V. Juozapaitis. Kultūros ministeriją – į Žagarę! (7)

Vytautas Juozapaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Juozapaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kiekvienais metais įvairūs miestai ir miesteliai varžosi siekdami pelnyti ypatingą – Lietuvos kultūros sostinės vardą. Zarasai, Plungė, Ramygala, Šilutė, Anykščiai, Palanga, Panevėžys, Žagarė – štai tos palaimintos oazės, kurios lyg miražas dykumoje sužadina mūsų vaizduotę ir sudaro nenumaldomo kultūros troškulio malšinimo iliuziją.

Malonu, gražu ir miela girdėti, kad kultūros balsas girdimas ne tik Vilniuje, kitados turėjusiame teisę vadintis Europos kultūros sostine, bet ir atokiausiuose Lietuvos kampeliuose, kuriuose kultūros samprata paprastų žmonių sąmonėje reiškia ne ką nors kitą, o pačią Lietuvą. Kiekvieną miestą, kaimą, bendruomenę, kiekvieną jos narį, kaimyną, šeimynykštį – visus, kuriems šalia buities yra labai svarbi būtis. Tai, kas apsprendžia mūsų būvimo esmę – kitaip dar vadinama – kultūra. Žinoma, ne vien dainomis ir linksmybėmis grįsta, ar kitaip tradiciškai valdininkų ir politikierių suprimityvinta, o visos valstybės ir kiekvieno mūsų šaknis ir ryšį su pasauliu liudijanti.

Svečiui atvykusiam iš už jūrių ir išgirdusiam apie tokią iniciatyvą, ar skandinavų kaimynui užklydusiam, netgi gali susidaryti įspūdis, kad Lietuva – ne tik  geografinis, bet ir kultūrinis Europos centras. Na, o jeigu svečias dar perskaitys ir XVI vyriausybės programą, kurioje vienas pagrindinių prioritetinių žodžių – KULTŪRA,  jam nebeliks jokių abejonių, kad Lietuva yra pati geriausia valstybė gyventi, kurti, mylėti ir dirbti.

Tiesa, taip gali atrodyti tik netyčia užklydusiam ir patekusiam į kokią smagią alaus šventę, ar netgi  į vieną ar kitą privačia iniciatyva organizuotą festivalį, kuriame galima ir blaiviai pasidžiaugti vieni kitais. Toks įspūdis susidarys ir į kokį tarptautinį klasikinės muzikos festivalį užsukusiam melomanui, kuris pats sau netikėtai atranda Vilnių kaip europinį miestą, kuriame, pasirodo, yra Operos teatras, muziejai su pasaulinio masto kolekcijomis. Pagaliau, veikia aukščiausio akademinio lygmens universitetinės meno mokyklos, kurių absolventai yra vieni labiausiai pageidaujamų kūrėjų tarptautinėje šokio, muzikos, dailės, teatro meno erdvėje visame pasaulyje.

Tačiau niekas net negali įtarti, kokia kaina ir kieno iniciatyva visa tai pasiekiama. Ko gero, niekas net neįtaria, kad visa ši trapi kultūringos šalies įvaizdžio iliuzija laikosi vos ant kelių šimtų entuziastų gležnų, dažniausiai moteriškų, pečių, atlaikančių finansinio nepritekliaus naštą vardan moralinės satisfakcijos. Kalbu ne tik apie bibliotekose dirbančius fanatikus, ne tik apie kultūros centruose tarnaujančius ir save dovanojančius mėgėjų meno kolektyvų vadovus, ne tik apie  kraštotyros puoselėtojus, kurie savo darbus finansuoja neretai savo šeimos narių sąskaita. Kalbu ir apie aukščiausios klasės kūrėjus – rašytojus, kompozitorius, dailininkus, muzikus, teatralus, kurių kūrybinė raiška tiesiogiai priklauso nuo valstybės požiūrio ir finansavimo modelio, kuris šiandien yra žemiau kritikos ribos.

Dar 2010 m. Seimo priimtose Kultūros politikos kaitos gairėse numatytas naujas kultūros lauko finansavimas, savireguliacijos mechanizmas, Lietuvos kultūros tarybos pagalba šiandien tapo karčia parodija, keliančia pasipiktinusios kultūros bendruomenės juoką, nes ašarų upeliai ir pasitikėjimo limitas išseko. Sunku suprasti, kuomet keturis dešimtmečius kurianti kompozitorė, drįsusi kreiptis paramos surengti jubiliejiniams koncertams, gauna atsakymą, kad ji turėtų pasiieškoti kitų finansavimo būdų. Neįtikėtina, kuomet penkiolika metų vykstantis  tradicinis vidurinių mokyklų moksleivių mišrių chorų festivalis, kurio dalyviai nuolatiniai UNESCO ir įstatymu saugomas Dainų šventes papildantys ir jos gyvybę palaikantys dainininkai, negauna nei cento. Nesuvokiama, kuomet vienos garbiausių visų laikų aktorių Rūtos Staliliūnaitės atminimui skirtos garso plokštelės leidybai atsakyta finansinė parama tik to dėl, kad buvo paprašyta per maža pinigų suma, nei numato reglamentas. Prieita iki absurdiškos situacijos, kuomet Kultūros ministerijai tiesiogiai atskaitinga biudžetinė įstaiga – Lietuvos kultūros taryba, dirbanti pagal kultūros ministro nustatytas ir patvirtintas gaires bei taisykles, nefinansuoja Kultūros ministerijos įsteigtų biudžetinių koncertinių įstaigų meninių programų, kurių finansavimą imperatyviai  reglamentuoja  galiojantis Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas.

Tačiau didžiausią nerimą kelia ne Kultūros tarybos užslaptintų ekspertų komentarai, prasilenkiantys su profesionalumu, ir netgi ne Kultūros tarybos narių, atstovaujančių kultūros bendruomenę ir patekusių į aklavietę, tyla (išskyrus poetą Vladą Braziūną, kuris neapsikentęs dėl šios absurdiškos situacijos pasirinko atsistatydinimą), bet kultūros ministro Šarūno Biručio visiškas abuojumas, šioje situacijoje prilygintinas tyčiniam kenkimui. Formaliai lyg ir pritardamas čia iškeltų problemų sprendimo būtinybei, šis politikas per du su puse metų nesugebėjo pajudinti nei piršto, kad tos problemos kaip nors būtų išspręstos. O gal vis dėlto Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos verdiktas buvusiam kultūros viceministrui Dariui Mažintui, kuriuo buvo įrodyta šio buvusio politiko tiesioginė įtaka kuruojamai Kultūros tarybai, finansuojant su šiuo asmeniu susijusią įstaigą, ir buvo atsakymas į klausimą, kodėl Š. Birutis nesiėmė jokios pertvarkos ir net neatsiprašė visuomenės bei neprisiėmė atsakomybės? Gal drumstame vandenyje yra lengviau brakonieriauti?

Tiesa, Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime ministras pagrasino, kad Kultūros taryba, jeigu netenkins visuomenės, bus paleista. Tokiu pareiškimu jis tik dar kartą patvirtino abejones dėl savo kompetencijos, vadovauti vienai svarbiausių Lietuvos institucijų, nes Kultūros tarybos, kurios veikla reglamentuota atskiru įstatymu, paleidimas nėra numatytas. O štai pakeisti savo sugalvotas gaires, pagal kurias Kultūros taryba privalo dirbti, ministras kažkodėl vengia. Kaip ir vengia pakeisti konkursines sąlygas kaimo kultūros namų projektui, konkuruojančiam su nacionaline kultūros įstaiga, kurios finansavimas numatytas atskira valstybės biudžeto eilute.
Tad ar visgi nevertėtų Lietuvos miestams ir miesteliams, skelbiamiems kultūros sostinėmis ir puikiai besitvarkantiems savo kultūros lauke, perduoti bent laikinai ir Kultūros ministerijos funkcijų? Kultūros ministeriją – į Žagarę! Blogiau tikrai nebūtų…

Autorius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, šešėlinės vyriausybės kultūros ministras, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *