J.Vaiškūnas. Vėl Vėlinės (46)

Vėlinės | V. Daraškevičiaus nuotr.

Vėlinės | V. Daraškevičiaus nuotr.

Kai lapkričio tamsa apgaubia žemę, vėl keliaujame į savo Tėviškės kapus. Tūkstančiais atminties ugnelių bandome išsklaidyti Vėlinių nakties tamsą. Trumpas brūkšnelis tarp dviejų skaičių kapo akmenyje – mūsų gyvenimas. Kai kuriuose antkapiuose – pavardė, ir gimimo data su brūkšniu laukiančiu antrojo skaičiaus! Šiurpoka. Iš kur toks racionalus atsivėrimas mirčiai?

Gal tai lietuviškas praktiškumas, taupumas? O gal senosios pasaulėžiūros liekana – prijaukintos mirties laikų atbalsis? Juk dar ne pernelyg nutolo metas, kai kiekviena močiutė turėdavo pasiruošusi karstą ir įkapių rūbus. Kartas nuo karto juos prisimatuodavo, nuo savojo karsto nupūsdavo dulkes, o kur toliau išvažiuodama – veždavosi į kelionę ir įkapes…

Toks požiūris į mirtį, praeityje buvo įprastas. Tada filosofams nereikėjo kartoti garsiojo „memento mori“, t.y. – prisimink mirsiąs. Senatvė, liga ir mirtis nebuvo ištremtos į prieglaudas, ligonines, lavonines ar laidojimo biurus. Jos kasdieną iškildavo prieš mūsų akis ir gyveno tarp mūsų. Todėl ir buvome pasiruošę išeiti. Įkapės, kaip į komandiruotę sukrauti lagaminai, buvo čia pat po ranka. Žinotas ir kelionės adresas bei tikslas. Dieviškoji šviesa rodė kelią, o Dausose laukė Viešpats, pasitinkantis ir priglobiantis iš laikinosios darbų ir mūšių buveinės sugrįžtančius Anapilin.

Viskas apmąstyta, vaizdžiai nusakyta, daug kartų pakartota: atsiskyrimo ypatybės, kelionės išbandymai, susitikimo ir atsiskaitymo akimirkos, tolimesnis likimas… Tai buvo dar pavaldu mums, tą likimą kūrėme žemėje – mes gyvieji, savo pačių darbais, savo mintimis, savo elgesiu.

Pagarba protėvių vėlėms gyvuosius lydėjo visur. Buvo manoma, kad protėvių vėlės globoja gyvuosius ir be jų galybės pagalbos čia žemėje negali būti darnos ir skalsos. Tad pagarba joms buvo rodoma ne tik per Vėlines, bet per visas kalendorines ir šeimos šventes, o taip pat prieš pradedant dirbti svarbius darbus ar kylant į mūšį. Protėvių vėlės gyveno su mumis namų kertėse, sodybos medžiuose, vandens versmėse, lauko akmenyse, pleveno nuotakų veliumuose, plazdėjo karių vėliavose…

Nors su mokslo ir technikos galių augimu nuvertinome ir praradome šį žinojimą, bet nei senatvė, nei ligos mūsų neapleido. Racionalusis mokslinis pasaulėvaizdis pasaulį suskaidė į daugelį pažinimo sričių. Tobulai įsijautėme kiekvienas į savo narvelį. O bendro visuminio supratimo, kuriame išsitektų ne tik mūsų racionalumas, bet ir mūsų jausmai, viltys ir lūkesčiai – nėra. Senasis pasaulėvaizdis išardytas ir nuvertintas, naujasis – taip ir nesukurtas. Gyvename dabar neišbaigtame statinyje, tarp statybinių medžiagų ir senojo statinio plytų… Kai šis chaoso ir laikinumo jausmas persmelkia sielą – bejėgiai tampa psichologų žodžiai ir chirurgų peiliai. Mums tebereikia atsakymų į klausimus apie mūsų būties pagrindus.

Ir šie atsakymai slypi už mūsų kasdienio proto, už šalto racionalumo skraistės. Žmogus, pasitelkdamas mitus operuoja vaizdiniais ir mintimis, kurios niekada negali būti racionaliai įrodytos. Tokio mūsų elgesio priežastis ir prasmė slypi vieno ar kito vaizdinio sukeltos minties naudingume. Žmogui „būtini bendri įsitikinimai ir idėjos, kurios suteikia prasmę jo gyvenimui ir padeda jam atrasti savo vietą Visatoje“. Mes pajėgūs įveikti visiškai neįmanomus sunkumus, jeigu esame įsitikinę, kad tai turi prasmę“ (C.G.Jungas).

Mano jauniausioji dukra, kai jai suėjo 8 metai, vieną dieną padavė mamai abi rankas ir netramdydama jaudulio, šypsodamasi ir nekantriai laukdama būsimo atsakymo, paklausė:

– O kodėl aš esu aš?

Tą jaudinančią atvirumo akimirką, taip retai pasitaikančioje mūsų gyvenime, jos žiūrėjo viena kitai į akis ir jautė dar niekad nejaustą begalinį sielų artumą.

– Kodėl aš esu tokia? O jeigu po To mano siela bus kitame žmoguje? Ar aš būsiu vis tiek aš?

– Žinoma, nes Tu esi – Tavo mintys, Tavo jausmai, Tavo poelgiai. O kai pasensi, numirsi, Tavo kūną palaidos, Tu vis tiek liksi. Tik, kad būtum tokiame kūne vėl kokiame norėtum, o ne kokiame baisiame, kuris tau nepatinka, Tu turi Dabar Gyventi Gražiai – mylėti save ir visus kitus, būti gera, mokytis, kad būtum išmintinga. Toks ir yra Žmogaus gyvenimo tikslas. O kai vėl turėsi kūną, tai jis tikrai bus kitoks, bet Tu visada būsi Tu ir tik gali neatsiminti kaip atrodei anksčiau. Nebent sapnuose ar šiaip kada aiškiai šmėkštelės mintis ir pati nesuprasi kodėl taip pagalvojai.

– Mhm… tai aš nebūtinai būsiu kirmėlė šlykšti ar koks blogas vaikas?

– Tai visiškai priklauso nuo Tavęs!

– Žinau! – ir su palengvėjimu nušokčioja per virtuvę, pasiima saldainį ir bėga į seserų kambarį. Dabar mums ramu. Ji žino.

Mūsų mokslas tokių supratimų negali mums duoti. Bet mitologija visais laikais tai darė labai sėkmingai. Nors mūsų protui mitologija atrodo tiesiog spekuliacija, tačiau pasak C.G.Jungo, „sielai ji vaistas, be jos mūsų gyvenimas būtų pilkas ir plokščias. Ir nėra jokių svarių priežasčių taip save apvogti“. Juk mūsų kasdienis gyvenimas yra valdomas ne tik sąmonės, „be mūsų žinios mumyse gyvena nesąmonybė (unconsciousness). Ir kuo labiau mes linkstame kritinio proto pusėn, tuo skurdesniu darosi mūsų gyvenimas. Kuomet mes suvokiame savo nesąmonybę, savo mitus, kokiu turtingu ir įvairialypiu jis tampa“.

Savo atsiminimų ir minčių knygoje „Atsiminimai, sapnai, apmąstymai“, mąstydamas apie gyvenimą po mirties ir pasitelkdamas asmeninių sapnų analizę, žymusis psichologas priėjo išvados, arba tiksliau sakant susikūrė vaizdinį, pagal kurį mūsų buvimas čia šiame pasaulyje turi prasmę tik tiek, kiek yra susijęs su Anapusine būtim.

Mūsų gyvenimas – tartum mirusiųjų protėvių testamento vykdymas. Į šį pasaulį mes ateiname dėl jų ir pas juos sugrįžtame. Jie laukia ir ilgisi mūsų Ten. Jiems įdomios ir svarbios mūsų žinios, mūsų pasiekimai, mūsų patirtis. Jiems svarbu ką eidami pas juos atsinešime su savimi. Nes tik šioje žemiškoje ir prieštaringoje gyvenimo aplinkoje pasiekiamas aukščiausias sąmonės laipsnis.

2008 m. lapkričio 2 d.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

46 komentarai

  1. lietuvis:

    šaunus pamąstymas! bet kodėl toks senas? dabar naujos realijos, skaudesni išgyvenimai, balansavimas tarp tikrumo ir apsimetimo… buvau savo kapinėse, dar priešų Vėlines: iki šiol manyje glūdi kažkoks uždarumo, vienišumo ir pagarbos tylai jausmas… rašyk daugiau apie tai, Jonai.

  2. Kemblys:

    Jonas Vaiškūnas rašė straipsnį ‘Delfiui’ 2008 m. lapkričio 2 d. Įdomu, gal dabar būtų kitokia nuomonė apie gyvenimo tikslą? Jonas Vaiškūnas: ,,…Gyventi Gražiai – mylėti save ir visus kitus, būti gera, mokytis, kad būtum išmintinga. Toks ir yra Žmogaus gyvenimo tikslas.”
    Dar, straipsnyje įvardinamos protėvių Vėlės, bet, rašydamas apie gyvuosius, Jonas Vaiškūnas rašė žodį Siela. Jonas Vaiškūnas: ,,Kai šis chaoso ir laikinumo jausmas persmelkia sielą – bejėgiai tampa psichologų žodžiai ir chirurgų peiliai.”
    Manau, Romuvos vaidila negali palikti tokių spragų. Kur yra Vėlė žmoguje, kai jis gyvas?

  3. vabalas:

    Vėl tie kliedesiai. Dar ir vaikams kala į galvas savo pasakas… Ko gali siekti ir pasiekti jaunas žmogus, kuris pasaulio suvokimą remia iliuzijomis? Na dar kai suauges žmogus klaidžioja, tai tiek to, bet kodėl būtina vaikams krušti smegenis? Nėra jokio anapusinio pasaulio, nėra vėlių, ir nėra dievų. Lygiai taip pat nėra ir objektyvios žmogaus gyvenimo prasmės. Prasmes mes mes kuriamės patys, jos gali būti ir yra pačios įvairiausios ir prieštaringiausios.

    O spekuliacijos Jungu atrodo apgailėtinai.
    “kuo labiau mes linkstame kritinio proto pusėn, tuo skurdesniu darosi mūsų gyvenimas”. Iš kur žinai, gudročiau. Jungas pasakė?! Nes viskas, pabrėžiu, viskas, visi žmonijos pasiekimai atsirado būtent dėka kritinio proto. Tas pats Jungas savo teorijas kūrė kritiškai vertindamas savo pirmtakų kūrybą. Kaip ir šiandienos psichologai kritiškai vertina Jungą. Kaip ir visi mokslininkai kritiškai vertina ne tik kitų, bet ir savo darbus.

    • Kemblys:

      Sveikas, ‘vabale’, aštriai rašai. Malonu. Patinka žmonės turintys savo nuomonę. Gal galėtum parašyti mokslinį GYVYBĖS suvokimą? Kas yra gyvybė? Tikiuosi, kad nenersi vėl į krūmus po eilinio savo pareiškimo.

      • vabalas:

        Tikiuosi, kad čIa ne apie žmogaus gyvybę klausi? Nes niekuo tas žmogus nėra išskirtinis, gyvybės prasme. Apie kažką, kaip apie gyvą objektą, galima kalbėti kai jis turi visas žemiau išvardintas savybes:
        -jis sudarytas iš vienos, ar daugelio ląstelių, nes nėra gyvybės be ląstelės.
        -vyksta metabolizmas, t.y. kai iš aplinkos imamos reikalingos medžiagos, gaminama energija, ir šalinamos atliekos.
        -kai stebimas augimas, vystymasis.
        -kai dauginamasi ir dauginimosi metu perduodamos būdingos savybės.
        -kai reaguojant į aplinkos pokyčius per ilgą laiką vyksta evoliuciniai procesai.

        Čia trumpai ir populiariai, bet ir to užtenka, kad suprasti kaip nusišneka šnekantys apie akmens kančią, ar saulę-motulę.

        • Kemblys:

          ‘vabale’, ką matai – tą rašai 😀
          Deja, viskas, ką parašei, netinka PIRMAJAI ląstelei.

          • vabalas:

            Kuo puikiausiai tinka. Maža to, mokslininkai jau rekonstravo gyvos ląstelės atsiradimą iš molekulių “sriubos”. Ir tam neprireikė nei dievų, nei dvasių. Pakako 20 mokslininkų ir dešimties metų darbo. Laboratorijoje “pagaminta” bakterija turi taip pat dirbtinę genomą ir jau pasidaugino daugiau nei milijoną kartų. Planetoje, kurią mes vadiname Žeme, tai užtruko kiek ilgiau, maždaug 4 milijardus metų.

            • Kemblys:

              Ar jie naudojosi gyvų ląstelių atskiromis medžiagomis?
              Kiek domėjausi, ‘mokslininkai’ (reikėtų rašyti tyrinėtojai) dar nesukūrė gyvos ląstelės pradėdami nuo nieko. Įmesk nuorodą.

            • LosAngeles:

              🙂
              pasakojimas ta tema:
              netolimoje ateityje, atejus ‘sviesiam rytojui’, susirinko mokslininkai ir nusprende, kad Dievas jiems jau nereikalingas. Jie patys viska moka, viska pasidaro ko reikia… Pati zymiausia nusiunte pas Dieva pranesti sia naujiena: aciu, bet esi jau mums nereikalingas, mes patys viska mokam, jau uzaugom, taigi uzsiimk savo reikalais, o mes jau patys kaip tinkami susitvarkysime. Dievas tare nesutinkas, noris isbandyma skirti. Mokslininkas be maziausio baimes seselio sutiko: prasau, ka tik nori, tuojau pat padarysiu… Gerai, padaryk man zmogu, tare Dievas. Ka Tu, taigi taip paprasta :), mes jau labai senai tai darome. Argi nezinai??? Na gerai, tuojau pat irodysiu, kad galime be vargo tai padaryti… Ir mokslininkas pasilenke paimti molio saujele. Dievas ji tuojau pat sustabde… ne ne, ne is mano molio, is savo molio padaryk…

    • taskas:

      Čia kaip pažiūrėsi. Man dabar ką tu parašei atrodo kliedesiai, o prieš dešimt – tikriausiai Jono mintys paikos būtų pasirodę. Bet aš tuomet visai tuo nesidomėjau, gyvenimo „prasmę“ pats sau kūriau. Dabar jau šaukštai po pietų.

    • Svirba:

      kas yra iliuzija?
      ar svajone yra iliuzija?

  4. Perkūno Paukštis:

    Prasmingas straipsnis.

  5. Ženklas:

    Šiandien, lapkričio antrąją, Vėlinių dienoje, Zapyškyje bus pagerbiami Protėviai. 19 val buvusioje bažnyčioje R. Verbos filmo ,,Šimtamečių godos“ peržiūra. Po jos prie statomo aukuro ant Nemuno kranto, kur buvo senoji Zapyškio gyvenvietė, vyks Vėlių ir Protėvių pagerbimo apeigos. Kviečiame!

  6. Juozas:

    ” Trumpas brūkšnelis tarp dviejų skaičių kapo akmenyje – mūsų gyvenimas”

    Datos – visada skirtingos. Brūkšnelis visada vienodas. O gyvenimas….

    Taigi…

  7. Netyčia užėjus:

    Va čia tai žmonelių mulkinimas.Tokio dar nemačiau, žadą užėmė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: