M. Kundrotas. Kodėl vengiama senbuvystės argumento? (128)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Dėmesį prikaustęs Donbasas iš dalies užgožė ankstesnę Rusijos agresiją Kryme. Jo atskyrimas nuo Ukrainos ir įjungimas į Rusiją praktiškai jau įteisintas. Gali būti, jog toks ir yra Rusijos planas – išplėsti konfliktą taip, kad antrasis žingsnis užgožtų pirmąjį. Iš skirtingo Rusijos elgesio Kryme ir Donbase galima spėti, jog šiems kraštams numatyti skirtingi vaidmenys: vienam – tiesioginis įjungimas į Rusiją ir karinis placdarmas Juodosios jūros baseine, kitam – užšaldytas konfliktas, o pasiekus susitarimą su liberalų valdoma Ukraina – ilgalaikė pačios Ukrainos kontrolė per šį kraštą.

Rusija ir jos Penktoji kolona Europoje Krymą dažniausiai teisina Kosovu. Jei vienu atveju galima ligšiolinių Europos šalių sienų kaita – kodėl reiktų drausti ją kitu atveju? Vietos gyventojai susirinko ir nusprendė. Taškas. Ir iš tiesų Vakarų pusė labai sunkiai randa kontrargumentų. Nes rimtas kontrargumentas būtų tik vienas – senbuvystė. Kosovas – istorinė albanų žemė, nors jau seniai gyvenama serbų ir užimanti svarbią vietą serbų istorinėje sąmonėje. Panašiai kaip Mažoji Lietuva užėmė svarbų vaidmenį vokiečių istorinėje sąmonėje, nors daug seniau joje gyveno lietuviai ir jų giminaičiai – prūsai. Krymas dabar gausiai gyvenamas rusų, bet rusai čia – kolonistai.

Krymo senbuviai – totoriai ir karaimai. Apie karaimų poziciją sunku spręsti. Neteko girdėti, kad ji apskritai būtų aiškiai pareikšta. Tuo tarpu kur kas gausesnė senbuvių tauta – Krymo totoriai – aiškiai išsakė savo valią likti su Ukraina ir Ukrainoje. Tai turėtų būti pagrindinis argumentas už Krymo priklausomybę Ukrainai, o ne kokia nors mistinė amžinų sienų teorija. Amžinų sienų nėra. Bet koks mėginimas jas nustatyti nuo tos ar kitos istorinės datos – sąlyginis ir spekuliatyvus. Kas pasakė, jog reiktų įtvirtinti sienas nuo tos, o ne kitos datos?

Albanai Kosove susigrąžino savo istorinę žemę. Tiesa, Vakarai, pritardami šiam žingsniui, užsitikrino, kad būtų išvengta logiško Kosovo susijungimo su Albanija. Krymas prijungtas prie Rusijos, remiantis kolonistų referendumu. Kolonistų. Ne senbuvių. O Donbasas? Tai – istorinė etninė ukrainiečių teritorija. Tarp kitko, dar XIX a. ukrainiečių kalbos ir tautos erdvė tęsėsi net anapus Azovo – įskaitant Kubanę ir Stavropolį. Žemiau buvo čerkesų ir kitų Kaukazo tautų erdvės.

Tad kodėl vengiama šio argumento? Atsakymas – aiškus. Rusija nėra vienintelė šalis, valdanti užgrobtas svetimų tautų žemes. Pripažinus senbuvystės principą Kryme ir Kosove, tektų pripažinti Škotijos ir Velso teisę atsiskirti nuo Jungtinės Karalystės, Ulsterį grąžinti Airijai, sutikti su baskų ir katalonų valstybėmis dabartinėje Ispanijoje, Bretanės ir Korsikos teise atsiskirti nuo Prancūzijos. Tektų pripažinti net Lakotos Respubliką Jungtinių Amerikos Valstijų valdomoje teritorijoje. Tai būtų precedentas, iš esmės griaunantis bet kokius imperializmo likučius visame pasaulyje. Kuri didžioji valstybė gali sau leisti tokio principo pripažinimą?

Nežiūrint to, Lietuva – tiek moraliai, tiek ir pragmatiškai suinteresuota šio principo įvedimu į tarptautinę teisę. Jį galima grįsti pačių Jungtinių Valstijų prezidento Vudro Vilsono doktrina, sukūrusia tarpukarinę Versalio sistemą Europoje. Tik šis principas leidžia mums iš esmės skirti Seinų ir Vilniaus kraštų atvejus. Lenkija, manipuliatyviai suteikdama tam tikrų teisių lietuviams okupuotame Seinų krašte, reikalauja tokių pačių teisių lenkams Vilniaus krašte. Be senbuvystės principo mums belieka atsisakyti lietuvių teisių Seinuose arba pripažinti specifines teises lenkams Vilniuje. Arba visiems, arba niekam. Tuo tarpu senbuvystės principas viską sustato į vietas.

Lietuviai Seinų krašte – senbuviai. Lenkų tautybė Lietuvoje tokia nėra. Nors daugelis dabar lenkiškai kalbančių Lietuvos gyventojų – lietuvių ar bent jau baltų kilmės, lenkais jie tapo gana vėlai. Išeitų, kad kaip žmonės jie čia – senbuviai, bet jų lenkiška tapatybė čia – naujadaras. Dėl to bet kokių specifinių teisių reikalavimas, pradedant asmenvardžių rašyba valstybės dokumentuose, baigiant vietovardžių rašyba kelio ženkluose ar kur nors kitur, moraliniu požiūriu nėra pagrįstas.

Senbuvystės principas leistų išspręsti ir konfliktą su dalimi gudų tautininkų, teigiančių, jog Vilnius, Vytis ir pats Lietuvos vardas – jų istorinis paveldas. Šį konfliktą teisingai sprendžia gudai iš krivičių judėjimo. Dabartiniai lietuviai ir gudai – vienos istorinės lietuvių tautos atšakos. Jų paveldas – bendras. Dėl to Vilnius Lietuvos teritorijoje ir Gardinas Gudijos valdose – ta pati senoji Lietuva. Mums nėra, ko dalintis ar dėl ko ginčytis. Gudų kultūrinio gyvenimo užtikrinimas Vilniaus krašte, lietuvių – Gervėčiuose, Apse, Pelesoje ir kitose jų gyvenamose teritorijose, tai viskas, ko reikia. Be jokių privilegijų, pretenzijų į dvikalbystę ar politines autonomijas, bet su teisėmis burtis į vietines tautines bendruomenes, kurti ir išlaikyti vietos mokyklas, puoselėti savo kultūras.

Senbuvystės principas būtų sunkiai pasitiktas užsilikusių imperijų ir mini imperijų, bet sulauktų plataus palaikymo tarp tautinių valstybių ir laisvės tebesiekiančių tautų. Žymūs tautiškumo tyrinėtojai Entonis Smitas ir Manuelis Kastelsas teigia, jog ateinantis amžius bus nacionalizmo atgimimo amžius. Jau dabar tai regime tiek Europoje, tiek kituose pasaulio kraštuose.

Žinoma, vertybinius principus mūsų geopolitinėje padėtyje teks derinti su praktine politika. Kol šalia turime agresyvią Rusiją, mums reikės stiprios Amerikos, o kol Europos Sąjungoje stiprės federalizmo tendencijos – ir stiprios Jungtinės Karalystės. Dėl to bus sunkumų, apsisprendžiant, kokių šalių valstybingumo siekius palaikyti, kad ir kaip ciniškai tai beskambėtų. Bet pats senbuvystės principo įvedimas į tarptautinę teisę suteiks pagrindą kiekvienai šaliai jį įgyvendinti pagal savo galimybes. Pavyzdžiui, Lietuvą pirmoji pripažino Islandija, turėdama tam galimybę: ji – pakankamai atoki nuo Rusijos-Amerikos santykių. Galbūt Lietuvai teks gerokai palūkėti prieš pripažįstant Lakotos Respubliką, bet pripažinti Kataloniją ar Kurdistaną galime jau dabar.

Net ir didžiosiose valstybėse galima tikėtis palaikymo iš demokratinių sluoksnių. Prisiminkime, kad Lietuvos Nepriklausomybę palaikė ir dalis Rusijos gyventojų, ypač – inteligentų. Ilgainiui galime išvysti visai kitokį pasaulį, nei tas, kuriame gyvename dabar. Tautų pasaulį. Kuriame kiekviena tauta turi teisę gyventi savo istorinėje Tėvynėje ir joje kurti savo valstybę. Ir galiausiai – tai vienintelis moraliai pagrįstas argumentas prieš didžiausią amžiaus iššūkį – masinę imigraciją.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *