Z. Tamakauskas. Tai žinotina kiekvienam Lietuvos piliečiui (1)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Su nesulaikoma tėkme bėga laikas. Štai ir liepos mėnuo. Liepos mėnesio kalendoriaus lapeliai žymi dvi mūsų tautai svarbias datas – Valstybės dieną, susijusią su Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimu ir liepos 15-ją – Žalgirio mūšio 605 metų sukakties dieną. Vėl bursis žmonės į šventines sueigas, bus keliamos vėliavos. Pabandykime dar kartą pavartyti savo vėliavos istoriją, prisiminti tai, kas žinotina kiekvienam Lietuvos piliečiui.

Jei pravertume internete Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, jame „vėliava“ apibūdinama gana sausokai – audeklo gabalas, vartojamas kaip simbolis, žymuo, ženklas… Žodynui, matyt, tiek ir užtenka. O mes pasistenkime į savo vėliavą pažvelgti kiek plačiau, gal šiek tiek romantišku žvilgsniu. Juk tai mūsų vėliava, mūsų meilė ir pasididžiavimas! Ji mūsų valstybės simbolinė išraiška, tautos ir valstybės skiriamasis simbolis.

Jau nuo seno mūsų protėviai turėjo suprantamą ženklą. Šaukiamasis ženklas susirinkimui arba gintis nuo užpuolikų būdavo visiems tada pažįstama kreiva lazda – krivūlė. Ją laikydamas rankoje, kaip rašo rašytojas Kazys Saja, kunigaikščio pasiųstas raitelis, šauklys aplėkdavo visas sodybas. Vėliau krivūlė įgavo tik savo pirmąją prasmę. Tikėta, kad žygiuojančius į kovą vyrus lydi žuvusių narsių kovotojų vėlės, padedančios nugalėti priešus. Gal ir taip atsirado vėliava, įkūnijusi mūsų karžygių vėles. Net kovotojų pulkai buvo skaičiuojami vėliavomis. Vėliava visada palaikė kovinę dvasią, ji buvo orientyras mūšio lauke. Todėl kare buvo stengiamasi sunaikinti priešo vėliavą, tuo pačiu ir palaužti karių valią. Su pergale grįžtančių karių garbingiausiose eilėse buvo nešamos karinių pulkų vėliavos.

Lietuvių vėliava pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose abstrakčiai, nenurodant jos išvaizdos, paminėta 14 amžiaus pabaigoje Vygando Marburgiečio kronikoje aprašant lietuvių kautynes su kryžiuočiais prie Veliuonos, tuomet vadintos Bajerburgo pilies. Įdomiai lietuvių vėliavas, susietas su Žemaitija, aprašo, pažymėdamas jų baltą baltišką spalvą ir Simonas Daukantas: „Kariauna, stodama į kovą, turėjo priešaky didelę baltą vėliavą, ant kurios buvęs skydas, pusiau perdalytas, viršutinėje pusėj geltoni, o apatinėje mėlyni laukai, geltonuosiuose laukuose karūna buvusi stati, o mėlynuosiuose aukštynoka. Kartais turėję baltą vėliavą, kurios skyde buvęs žmogus, besėdįs meškos galva, ant kurios vėliavos buvę išrašyti tie žodžiai: „Dieve kūrėjau, supyk ant pūstytojų, užtik juos“. Balta spalva reiškusi senovės lietuviams būdingas gražias moralines savybes: nekaltumą, dorumą ir teisingumą. Penkioliktame amžiuje lenkų kronininko Jano Dlugošo Žalgirio mūšio aprašyme minima, kad Vytauto atvesti pulkai turėjo raudonas vėliavas su baltu raiteliu ant bėro, juodo ar obuolmušo – su apskritomis dėmelėmis žirgo. Taip pat pažymimos vėliavos su Gediminaičių stulpais. Manoma, kad pastarąsias vėliavas turėjo kariai, atvykę iš Trakų žemės, kuri buvo laikoma Vytauto tėvonija. Vėliavos su raiteliu priklausiusios kitiems lietuvių pulkams, atvykusiems iš kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių. Po Liublino unijos vėliavoje greta Vyčio ar kitoje pusėje jau ryškėja ir lenkų Baltasis erelis. Kiek žinoma, Lietuvos herbinės vėliavos nuo 16 amžiaus antrosios pusės buvo trijų spalvų. Didžiosios Kunigaikštystės, Vilniaus vaivadijos ir jos apskričių – pavietų vėliavos turėjo raudoną spalvą, Lietuvos didžiojo etmono, Trakų vaivadijos su jos pavietais vėliavos buvo mėlynos, o Žemaitijos – baltos. Visų vėliavų pagrindinėje pusėje buvo vaizduojamas valstybės herbas.

