įsidarbino Puslaidininkių fizikos institute, o paskui perėjo dirbti į Restauracines dirbtuves (vėliau – Paminklų konservavimo institutas).

Kaip prisipažįsta 1970 metais poetui Eugenijui Matuzevičiui rašytame laiške, viena priežasčių, dėl kurių sugrįžo į Vilnių, – tikrųjų poetų kaimynystės ilgesys, nes pagaliau supratęs, „kas yra poezija“, ir tapęs poezijos fanatiku… Rašymas jau tapo būtinybe. Naktimis paties įsirengtame mažame tamsiame kambarėlyje, vadintame laboratorija, studijuoja Šventąjį Raštą, Leibnico, Kanto, Nyčės, Solovjovo, Maceinos, Vydūno, kitų žymių filosofų veikalus.

1970-1975 metai aktyviausi ir kūrybingiausi. Tomo Kuršio slapyvardžiu eilėraščių pasirodo Poezijos pavasaryje, Literatūroje ir mene. 1971-aisiais Mindaugas Tomonis tampa Jaunųjų rašytojų sekcijos nariu. Per šiuos „kuršiškus“ metus parengia du poezijos rinkinius – Pro snaigių užuolaidą ir Rašmenys ant smėlio, filosofinę apybraižą Žinia, kurią paskiria artėjančioms Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms. Eilėraščiuose stipriau suskamba pasipriešinimo totalitarinei sovietinės sistemos prievartai gaida. 1973 metais tokio pobūdžio Tomonio eilėraščių buvo išspausdinta Metmenyse (nr. 26). Ketina parengti Lietuvos filosofijos istoriją.

1974-ųjų pradžioje Paminklų konservavimo institutas jį siuntė ištirti Kryžkalnio paminklo sovietinei armijai būklę. Mindaugas atsisakė vykti, o pasiaiškinime reikalavo demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės, o svarbiausia – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Paminklų konservavimo instituto Direktoriui
PKI chemijos laboratorijos vyr. moksl. bendradarbio M. Tomonio
P a s i a i š k i n i m a s

Š. m. balandžio 5 d. nenuvykau į komandiruotę apžiūrėti Kryžkalnyje stovinčio monumento Raudonajai armijai – Lietuvos išvaduotojai dėl priežasčių, nepriklausančių PKI vidaus kompetencijai: nepripažįstu dabartinio Lietuvos statuso. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas sąmoningas pilietis privalo visu savo gyvenimu siekti, kad, pažangos labui, būtų taisomos tiek kiekvieno asmeniškos, tiek ir visos valstybės mastu padarytos klaidos. Nepasmerkus ir pilnai neįsisąmoninus praeities klaidų, neįmanoma kurti ateities.

Prie visiškai arba dalinai neatitaisytų svarbiausių asmens kulto laikotarpio klaidų priskiriu:

1. Masinius nekaltų piliečių trėmimus;

2. Pabaltijo valstybių įjungimą į buvusios Rusijos imperijos sudėtyje esančią federaciją tokiu metu, kai visame pasaulyje nepaprastai sustiprėjo tautų pilnaverčio kultūrinio valstybingumo siekimas.

Prisidėti prie Lietuvos valstybingumą panaikinusių ir sukėlusių tiek neteisybės įvykių įamžinimo laikau neįmanoma. Pagerbti bendras su kaimyninėmis tautomis kovas prieš vokiškąjį fašizmą, restauruojant bei konservuojant šiam tikslui statomus paminklus, sutinku tik tada, kai bus visiškai garantuota:

1. Svarbiausiose masinio nekaltų piliečių žuvimo dėl vadinamojo „asmens kulto“ vietose bus pastatyti memorialiniai paminklai, parodantys mūsų visuo¬menės kultūringumą, žmogaus gerbimą, dorumą.

