Lapkričio 4 d. LRT radijo laidoje „Aktualijų studija“ dėl asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose diskutavo piliečių iniciatyvinės grupės „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“ nariai Gintaras Songaila ir Vytautas Sinica su šios iniciatyvos priešininkais istoriku Alvydu Nikžentaičiu ir dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistu Vytautu Bruveriu.
Iniciatyvinė grupė siūlo įtvirtinti, kad pagrindiniame asmens dokumentų puslapyje įrašus būtų galima rašyti tik lietuvių abėcėlės raidėmis, įrašai nevalstybine kalba galėtų būti daromi tik papildomų įrašų puslapyje arba asmens tapatybės kortelės antroje pusėje.
Dabar jau aišku, kad iniciatyvinė grupės surinko beveik 70 000 parašų ir Seimas privalės svarstyti visuomenininkų siūlymą.
Klausykite laidos:
Dėkoju Gintarui Songailai ir Vytautui Sinicai už valstybinės kalbos apsaugos iniciatyvą. Yra kalba, yra ir valstybės.
Kalbant apie p. Nikžentaitį – man net liežuvis neapsiverčia jį vadinti istoriku, kai jis drįsta teigti, jog lietuviai kuria istoriją ir pabrėžia BY protingumą savinantis LDK istoriją ir jos pagrindus. Kyla retorinis klausimas, ar gali sveiko proto žmogus, gyvenantis Lietuvos valstybėje, žeminti Lietuvos valstybę ir jos protėvių nuopelnus ir dar vadintis profesionaliu istoriku? Aš jį vadinčiau apsišaukėliu arba neišmanėliu.
Kai kalbame apie mūsų abėcėlės išsaugojimą ir asmenvardžių ar vietovardžių rašyba tik valstybine kalba – paradoksalu, kad neretas išsilavinęs lietuvis dėl savo prigimtinės tolerancijos bet kam mūsų valstybėje, nesuvokia tikrųjų pasekmių abėcėlės “išplėtimo” ir asmenvardžių rašybos keitimo.
Jeigu gerbsime savo kalbą ir valstybę, gerbs mus ir Lietuvos valstybę ir mūsų kaimynai.
Visiška tolerancija neteisybei veda valstybę į pražūtį, kaip ir valstybinės kalbos menkinimas dėl kelių politikierių (kaip p. Narkevičius, p. Tomoševskis ir kiti), uzurpavusių lenkakalbių bendruomenės laisvę garsiai mąstyti ir parsidavusių kremliaus bojarinams, užgaidos.
Lietuvos piliečiai turi turėti teisę lietuviškai skaityti asmenvardžius pagrindiniame piliečio dokumente.
Iš esmės Tamstai pritariu, tik, manyčiau, kad Lietuvoje oficiali raštvedyba (o tame tarpe ir piliečių asmens dokumentai) turi būti tvarkoma TIK valstybine kalba. Ir jokių įrašų kitomis kalbomis!!! Taip, kaip yra, pvz., Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, USA, UK ir t.t. O tiems, kam nepatinka, kad LR valstybinė kalba yra lietuvių kalba, gali pasirinkti kitą valstybę, kur valstybinė kalba bus, pvz., rusų, lenkų ar kokia kita…
Bėda ta, kad tie, kam nepatinka valstybinė Lietuvių kalba, norėtų padaryti kitą valstybę čia, vietoj Lietuvos valstybės. Tai dar vadinama “penktąja kolona”, arba tiesiog išdavikais. Jei jie išsinešdintų iš Lietuvos į kitus kraštus, mūsų valstybė sustiprėtų, nes apsivalytų nuo purvo.
Priešai NIEKADA neišsinešdina patys. Priešai silpni svetimoje Žemėje. Jie mūsų priešai todėl, kad neturi savo tėvynės.
h t t p : / / defendinghistory . c o m/wiesenthal-center-praises-vytautas-bruveriss-call-for-investigating-scope-of-local-holocaust-participation/76075
Keista, atrodo, Bruveris kažkaip pamažu pasidarė Tomaševskio ir Zurofo rėmėjas.
