M. Kundrotas. Liberkontroliai ir koloradai – priešininkai ar sugyventiniai?

Nauji reiškiniai reikalauja naujų sąvokų. Kol nėra deramų lietuviškų atitikmenų, tenka naudotis tarptautiniais žodžiais ir jų vediniais.

Jau prigijo sąvoka „libkonas“, reiškianti liberalą, kuris vaidina konservatorių. Naują prasmę įgavo žodis „koloradas“ – šio juodai-gelsvai dryžuoto vabalo-kenkėjo vardu praminti šiuolaikinės Rusijos ir / arba sovietų santvarkos garbintojai. Laikas įvardyti dar vieną reiškinį. Liberkontrolis – tai libkonas, užsiimantis „trolinimu“, kitaip tariant – erzinimu ir provokavimu, ypač viešose erdvėse.

Ką sako liberkontroliai? Kad Lietuvai, o gal net visai Europai tėra dvi alternatyvos. Vakarų globalizmas, liberalizmas, viršvalstybinių struktūrų diktatas, stambaus kapitalo siautėjimas, homoseksualizmo plėtra ir masinė migracija. Arba Rytų, pirmiausiai – Rusijos autoritarizmas ir imperializmas. Ką sako koloradai? Iš esmės tą patį. Skirtumas tas, kad pirmieji renkasi pirmąjį variantą, antrieji – antrąjį. Nei vienas šių pasirinkimų nėra toks vienareikšmis, kaip vaizduoja jų šalininkai.

Vakarų pasaulyje, kuriam priklausome, dar tebėra šiek tiek demokratijos. Taip, alternatyvias jėgas siekiama užčiaupti. Taip, rinkimai klastojami. Taip, žiniasklaidoje vyrauja manipuliacijos. Taip, valdžios atskaitomybė mažėja kartu su pilietinės raiškos galimybėmis. Taip, švietime, kultūroje, politikoje siekiama įtvirtinti vieną ideologinę liniją, kuri pačiu savo turiniu – amorali ir destruktyvi. Bet Vakaruose dar išlieka galimybės diskusijai ir pilietinei-politinei kovai. To įrodymas – antisisteminių jėgų išsiveržimas į politikos viršūnes. Vakarai nėra vienalyčiai, ką bando teigti tiek liberalioji, tiek koloradinė pusė. Čia dar yra alternatyvos. Rusijoje – nebe.

Antra vertus, dabartinės Rusijos tapatinimas su sovietiniu komunizmu prasilenkia su tiesa. Dabartinėje Rusijoje ekonominė sistema – kapitalistinė-oligarchinė, o politinė sistema – fašistinė. Būtent fašistinė, o ne nacistinė. Saugant ir plečiant imperiją, etninės rusų žemės užleidžiamos gausiems migrantams iš visos plačiosios tėvynės. Nacistinėje šalyje tai būtų sunkiai įsivaizduojama. Antra vertus čia klesti vado kultas, visuomenė telkiasi aplink valdžią, ūkyje vyrauja oligarchai, glaudžiai susiję su valdančiąja sistema. Drauge, kaip ir klasikiniame fašizme, kuriama hibridinė valstybės ideologija, kurioje carinis paveldas dera su sovietiniu, Stalinas – su stačiatikių ikona.

Dar vienas absoliutinimas, prasilenkiantis su tiesa – tapatinti iš esmės neigiamą politinę sistemą su teigiamais dalykais, kurių pasitaiko bet kokios sistemos sąlygomis. Net sovietų laikais žmonės gyveno, mylėjo, kūrė. Tais laikais Lietuvoje gimė šedevrai operoje – „Pilėnai“, dramoje – „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, filmografijoje – „Herkus Mantas“, „Tadas Blinda“, „Gyvenimas po klevu“, „Riešutų duona“ ir daugybė kitų.

Net sąjunginėje filmografijoje būta, į ką pažiūrėti. Daugelis juokėmės su geraširdžiu Šuriku, sukčiais nevykėliais Ostapu Benderiu ir Kisa Vorobjaninovu, svajojome su „Viešnia iš ateities“, o „persitvarkymo“ laikais gavome progą apmąstyti sudėtingą žmogaus būtį su „Šuns širdimi“.

Įžvalgesnė akis daugelyje šių filmų lengvai įžiūrėjo socialinę kritiką pačiai sovietų sistemai. Sukurti ir dar pateikti plačiosioms masėms tokius kūrinius totalitarinėje visuomenėje reikėjo stebuklo. Daug kas sakyta Ezopo kalba, kai kur atiduodant duoklę sistemai, kai kur sugudraujant. Pavyzdžiui „Šuns širdyje“ sovietų funkcionierių kabinetuose demonstratyviai kabojo pralaimėjusios komunistų stovyklos lyderio Levo Trockio portretas, o „Dvylika kėdžių“ baigėsi banalia sovietine didaktika apie liaudžiai perėjusį ponų turtą – ieškotuosius briliantus pasisavino valstybė. Nežiūrint to, dažname kūrinyje, atmetus duoklę sistemai, glūdėjo bendražmogiškos vertybės.