2. Konstitucijoje garantuojama (kol kas formaliai) apsisprendimo laisvė bus įteisinta papildomu įstatymu, numatančiu jos įgyvendinimo mechanizmą, t.y., visaliaudinių referendumų periodiškumą kiekvienoje respublikoje. Pabaltijo, o taip pat ir kitos, jeigu jų gyventojai to norėtų, respublikos turi atgauti tikrą pilnavertišką valstybingumą, tokią pačią kultūrinę – ekonominę nepriklausomybę, kokią turi likusios socialistinės nacijos.

3. Bus panaikinta naujo asmenybės kulto laikotarpio atsiradimo grėsmė. Tai pasiekiama įvedus daugiapartinę sistemą, t.y. leidus įkurti socialdemokratų, krikščionių demokratų ir kt. partijas su atitinkamais spaudos organais, įgyvendinus tikrai demokratiškus rinkimus, leidžiančius sumažinti įtaką tos partijos, kuri nusikalto liaudies interesams. Šios priemonės padidintų valstybių valdymo socializmo rėmuose demokratiškumą ir efektyvumą.

Pasaulinis pažangos procesas reikalauja nuolatinio socialistinių šalių bendrijos demokratėjimo, spartaus žengimo į priekį visose gyvenimo srityse. Nebus įmanoma įgyvendinti visuotinės socialistinės – komunistinės visuomenės idealo, jei šią santvarką sukūrusios valstybės neturės didelio autoriteto, negarsės visame pasaulyje žmogaus teisių gerbimu, tolerancija skirtingoms nuomonėms, rūpestingu atsižvelgimu į jas, kilnumu ir teisingumu.

1974-IV-5, (parašas).

Jį atleido iš darbo, tačiau po kurio laiko vėl priėmė atgal. Tada karinis komisariatas pasiuntė kvietimą į karinius mokymus. Mindaugas atsisakė tarnauti sovietų armijoje. To okupaciniam režimui jau buvo per daug – nepaklusnusis pilietis prievarta paguldomas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę ir išlaikomas joje ketvertą mėnesių. Grįžęs iš ligoninės, toliau dirbo Paminklų konservavimo institute, rašė eilėraščius, taisė Žinią. 1974 metų gruodžio ir 1975 metų sausio mėnesiais įrašė du ilgus įrašus ateizmo muziejaus, įrengto Šv. Kazimiero bažnyčioje, lankytojų knygoje. Įrašuose drąsiai ir atvirai smerkė grubią ir melagingą sovietinę ateizmo propagandą, pranašavo besiartinantį ateistinio siautėjimo epochos galą. 1975-ųjų birželio 25 dieną išsiuntė laišką CK nariams ir SSKP XXV suvažiavimui, kartodamas tuos pačius reikalavimus: Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos, tikros sąžinės laisvės. Birželio 27 dieną antrą kartą prievarta išvežamas į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę.

1975 metų birželio 29 dieną miršta motina. Mindaugas išleidžiamas iš ligoninės tik liepos pabaigoje su sąlyga, kad lankysis antidepresanto moditeno injekcijoms. Visų Šventųjų dieną su šeima aplanko motinos kapą. Grįžęs su seserimis tariasi, kaip gruodžio 1-ąją švęs tėvo šešiasdešimtmetį, o lapkričio 5-ąją išeina į darbą ir vakare į namus nebegrįžta… Jo kūną randa ant geležinkelio bėgių netoli Rasų kapinių. Ant to paties geležinkelio, kuriuo sovietai į Sibirą trėmė niekuo nenusikaltusius mūsų tautiečius, tarp jų ir Mindaugo senelius. Mindaugui buvo tik trisdešimt penkeri…

Bibliografija:

Žinia: Filosofinė apybraiža, poezija, dienoraščio fragmentai, laiškai, dokumentai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – 570 p.

Apie Mindaugą Tomonį:

Tomonis, Mindaugas, Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 3, Vilnius, 1971, p. 560.
H. L., Vienas klaikumo pavyzdys, Draugas, 1975, liepos 26.
Mindaugas Tamonis psichiatrinėje, Lietuvių katalikų bažnyčios kronika, t. 3, Chikago, 1976, p. 213-221.
Mindaugas Tamonis – saugumo auka, Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, t. 3, Chikago, 1976, p. 213-221.
Mindaugas Tamonis, Aidai, 1976, nr. 1, p. 43.
Mindaugas Tomonis, 1940-1947, Metmenys, nr. 31, 1976, p. 3.
Nepalietęs nieko nesužinosi, Metmenys, nr. 31, 1976, p. 176-177.
R. Liaudis, Taip rašo pogrindžio Aušra, Tėviškės žiburiai, 1976, spalio 7.
R. Liaudis, A. a. Mindaugas Tamonis, Aušra. 1975.X-1977.II.16, Lietuva, Čikaga, 1977, p. 59-61.
L. Apyaušris, Mintys, apmąstant susidorojimą su Mindaugu Tamoniu, Aušra. 1975.X-1977.II.16. Lietuva, Čikaga, 1977, p. 62-65.
[Algirdas Patackas], Sukako 3 metai, Pastogė, 1978, nr. 1, p. 12-14. Perspausdinta: publikaciją pavadinus „Šitaip rašoma apie Mindaugą Tamonį Lietuvoj“ Drauge, 1980, rugsėjo 6; Sietyne, nr. 4, 1989, p. 33-36.
Romas Sokodolskis, Naujo pogrindžio leidinio Pastogės alternatyva, Pasaulio lietuvis, 1980, nr. 7/8, p.27-29.
Tomonis, Mindaugas, Lietuvių enciklopedija, t. 37, Bostonas, 1985, p. 605-606.
[Darius Kuolys] Kita Lietuva, Sietynas, nr. 4, 1989, p. 22-24.
Dalia Jazukevičiūtė, Rekviem draustam gyvenimui, Respublika, 1990, kovo 24, 27.
Gediminas Kirkilas, Keli štrichai Mindaugo Tomonio portretui, Respublika, 1990, balandžio 5.
Gediminas Radzevičius, „Nagai juodos nakties“, Respublika, 1990, balandžio 25.
Algirdas Patackas, Mindaugo Tomonio atminimui, Apžvalga, 1990, lapkričio 1-15.
A. G. [Arvydas Genys], Nesudegusi šviesa, Eisra, 1992, nr. 1, p. 8.
Arvydas Genys, Nežinios žinia, Eisra, 1992, nr. 3, p. 6.
Sigitas Geda, Prie Mindaugo Tomonio biografijos, Šiaurės Atėnai, 1992, birželio 5.
Vilius Litvinavičius, Prisimenant Mindaugą Tamonį, XXI amžius, 1992, lapkričio 20.
Vida Petrauskaitė, M. Tomonio paslaptis dar neįminta, Šiaulių kraštas, 1992, gruodžio 30.
Vida Petrauskaitė, Dėl ko turėtų verkti Hipokratas, Gydytojų žinios, 1993, nr. 5, p. 3.
Sigitas Geda, Tyliosios dievoieškos poetas, Šiaurės Atėnai, 1993, sausio 8.
S. Gerarda-Šiuliauskaitė E., Nenusilenkęs melui, Caritas, 1993, nr. 1, p. 42-44.
[Apie disidentą Mindaugą Tamonį], Nenugalėtoji Lietuva, t. 1, Vilnius, 1993, p. 337-342.
Vakarų Europos ir Tarybų Sąjungos intelektualams: H. Beliui, G. Grasui, L. Kolskovskiui, E. Jonesku, S. Siniavskiui, A. Solženicynui ir A. Sacharovui [Lietuvių kreipimasis dėl M. Tomonio žūties], ibid.., p. 341-342.
Janina Riškutė, Mindaugą Tomonį prisimenant, Literatūra ir menas, 1993, lapkričio 6.
[Jūratė Tomonytė], [Mindaugas Tomonis], Naujasis židinys, 1994, nr. 7-8, p. 47.