Talkininkus, kaip ir kitus įstatymo projektų dėl piliečių pavardžių asmens dokumentuose rašymo klausimu tiekėjus Seimui, laikyčiau valstybės dokumento (paso) ir valstybinės kalbos terliūzinimo savanoriais. Klausimas dėl valstybinės kalbos ar Nikžentaičio kaip Lenkijos istorijininko tiek aiškus, kad nyku apie tai kalbėti. Dėl Lietuvos radijo laidų turinio ir valstybei svetimos jų pakraipos tai klausimas yra keltinas iš esmės. Visur rambumas toks, kad į visuomenės žodinius pasibaksnojimus – nusispjauti…
Ši radijo laida labai aiškiai parodo, kas tokie yra ir ko siekia bruveriai ir panašūs į juos
Laidos tema ir rytinių žinių anonsų formuluotė taip aiškiai nuvairavo pokalbį ir kalė į galvą nuomonę – rašymas paso pagr. psl. valstybine kalba – blogis.
Tautininkai dabar pavardes rašysis lenkiškai. lyvis
Tautininkams lenkai dovanos Kalėdoms po žąsiną. lyvis
Kai 1988-1990m. buvo kalbama apie valstybinės kalbos statuso suteikimą (Lietuvoje – lietuvių k., Estijoje – estų k. ir t.t.), dar tada į tai labai jautriai reagavo imperija ir primygtinai aiškino, kad kartu būtina suteikti ir valstybinės kalbos statusą (arba oficialų tarpnacionalinio bendravimo kalbos statusą) rusų kalbai. Sovietų propaganda skelbė, kad (kiekviena) „respublika“ neva esanti daugiatautė, todėl negalinti turėti vienos valstybinės kalbos, negalinti atsiskirti ir t.t.
Kai imperija žlugo, jedinstvos-jednosc autonomininkai buvo išvaikyti ir įvestas tiesioginis valdymas Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, tada tie „internacionalistai“ kalbėjo, kad tiesmukai reikalauti autonomijos ar kitų kalbų įteisinimo nepavyks, todėl kurti savo autonomijas reikės palaipsniui, po truputį. Nuo tada jie tai daro. Jie savo valdomų rajonų gyventojus stengiasi integruoti į Rusiją ir Lenkiją (jiems vis tiek, nors ir į Baltarusiją, bet svarbu – ne į Lietuvą). Dabar kovai prieš valstybinės lietuvių kalbos statusą yra jedinstvininkų įkurtas UAB’as besidangstantis Europos ir žmogaus teisių vardais ir trolinantis Lietuvos teismus absurdiškais ieškiniais dėl kalbos. Nors ieškinius pralaimėdavo Lietuvoje ir pralaimėjo netgi Europos Žmogaus Teisių teisme ir Europos Teisme Liuksemburge (čia net asmeniškai pati UAB įkūrėja ir savininkė). Bet, nepavykus laimėti europietiškuose teismuose, ėmė klausimą spręsti kitaip – politiniais metodais. Nuo tada pastaraisiais metais to UAB’o absurdiškos demagogijos žodžiais ėmė kalbėti kai kurie seimo nariai ir ruporai spaudoje, tv, įskaitant ir šioje laidoje dalyvavusius. Nikžentaitis netgi nepasikuklino pavartoti tokį seną Kremliaus propagandos štampą, kad esame „daugiatautė šalis“, mūsų šalį neva sudaro „daug tautų“ (nors aišku, kad jokios kitos tautos į Lietuvos sudėtį su savo teritorijomis neįeina, yra susiformavusios kitur ir tos tautos gyvena ten savo šalyse).
Lenkiškos rašybos oficialiuose dokumentuose įteisinimo vietoje lietuvių kalbos reikalavimas – tai hibridinis karas prieš lietuvių kalbos valstybinį statusą, tokia šliaužianti agresija prieš valstybinę kalbą. Šioje agresijoje, hibridiniame kare prieš Lietuvą persipina dviejų imperines svajones tebepuoselėjančių priešiškų valstybių – Rusijos ir Lenkijos – veiksmai ir interesai.