Taigi, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava buvo raudona su Vyčiu – baltu raiteliu. Ši vėliava išliko iki pat 18 amžiaus pabaigos.

Baigiantis 18 amžiui, Europos valstybės pradėjo kurti savo nacionalines tautines vėliavas su įvairių spalvų juostų deriniais. Tokiai tendencijai pavyzdį davė Prancūzija, per Didžiąją savo revoliuciją pakeitusi senąją vėliavą į juostuotą, atitikusią to meto tris revoliucijos šūkius: laisvė, lygybė, brolybė. Kai kuriose valstybėse valstybinės vėliavos tapo ir tautinėmis vėliavomis.

Lietuva patekusi į carinės Rusijos imperijos nagus, praradusi savo valstybingumą, negalėjo rūpintis ir savo tautinės vėliavos reikalais.

Nuo 17 amžiaus žinoma Mažosios Lietuvos trijų horizontalių juostų vėliava: viršutinė – žalia, vidurinė – balta, apatinė – raudona. Ji pradėta naudoti 1660 metais. Šios vėliavos spalvos nuo 1725 metų buvo naudojamos ir lietuvių dragūnų pulkų simbolikoje. Įdomu pažymėti, kad šią trispalvę turėjo ir Karaliaučiaus universiteto lietuvių studentų korporacija „Lithuania“, veikusi nuo 1829 metų bei kiek vėliau įkurta Tilžėje lietuvių tautinė draugija „Birutė“.

Savo vėliavą nuo 19 amžiaus antrosios pusės turėjo ir lietuvių draugijos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia buvo pasirinktos dvi – balta ir mėlyna spalvos. 1900 metais Bruklino lietuvių draugija turėjo raudoną-geltoną-mėlyną vėliavą. 1905 metais Apaštalo švento Mato draugija savo vėliavoje vidurinę geltoną spalvą pakeitė į baltą. Ši raudona-balta-mėlyna vėliava buvo naudojama įvairiuose lietuvių suvažiavimuose. Vėliau – 1912 metais atsirado raudonos-žalios-geltonos spalvų derinys. 1914 metų lapkričio mėnesį jau priimtas kitas spalvų derinys: geltona-žalia- raudona. Viduryje buvo auksinis skydas su Vytimi. Taigi šiame krašte veikusios draugijos pasigamindavo pagal savo išmanymą savo vėliavą ir laikydavo ją tautine.

Per I pasaulinį karą pabėgę į Rusiją lietuviai naudojo žalios-baltos-raudonos vėliavos spalvas. Matyt, juos veikė Mažosios Lietuvos vėliavos spalvos, priimant jas, kaip savas, tautines spalvas.

Tautinės vėliavos pačioje Lietuvoje klausimas pirmą kartą   svarstytas 1905 metais gruodžio mėnesį Lietuvių suvažiavime – Didžiajame Vilniaus Seime. Daktaras Jonas Basanavičius pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke. Tačiau šis pasiūlymas nebuvo priimtas, nes raudona spalva buvo susijusi su revoliucionierių vėliavos spalva ir reiškė susirinkusiųjų daugumai neigiamas asociacijas. Be to, Vytis raudoname lauke visada buvo ne tautinė, o valstybės vėliava.

Ginčai dėl tautinės vėliavos atsinaujino 1917 metais būsimos Lietuvių konferencijos išvakarėse. Susirinkusieji pas dr. J.Basanavičių konferencijos rengėjai nutarė vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius tautiniuose drabužiuose bei juostose įžvelgė dvi vyraujančias spalvas – žalią ir raudoną. Jis ir parengė tokį dvispalvės vėliavos projektą. Žalia- raudona vėliava puošė ir istorinę Lietuvių konferenciją, vykusią Vilniaus miesto teatro salėje. Tačiau ši vėliava daugeliui Konferencijos dalyvių atrodė niūrokai. Žinomas archeologas ir tuometinis heraldikos specialistas Tadas Daugirdas pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvos įdėti geltonos spalvos juostą. Ji turėjo simbolizuoti prisikeliančios Lietuvos aušrą. Tačiau Konferencija vėliavos klausimo neišsprendė. Šį klausimą pavedė išspręsti išrinktai Lietuvos Tarybai. Taryba tuo reikalu sudarė komisiją, į kurią įėjo Tadas Daugirdas, Jonas Basanavičius ir Antanas Žmuidzinavičius. Komisija nusprendė pirminį vėliavos projektą papildyti dar viena tokio pat pločio – geltona spalva. Taip atsirado dabartinė mūsų vėliava su vienodo pločio horizontalios juostos trimis spalvomis: geltona, žalia, raudona. Ją Komisija priėmė 1918 metų balandžio 19 dieną, o Lietuvos Taryba ją patvirtino kaip laikiną Lietuvos valstybės vėliavą. Šios vėliavos spalvos, kaip valstybės spalvos, pažymėtos ir Steigiamojo Seimo 1922 metais rugpjūčio mėnesio 1 dieną   priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Tokią pačią nuostatą matome ir 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. 1938 metų Konstitucijoje šios spalvos įvardintos jau kaip tautinės, pabrėžiant čia visose minėtose Konstitucijose pažymėtą Valstybės ženklą – baltą Vytį raudoname lauke.

Sovietinis okupantas 1940 metais mūsų kraštui primetė savo raudoną vėliavą, o nuo 1953 metų – vadinamą „LTSR vėliavą“, pažymėtą sovietiniu pjautuvo ir kūjo ženklu su vyraujančia raudona spalva. Mūsų lietuviška Trispalvė buvo uždrausta. Kas mėgino priešintis sovietiniams budeliams, buvo sugrūsti į kalėjimus, nukankinti, sušaudyti ar ištremti į Sibirą. Tačiau nežiūrint to, kasmet, ypač per Vasario 16-tąją, vėliava slapta, daug rizikuojant, būdavo tai vienur, tai kitur – geriausiai matomose vietose vis iškeliama. Prisimintina 1956 metais suplevėsavusi Trispalvė Rotušės aikštėje ant Jėzuitų bažnyčios bokšto, kurią iškėlė tuometinės pogrindinės organizacijos „Geležinis vilkas“ vado pavaduotojas, o dabarties – lietuviško ginklo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos pirmininkas Algirdas Petrusevičius. Dėl palikto įspėjamojo užrašo – „užminuota“, ilgoką laiką bijota prie jos prisiartinti. Prisimintina ir 1958 metais Lietuvos laisvės kovotojo, vieno iš Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjų Petro Plumpos iškelta vėliava ant Petrašiūnų elektrinės kamino. Lietuviška Trispalvė gąsdindavo sovietinį okupantą, jos iškėlėjams surasti buvo metamos didžiulės tuometinės milicijos ir saugumo pajėgos. Ši vėliava reiškė Lietuvos ir mūsų tautos gyvybingumą, prisikėlimo viltį, jos nepalaužtą dvasią, trupinusią sovietinės ideologijos pančius. Ją žmonės sveikindavo savo širdimi. Tautinių spalvų ir Kryžiaus ženklu buvo pažymėta ir narsiųjų Lietuvos partizanų priesaika, kova prieš sovietinį okupantą. Prieš akis iškyla Kauno tremties ir rezistencijos muziejuje eksponuojama šaudyta, bet nesušaudyta išlikusi Lietuvos partizanų vėliava, išlikusi atmintis.

1988 metais kilęs Lietuvos Sąjūdis ėmė vėl viešai naudoti geltoną- žalią – raudoną vėliavą, skelbusią naują Lietuvos prisikėlimą. Spaudžiant atgimimo Sąjūdžiui, 1988 m. lapkričio mėnesio 18 dieną dar tuometinė LTSR Aukščiausioji taryba pripažino šią vėliavą valstybine vėliava.

1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimtos Konstitucijos 15 straipsnyje įrašyta, kad „Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona“. Tame pačiame straipsnyje pažymėtas ir „Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke“. Dabar Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų Įstatyme žymima ir Lietuvos valstybės istorinė vėliava – „istorinis Lietuvos valstybės simbolis, audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją…“ Tai vis mums brangūs simboliai, nugalėję visas mūsų kraštą kamavusias negandas, pažymėti ir skausmu, ir kovomis, tremties ir gyvojo tikėjimo, pergalės džiaugsmo ašaromis. Dabar mūsų Trispalvė plevėsuoja prie įvairių tarptautinių organizacijų būstinių, prie Lietuvos atstovybių. 2004 metų balandžio mėnesio 2 dieną Lietuvos valstybės vėliava buvo iškilmingai iškelta prie NATO būstinės Briuselyje. Ją galima pamatyti ir pašto ženkluose, ir aukščiausių pasaulio kalnų viršūnėse.

Dabar norėčiau pateikti keletą priminimų. Lietuvos valstybės vėliava, keliama prie ar virš pastatų paprastai yra 1 metro pločio ir 1,7 metro ilgio. Gali ji būti ir kitokių matmenų, tačiau visada vėliavos pločio ir ilgio santykis turi būti 3:5. Kai kada abejojama, kaip pasukti vėliavą keliant ją vertikaliai. Iškeliant Lietuvos valstybės vėliavą vertikaliai, kairėje pusėje turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, dešinėje – raudona. Kitaip sakant, heraldinėje dešinėje pusėje turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, kairėje – raudona. Prieš sieną vėliava statoma kairėje patalpos pusėje, o jeigu pranešėjas kalba prie tribūnos, vėliava jam statoma iš dešinės pusės. Jeigu prie pastato yra du laikikliai – vėliava iškeliama kairiajame laikiklyje. Jeigu yra trys laikikliai – vėliava iškeliama centre. Tas pats pasakytina, jei vėliava keliama prie pastato ant stiebų. Ant transporto priemonės vėliava tvirtinama transporto priemonės dešiniojo sparno priekyje. Vėliavos turi būti tvarkingos ir nenublukusios.

Jeigu kartu iškeliamos kelios vėliavos, jos turi būti viename aukštyje, turi atitikti Lietuvos valstybės vėliavos dydį, laikantis šio eiliškumo: Pirmoji – Lietuvos valstybės vėliava, antroji – Lietuvos valstybės istorinė vėliava, trečioji – užsienio valstybės vėliava, ketvirtoji – Europos Sąjungos vėliava ir t.t. Visada Lietuvos valstybės vėliava turi būti iškelta pirma ir nuleista paskutinė arba visas vėliavas kelti ir nuleisti vienu metu. Sukryžiavus su kitos valstybės vėliava, Lietuvos valstybės vėliava turi būti ant viršaus. Ant pastato fasado Lietuvos valstybės vėliava iškeliama kairiajame laikiklyje, Europos Sąjungos – dešiniajame. Taip daroma ir jei keliamos vėliavos ant stiebų, esančių prie pastato.

Kartais matai iš dviejų ar trijų pastatytų stiebų vieną paaukštintą stiebą, ant kurio pakabinta Europos Sąjungos vėliava. Mūsų valstybės vėliavai čia duotas žemesnis stiebas… Tokiu būdu ne tik pažeidžiamas Įstatymas, bet ir patys lyg pataikaudami Europos Sąjungai, pažeminam savo valstybę, pažeminam ir save. Dar reikia prisiminti, kad prie mokyklų iškeliama Lietuvos valstybės vėliava prasidėjus mokslo metams ir nuleidžiama jiems pasibaigus. Pakeliant ir nuleidžiant vėliavą turi būti suteikiama jai atitinkama pagarba, gal sukurtas tam tikras ritualas. Ji neturi būti pamiršta ir per mokslo metus, ji, kaip ir Lietuvos himnas, turi prisidėti prie mokinių pilietinio patriotinio ugdymo. Deja, mūsų mokyklose dažnai to nebūna – vėliava tik formaliai pakeliama, paskui užmirštama, dažnai užmirštama net nuleisti… Tokiose mokyklose mokiniams neprimenama nei mūsų vėliavos reikšmė, nei prasmė, nei jos turinys.

Minint gedulą, Lietuvos valstybės vėliava nuleidžiama 1/3 stiebo ilgio. Jei mūsų valstybės vėliava keliama ne ant stiebo, o su gedulo ženklu – prie vėliavos koto prisegamas 10 cm pločio juodas kaspinas, kurio galai siekia vėliavos apačią. Jeigu su Lietuvos valstybės vėliava iškeltos kitos vėliavos, reikėtų jas nuimti.

Už Lietuvos valstybės vėliavos tinkamą iškėlimą ir jos priežiūrą atsako įstaigų vadovai. Tačiau visi turėtume rūpintis iškeltos vėliavos saugumu ir jos garbe. Iškeliamai ar pastatomai Lietuvos valstybės vėliavai turi būti skirta garbingiausia vieta. Vėliavą turėtume nešti arba prie jos stovėti susikaupę, nesiblaškydami, nesidairydami į šalis, nesikalbėdami. Turėtume visi prisiminti ir jos spalvų reikšmingumą. Geltona spalva simbolizuoja mūsų troškimą veržtis į šviesą ir tiesą, ji primena mums saulę, rudens nugelsvintus brandžius javus. Žalia spalva – vilties spalva, ženklinanti gyvybę, mūsų žaliuosius miškus, mūsų pavasariu alsuojančią žemę. Raudona spalva – tai sukilėlių, knygnešių, Nepriklausomybės kovų savanorių ir vėlesnių laikų kovotojų – partizanų ir kitų paaukojusių savo gyvybę dėl Tėvynės laisvės pralietas kraujas… Džiugu matyti per šventines dienas prie namų plazdančias mūsų Trispalves. Tačiau liūdna, kad dalis žmonių – Lietuvos piliečių, pagraužti abejingumo ar priešiškumo mūsų valstybei kandžių, vėliavos neiškelia…

Pirmą kartą mūsų Trispalvė buvo iškelta 1918 metais lapkričio 11 dieną ant Valstybės tarybos pastato. 1919 metų sausio 1 dieną dešimties savanorių būrys mūsų vėliavą iškėlė Gedimino pilies bokšte. Ji pagerbta šūvių aidu ir sugiedotu Lietuvos himnu. Po kelių dienų – sausio 6 dieną Vilnių užėmę rusų bolševikai nuo Trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną. Antrą kartą Lietuvos Trispalvė suplevėsavo Gedimino pilies bokšte 1920 metų rugpjūčio mėnesio 26 dieną, kai į Vilnių grįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau lenkai, klastingai sulaužę Suvalkų sutartį ir užgrobę mūsų sostinę, lietuvišką Trispalvę vėl nuplėšė. Po devyniolikos metų trukusios okupacijos – 1939 m. spalio mėnesio 28 dieną Lietuvos kariuomenė vėl įžengė į Vilnių. Kitą – spalio 29 dieną Gedimino pilies bokštas vėl pasipuošė Lietuvos laisvės vėliava. Deja, ir šį kartą neilgam. Sovietinės okupacijos kraujuoti debesys nutraukė jos plevėsavimą net iki 1988 metų. 1988 metais spalio 7 dieną Lietuvos Trispalvė, lydima trimitų garsų gaudesio, mūsų himno garsų, mūsų širdžių šilumos bei džiaugsmo ašarų, iškilmingai pakilo į Gedimino pilies bokšto stiebą. Manome, kad jau dabar jokia pikta ranka neišdrįs jos paliesti.

Prisimenant pirmąjį Trispalvės iškėlimą Gedimino pilies bokšte – kasmet per Naujus metus švenčiama ir Lietuvos vėliavos diena. Sausio 1-ją Gedimino pilies kalne vyksta iškilminga vėliavos pakeitimo bei jos pagerbimo ceremonija.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *