G. Žiemys. Ugnies ir vandens ženklai indoeuropiečių pasaulio kūryboje (25)

Toras su stebuklinguoju kūju, galios juosta ir krivūle | kb.dk, Danijos Karališkosios bibliotekos  rankraščio nuotr.

Kai kurių mūsų vartojamų ženklų analizė byloja, kad mes jau esame užmiršę pirminę jų prasmę. Paprastas pavyzdys – raidė T. Jinai turi nuostabią savybę – slaptą ryšį su mūsų senuoju dievu Perkūnu. Kai pabandome sudaryti griausmo ar jam giminingų dievų sąrašą (1), didžioji dauguma vardų prasideda ta pačia raide T. Turbūt tai ne atsitiktinumas:

– Taara, Toora, Tuuri (estų, suomių, karelų) – dangaus ir griausmo dievas;
– Taranis – griausmavaldis keltų mitologijoje;
– Taru – chetų ir chatų griausmo dievas;
– Tešubas – churitų-urartiečių griausmo dievas;
– Titis – spėjamas žemaičių griausmo dievas, kurį savo raštuose mini Simonas Daukantas;
– Toras – germanų ir skandinavų griausmo dievas ir kt.

Marija Gimbutienė (2) savo veikale „Senoji Europa“ pateikia keliasdešimt hieroglifų, kurie buvo vartojami jau prieš 8000 metų. Jie galėjo reikšti atskirus skiemenis arba net žodžius. Tarp jų matome strėlę, nukreiptą į viršų ↑, kuri nuo raidės T skiriasi nulenktais sparneliais. Strėlė buvo vadinama garsu ti. Vėlyvesnė runų raidyno (futharko) strėlė, nukreipta į viršų, taip pat atitiko raidę T.

Anot Kazimiero Būgos (3), dalelytė ti randama titnago pavadinime. Senesnioji jo forma – titi-nagas arba titi-lingas reiškia ugnies akmenį (tiksliau – ugnies dievo Perkūno akmenį). Vadinasi, mūsų griausmo dievų sąrašas yra paženklintas strėle, kurią galime laikyti ugnies dievo ekvivalentu.

Kita nemažiau įsimenanti – raidės M evoliucija. Anot garsios teosofės Jelenos Blavatskajos (4),  raide M prasideda visų Dievo Motinų vardai, pradedant Maja – Budos Motina, ir baigiant po Nukryžiuotoju stovinčiomis trimis Marijomis (lot. mare – jūra ar vandenys). Kaip raidė T siejasi su ugnimi, taip raidė M – su vandeniu. Lietuvių mergelė, marti, motina, močiutė ir marios, slavų matj (motina) ir more (jūra), prancūzų mère (motina) ir mer (jūra) ir kt. prasideda  ta pačia raide M. Tad greičiausia ji yra atsiradusi iš tradicijos vaizduoti vandenį banguota linija.

Pastarųjų ženklų semantika atskleidžia senąją mitologiją, kaip iš ugnies ir vandens elementų arba Ugnies dievo ir Vandens deivės (liet. Marių Pana; asirų-babil. Ištar; finik. Aštartė; gr. Afroditė; sl. Paraskeva Piatnica; rom. Venera; krikšč. Mergelė Marija) sąjungos kilo mūsų pasaulis. Įžvalgusis Stasys Daunys (5) mano, kad pasaulio atkūrimą kažkada kiekvieną kartą atkartodavo pirties kūrenimo apeigos. Nes vanduo pirčiai buvo prišildomas mėtant į kubilus iki raudonumo įkaitintus akmenis, t.y. mėgdžiojant šventąjį Perkūno veiksmą. Anot St. Daunio, anksti pavasarį Perkūnas į dangaus vandenis svaidąs įkaitintus akmenis (kai jie sprogsta, mes girdime garsą), kad ugnimi ir vandeniu atkurtų pasaulį. Nes tučtuojau tai ir įvyksta: atbunda šalčio sukaustyta gamta, parskrenda paukščiai, ima žydėti gėlės, sužaliuoja augmenija…

Rekreacinį Perkūno veiklos pobūdį įžvelgiame ir suomiškoje pirtyje. Kalevalos 18-oje runoje Anikė kūrena kalviui Ilmarinui pirtį Perkūno nuverstais (t.y. apdegintais !) medžiais…

Indoeuropietiškųjų ženklų ir Baltų religijos vienovė mus stebina ir žavi protėvių dvasios didingumu ir skatina  toliau ieškoti užmirštų jos prasmių.

Literatūra:

Žiemys G., Dingęs pasaulis. Baltų kosmologija. Rekreaciniai ritualai, V., 2012.
Gimbutienė M., Senoji Europa,V., 1996.
Būga K., Raštai, t. 2, sudarė Z. Zinkevičius, V., 1961.
Blavatskaja J.,„Lotosas kaip visuotinis simbolis“, Mokslas ir gyvenimas, Nr. 10, 1991.
Daunys St., „Paprotinės pirties soteriologiniai aspektai“, Dangaus ir Žemės simboliai, V., 1995.