A. Čaplikas. Karštis – tik menkas gamtos kerštas žmonijai (1)

Apskritai per pastarąjį šimtą metų temperatūra šiauriniame planetos pusrutulyje išaugo daugiau nei per pastarąjį tūkstantmetį. O kokios prognozės? Jeigu pramonės augimo tempai nesumažės (o ekonomistai mums sako, kad jie tik augs, nes planetoje žmonių tik daugėja ir visi nori gyventi vis geriau, visko naudoti vis daugiau), tai iki šio amžiaus pabaigos mūsų planetoje klimatas pasikeis radikaliai. Žinoma, sprogimo nebus, karščio kilpa ant žmonijos kaklo veršis palengva. Mokslininkai prognozuoja, kad XXI amžiaus pabaigoje temperatūra pakils 2–6 laipsniais. Pabandykime įsivaizduoti. Jeigu pastaraisiais metais mus vis dažniau kamuoja 34–35 laipsnių karštis, taigi mūsų proanūkiai turės priprasti prie 36–41 laipsnių temperatūros. O kokia ji bus, pavyzdžiui, Ispanijoje, Graikijoje ar Turkijoje? Ištverti, žinoma, įmanoma, juk technika tobulėja. Štai prieš kelias dienas su vienu ūkininku bendravau jo traktoriaus kabinoje. Lauke karšta, o kabinoje – gaivu ir, palyginti, tylu.

Taigi nuo karščio įmanoma pasislėpti. Tačiau neįmanoma sustabdyti ledynų tirpimo: kukliausiomis amerikiečių prognozėmis, vandens lygis iki amžiaus pabaigos pakils apie metrą, o jeigu klimato atšilimo pagreičio nepavyks pristabdyti? Internete galime surasti apokaliptinių vaizdų, kuriuose Baltijos jūra per Rygos įlanką priartėja prie Kupiškio. NASA kosminių skrydžių centras jau prieš trejus metus paskelbė tyrimų išvadas, ir tarp jų daugiausia nerimo kelia ledynų tirpimas. Mokslininkai neatmeta versijos, kad jau iki šio amžiaus pabaigos Grenlandijoje ledynų neliks.

Todėl jau dabar reikia sau atsakyti, ar žmonija suspės prisitaikyti prie naujų gyvenimo bei išgyvenimo sąlygų. Nesitikėkime, kad Šiaurės Europos šalys dar turi laiko prisitaikyti. Jau dabar ES dejuoja dėl pabėgėlių iš Afrikos. O juk klimato atšilimas pirmiausia paveiks būtent šį žemyną ir demografinį bumą išgyvenančią Aziją. Nesitikėkime, kad nuo pabėgėlių apsitversime aukštomis tvoromis. Nėra tokių tvorų, kurių neįveiktų alkani žmonės.

Jungtinių tautų ekspertai priminė, kad klimato atšilimas ypač svarbus žemės ūkio srityje: dėl sausrų sumažės derlius ir žemdirbystės plotai dabar svarbiuose Europos regionuose, vis labiau trūks geriamo vandens, kils epidemijų grėsmė. Sparčiau ir dažniau formuosis taifūnai bei ciklonai. Šiuos ir kitus požymius matome jau dabar. Štai Biržų krašto žmonės pastebi, kad anksčiau smegduobės dažniausiai atsirasdavo pavasarį ar rudenį, o pastaraisiais metais jos susidaro ir žiemos metu. Lietuvos geologijos tarnybos specialistai mano, jog tai – irgi visuotinio atšilimo poveikis: tirpiose uolienose išaugusi cirkuliuojančio vandens apytaka skatina gipso uolienų tirpimą, todėl gelmėse atsiranda tuštumų. Vienas mūsų skaitytojas pasakojo, kaip smegduobė atsivėrė tiesiog ariant lauką. Ūkininkas tik pajautė, kaip lygioje vietoje traktorius pasviro ir su padargais vos nenugarmėjo į atsivėrusią 3–4 metrų skersmens įgriuvą.

Vis dėlto kai kurie lietuviai mano, kad klimato atšilimas ne toks baisus, kaip apie jį rašoma. Žinoma, egoistiškai galėtume manyti, kad ateityje ypač iš augalininkystės turėsime naudos, be to, turime itin kokybiško požeminio vandens atsargų. Jo gavyba Lietuvoje yra santykinai pigi, nes vanduo yra negiliai, pavyzdžiui, prie Kauno geriamas natūralus požeminis vanduo išgaunamas tik iš 30–60 metrų gylio gręžinių. Jau artimiausiais dešimtmečiais geriamo vandens pritrūks Ispanija. Apskritai 2,8 milijardo žmonių mūsų planetoje gyvena vietovėse, kuriose trūksta geriamo vandens, ir mokslininkai prognozuoja, kad 2030-aisiais vandens trūks jau 4 milijardams žmonių. Dėl vandens gali kilti net karinių konfliktų. Pvz., Turkijoje artimiausiais metais prie Eufrato iškils net 18 hidroelektrinių – dėl šios priežasties upės vandens ištekliai Sirijoje gali sumažėti 40 proc., o Irake – net 80 proc. Manote, kad sirai su tokia padėtimi susitaikys? Taigi šiandien mus kamuojantis karštis tėra didelių žmonijos išbandymų pradžia.