V. Sinica. Lietuva užburtame Eurorusijos geopolitinio projekto rate (7)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

1918 m. modernią tautinę valstybę sukūrusi ir 1990-aisiais jos Nepriklausomybę atkūrusi lietuvių Tauta netrukus tai įtvirtino ir Konstitucijoje, kuri skelbia, jog valstybę kuria tauta ir suverenitetas priklauso tautai. Tai akivaizdžiausiai liudija ir svarbiausią Lietuvos, kaip modernios tautinės valstybės, interesą, valstybės ir ją steigiančios politinės tautos išlikimą, vienodai būtiną tiek kad išliktų valstybė, tiek kad išliktų politinė tauta. Valstybė egzistuoja tik dėl ją kuriančios tautos, o ją kurianti tauta tą daro, nes negali visavertiškai egzistuoti be valstybės. Šiuos dar neseniai savaime buvusius aiškius, o šiandien su komjaunuolišku užsidegimu žiniasklaidoje, universitetuose kvestionuojamus dalykus būtina prisiminti norint suprasti šio pasakymo pavadinimą ir logiką. Lietuva geografiškai ir civilizaciškai pasmerkta būti tarp Europos ir Azijos ir, teisingai pasirinkusi priklausyti pirmajai, nuolatos turi galvoti tiek apie kietąsias, tiek apie minkštąsias grėsmes lietuvių Tautai ir valstybei. Vis giliau į Vakarų pasaulio struktūras integruojamai Lietuvai būtina suvokti, kad šalis gali būti sunaikinta ne tik ją užpuolant ir okupuojant, bet ir neva taikiomis ekonominės, socialinės ir kultūrinės politikos priemonėmis.

Nesunku konstatuoti, kad pagrindinė kietoji grėsmė Lietuvai yra Rusija, o karinio saugumo valstybei negarantuoja, nors jį konsoliduoja, narystė NATO. Daug sunkiau suvokti pavojų, kurį Lietuvos išlikimui kelia šiandien vykstantis minkštasis Lietuvos idėjos ir tautos dekonstravimas. Pagrindinis šio „taikaus“ dekonstravimo įrankis – ideologinis Lietuvos piliečių istorinės, kultūrinės ir politinės savimonės pertvarkymas vadinamųjų europinių vertybių pagrindu. XX a. Europai padovanojo totalitarines ideologijas, siekiančias sukurti standartizuotą naują žmogų ir suvienyti pasaulį naujoje, pažangesnėje santvarkoje. Tam tikslui šios ideologijos privalo sunaikinti pasaulinei žmonijos vienybei trukdančius prigimtinius kolektyvinius tapatumus, tarp kurių ir bene svarbiausią – politinę tautą.

Pasaulinės darbininkų vienybės komunizmo rojuje distopija buvo, ko gero, pirmoji tokia ideologija, išbandyta praktikoje su visomis savo pasekmėmis. Dėl savo geopolitinės padėties Lietuvai ir lietuvių Tautai teko būti šio eksperimento aukomis. Žlugus Sovietų Sąjungai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare ir kartu su kitomis šios organizacijos narėmis turi pareigą spręsti šią sąjungą kamuojančias problemas ir kylančius iššūkius.

Viena pagrindinių tokių problemų ta, kad dabartiniame ES projekte irgi užprogramuotas politinių tautų naikinimas ir naujo žmogaus kūrimas. Tiek Sovietų Sąjunga, tiek ir Europos Sąjunga savo dabartine forma yra nesuderinama su politiniu tautų egzistavimu. Būtent dėl savo geopolitinės padėties ir skaudžios sovietmečio patirties kartu su kitomis regiono šalimis esame geriausiai pasiruošę atpažinti ir įvardyti šią grėsmę. Sovietų Sąjungos ir Europos Sąjungos lyginimas dar neseniai buvo absoliutus tabu Lietuvoje vykstančiose diskusijose. Bet kokie bandymai tą daryti entuziastų buvo nukertami kartojant vienintelį, nors ir esminį, skirtumą, t.y. kaip patenkama į imperijos sudėtį. Tačiau maža ir sunku diskusijose slapstytis po logiškai klaidingu principu, jog jeigu yra skirtumų, tai nėra panašumų arba jie neturi reikšmės. 2012 m. prof. Vytautas Radžvilas už Sovietų ir Europos Sąjungos lyginimą buvo būsimojo VU politikos mokslų instituto Europos studijų katedros vedėjo viešai išvadintas pseudomokslininku ir paranojiku. Tąkart daugiau nei 150 politikos mokslų studentų savo viešame laiške atkreipė dėmesį, kad tokios diagnozės dabartinės sąjungos kritikams nepaprastai primena Sovietų Sąjungos kritikams klijuotas etiketes. 2015 m. ir dabar jau ne vienas akademikas, net ir nuosaikesnis, sakykime prof. Alvydas Jokubaitis, aktyviai naudojasi laisve konstatuoti abiejų imperijų panašumus kartu pripažįstant ir akivaizdžius jų skirtumus.

Pasinaudosime šia laisve ir mes. Europos Sąjunga, kaip ir Sovietų Sąjunga, yra būtent imperija. Tą konstatuoja ne vien jos kritikai, bet ir aktyviausi federalistai, kaip buvęs Europos Komisijos pirmininkas Chosė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso). Kaip ir kiekviena imperija, Europos Sąjunga susiduria su klausimu, kaip užsitikrinti visų savo administracinių vienetų, kol kas vadinamų valstybėmis, gyventojų lojalumą ir tapatinimąsi su pačia sąjunga kaip visuma. Visais laikais imperijos lojalumo klausimą sprendė ieškodamos balanso tarp atviros priespaudos ir subtilaus ištikimybės ir visasąjunginio tapatumo formavimo.

Sovietų Sąjunga buvo tipinis pavyzdys, kaip derinamos abiejų rūšių priemonės. Pirmąsias represijų, trėmimo ir egzekucijų bangas okupuotuose kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje, sekė kultūrinės tautų sovietizacijos programa, kurios moto buvo: kultūra turi būti tautinė savo forma ir tarybinė savo turiniu. Ką tai reiškia? Marksizmas, viena forma vyravęs Sovietų Sąjungoje, o kita įsivyravęs Europos Sąjungoje, tikėjo ir tiki, kad tautos yra būtinas, tačiau pereinamas etapas į naują, pažangesnę globalią visuomenę be tautinių skirtumų ir valstybių sienų. Sovietų Sąjungoje tautinių kultūrų jis nenaikino, priešingai, stengėsi kelti kultūrų lygį, skatinti visuomenių raštingumą, išsilavinimą, mokslinę pažangą ir meilės raiškos formas. Greta aukštosios kultūros puoselėjimo marksizmas skatino ir pavergtų tautų etnokultūros išsaugojimą, žodinį, kaimo architektūros, tautosakos ar kitokį, kaip tada vadinta, liaudies paveldą. Abiem atvejais tai buvo pastangos skatinti tautinio paveldo puoselėjimą, tačiau tik sovietiniu turiniu. Tai tautos, kaip politinio subjekto, galinčio ir norinčio valdyti savo valstybę, sunaikinimo formulė. Paklausite, kodėl sunaikinimo? Tautiškumo turinys yra vienokia ar kitokia pasaulėžiūra, dėl istorinių ir kitokių aplinkybių unikaliai susiklostanti kiekvienoje tautoje. Pastarąjį šimtmetį visuotinai pripažįstamas tautų apsisprendimo teisės principas, nors jam ir ne visada paklūstama. Šio principo esmė – kiekviena to norinti tauta gali turėti valstybę. Retas susimąsto apie šio principo logiką. Jis paremtas idėja, kad kiekviena tauta dėl savo narių mąstymo ir vertybinių bendrumų yra vienintelė pajėgi priimti geriausiai jos poreikius atitinkančias ir tautai skleistis bei klestėti leidžiančias elgesio normas. Įstatymai turi atspindėti savitą tautos turinį. Būtent šiuos tautų pasaulėžiūros skirtumus siekė sunaikinti sovietizacija, paliekanti kultūrą tarybiniu turiniu ir tautine forma.

Su Sąjūdžiu prasidėjęs tautinės ir valstybinės sąmonės atsikūrimo procesas buvo antisąjūdinės kontrrevoliucijos nutrauktas savotiškoje pusiaukelėje. O tautos, ypač jos politinės savimonės, naikinimas pratęstas naujomis formomis – europeizacija ir atviros visuomenės kūrimu. Kitaip nei Sovietų Sąjungoje, Europos Sąjungos oficialus šūkis yra vienovių įvairovė. Europos Komisijos puslapyje jis aiškinamas taip, cituoju: „Europiečiai yra vieningi savo bendru darbu vardan taikos ir klestėjimo. O tuo pačiu yra praturtinami daugybės skirtingų Europos kultūrų, tradicijų ir kalbų.“ Toks aiškinimas gali ir turi klaidinti skaitytoją. Jis tam ir skirtas. Šūkis „vienovių įvairovė“ nurodo kolektyvinių tapatumų neturinčių ir gyvenimo būdų įvairovę vertinančių naujųjų žmonių arba, kaip juos pranašiškai vadina Nyčė, gerųjų europiečių bendruomenė. Šioje vizijoje savo pažiūromis ir įsitikinimais vienodą gerųjų europiečių masę kultūriškai praturtinti ir tautiškumo formą suteikti turi tautinės kultūros, tradicijos, papročiai ir kalbos. Tačiau ši tautinė „įvairovė“ tegali būti politiškai bereikšmė ir netrukdanti visų etnosų atstovams vienodai pažangiai vertinti kultūrinių ir moralinių klausimų. Tik tokią tautų įvairovę iš tiesų remia ir skatina išsaugoti Europos Sąjunga.

Tauta, kaip tokia, neišvengiamai yra kliuvinys kuriant vienodo mąstymo europiečius. Mąstymo skirtybių neįmanoma ištrinti nesunaikinus tautinio tapatumo, kuris yra daug stabilesnis nei klasinė, profesinė, socialinė ar kitokia priklausomybė. Tauta yra daug stipresnio socialinio ryšio ir bendruomeninio solidarumo pagrindas negu bet kokio kito pobūdžio pasirenkami ir kintantys ryšiai. Dėl šios priežasties kiekviena imperija siekia likviduoti tautas kaip politinio gyvenimo pagrindą. Neįmanomas dvejopas politinis tapatumas ir lojalumas: vienu metu valstybė ir Europos Sąjunga. Todėl europinio tapatumo kūrimą neišvengiamai lydi subtilus Europos tautų išpolitinimas ir dekonstravimas.

Buvusio ES prezidento žodžiai, kad tautinė valstybė yra mirusi ir jos laikas praeina, atskleidžia šią būtinybę. Sąjunginių tautų pasaulėžiūros skirtumai turi būti suvienodinti europeizacijos keliu. Europeizacija čia, ko gero, esminė sąvoka. Įprasta manyti, kad europeizacija yra institucijų, įstatymų ir įvairių praktikų pritaikymas prie ES diktuojamo europinio standarto. Tačiau svarbiausia, kad europeizacija siekia pakeisti ES tautų mąstymą išugdant jose vienodą europinių vertybių suvokimą. Šis suvokimas šiandien ES turėtų būti iš esmės marksistinis, t.y. gerbiantis gyvenimo būdų įvairovę, neigiantis, kad egzistuoja gėris ir blogis, moralus ir smerktinas, normalus ir ydingas elgesys. Šios skirtys negalimos. Tačiau tokios vertybės nėra visuotinai būdingos faktiškai jokiai Europos tautai. Todėl ES institucijoms tenka paradoksaliai europeizuoti visų Europos šalių, įskaitant ir jos senbuvių bei steigėjų, tautas ir piliečius.

Niekas nėra pakankamai geras europietis, nes kuriamas europietis yra naujasis žmogus su jau aptartais bruožais ir jį dar tik reikia sukurti socialinės inžinerijos metodais. Tačiau dažnai sakoma, kad kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir puoselėjimas yra vienas pamatinių ES principų. Ir iš tikrųjų ES finansuoja etninių kultūrų išsaugojimą, skiria milžiniškas lėšas architektūrinio, nematerialaus paveldo išsaugojimui, muziejų plėtrai, tautinio paveldo puoselėjimui. Tačiau, kaip ir sovietmečiu, yra skatinamas išpolitintas tautiškumas, leidžiantis džiaugtis tautybe kaip paveldu. O tautybė kaip paveldas negali lemti mūsų šiandienos politinių pasirinkimų. Airis, olandas, kroatas ir latvis gali rengtis savo tautiniais drabužiais, tačiau negali skirtingai vertinti Bažnyčios ir valstybės santykio, mirties bausmės, šeimos sampratos, eutanazijos ir kitų kontraversiškų, su moraliniais įsitikinimais dažnai susijusių klausimų. Visais šiais klausimais sukurtas arba dar tik kuriamas europinis standartas, kurį visų tautų atstovai, palikę savo skirtingus įsitikinimus, turės atitikti. Šis standartas įtvirtinamas kaip privalomas, užtikrinus jam vis naujų žmogaus teisių statusą.

Tai suvokiant aiškėja, kad europeizacija tėra atnaujintas sovietizacijos variantas. Ir vėl kuriama imperija, kurioje tautų kultūros turi būti tautinės savo forma, tačiau dabar jau europinės savo turiniu. Europinis turinys vis labiau ryškėja esantis savotiškas komunistinio internacionalizmo ir liberaliojo kosmopolitizmo sambūvis. Tai reiškia, kad, nepaisant daugelio skirtumų tautų atžvilgiu, jų abiejų politika telpa į tą patį principą: kultūra turi būti tautinė savo forma, tačiau marksistinė savo turiniu. Tautiškumas tokiose imperijose verčiamas paveldu, tačiau griežtai negali lemti svarbiausių politinių apsisprendimų, kurie turi būti vienodi visasąjunginiu mastu. Kaip ir sovietmečiu, skatinama etninė, bet naikinama politinė tauta. Tačiau tauta kuria valstybę tam, kad pati galėtų spręsti savo likimą, kasdienį gyvenimą. Kartojame Konstituciją – suverenitetas priklauso tautai. Todėl toks valstybingumas, kuris neužtikrina tautos savimonės ir tapatumo išsaugojimo, yra bergždžias ir pats save naikinantis. Veiksniai, kurie neleidžia išsaugoti tautinės savimonės ir tapatumo, yra geopolitinės grėsmės tautos ir valstybės išlikimui.

Autorius yra Valstybingumo studijų centro vadovas