Žinoma, būta ir kitokių kūrinių. Pigios, lėkštos sovietinės propagandos. Ji net vyravo. Bet atvirai sakant, ji sulaukė mažiau populiarumo kartu paėmus, nei vienas epizodas iš klasikos. Pavyzdžiui – „Sėkmės džentelmenuose“ rodomos sovietinių pareigūnų vilos, liaudžiai vos suduriant galą su galu. Arba Georgijaus Vicino frazė „Kaukazo belaisvėje“ apie humaniškiausią pasaulyje sovietų teismą. Popsas visur popsas. Ar sovietinis propagandinis, ar vakarietiškas komercinis. O klasika visur klasika. Nepriklausomai nuo kūrybos šalies ar sąlygų.

Tiesą sakant, gebėjimas kurti sunkesnėmis sąlygomis nusipelno dar didesnės pagarbos. Bepigu kurti laisvėje. Pabandykit kalėjime. Dar daugiau. Poreikis atsirinkti, atmetant duoklę sistemai, priimant bendražmogiškas ir tautines vertybes labiau skatino mąstymą, nei vienareikšmiai, idealizuoti personažai ir siužetai kai kuriuose šiuolaikiniuose kūriniuose. Tais laikais klasikai kūrė ne dėl sovietinės sistemos, o nepaisydami jos, arba sugebėdami ją apeiti.

Liberkontroliai, atmesdami, išjuokdami, sudergdami visą tai, ką žmonės kūrė kalėjimo sąlygomis, elgiasi ne tik ciniškai. Jie elgiasi nepraktiškai. Nesinorėtų manyti, kad jie tyčia pila vandenį ant koloradų malūno, bet praktiškai jie daro būtent tai. Neįtikėtina ir tai, kad jie patys to nesuvoktų. Veikiau jiems į tai paprasčiausiai nusispjauti. Ką gi jie priešpriešina tais laikais sukurtai klasikai? Pigų komercinį popsą ir vulgarų, kupiną agresijos, išvietės lygio humorą. Ką pasirinks žmogus, ragavęs vieno ir kito? Su kuo jis tapatinsis? Kuri pusė jam bus priimtinesnė?

Norėdami to ar ne, liberkontroliai gausina koloradų gretas. Pasirinkdami lėkščiausias ir šlykščiausias Vakarų kultūros ir politikos gyvenimo formas, jie skatina ieškoti alternatyvos. Ir čia atsiveria erdvės Rusijos propagandai. Rinktis iš esamos informacinės pasiūlos – lengviau, nei ieškoti savos alternatyvos. Nepriklausančios nei vienai pusei. Juolab kad tiek metų skelbta, jog jokios trečios alternatyvos nėra. Jei liberkontroliai patys suvokia savo veiklos pasekmes – juo blogiau. Reiškia, herostratiškas susireikšminimas, atkreipiant į save dėmesį viešu dergimu, jiems svarbesnis už tautos ir valstybės ateitį.

Dvasine, intelektualine ir moraline prasme liberkontroliai mažai kuo skiriasi nuo koloradų. Ir vieni, ir kiti – vergai. Iliustratyviausias pavyzdys – šviežiai pasirodęs straipsnis, kurio moto – aš norėčiau būti okupuotas Amerikos. Išties, jei alternatyva tik tarp Rusijos ir Amerikos – aš taip pat mieliau būčiau okupuotas Amerikos. Bet aš atmetu patį tokį pasirinkimą. Net nesvarstau.

Sovietų sistemai jau braškant, kai kas kalbėdavo – geriau priklausyti jankiui, nei burliokui. Dėsninga, jog taip kalbėdavo būtent reformuotieji komunistai. Laisvės lygoje ar kitoje rezistencinėje organizacijoje tokios kalbos būtų tiesiog nesuprastos. Ten svarstyta vienintelė alternatyva – laisva Lietuva. Sąjūdyje, deja, būta ir vienokių, ir kitokių. Šiandien progresyviuosius komunistus keičia liberalai, libkonai ir liberkontroliai.

Koloradai ir liberkontroliai sudaro savotišką simbiozę. Kuo labiau stiprėja vieni, tuo labiau jie stiprina kitus. Stiprina ir gausina. Internete jau pasirodė puslapiai, kurių moto – Nekenčiu dabartinės sistemos labiau, nei tarybinės. Išgirdęs liberkontrolių propagandą, labiau nekenčiantis Vakarų neigiamųjų pusių renkasi Rusiją. Išgirdęs koloradų propagandą labiau nekenčiantis Kremliaus ir sovietų renkasi Vakarus – su visomis jų neigiamomis pusėmis. Viena pusė kitą vis labiau radikalizuoja. Vienas žingsnis iki pilietinio karo. O čia pat, kaimynystėje, bus, kam juo pasinaudoti.

Pralaužti ydingąją sistemą, kur liberalus globalizmas maitina Kremliaus šalininkus ir atvirkščiai, galima tik atmetus šią sistemą iš esmės – su abiem tariamomis jos alternatyvomis. Kol pripažįstame pačią schemą, tol joje gyvuos abi alternatyvos. Jei manome, kad vieną dieną liberalai galutinai nugalės, o koloradai išnyks, tos dienos gali tekti laukti labai ilgai. Labiau tikėtina, kad įsiverš Rusija ir įves čia savo tvarką, pasinaudodama tais pačiais koloradais. Tuomet liberalams teks skubiai vyniotis meškeres ir dumti į Vakarus. Arba susitapatinti su nauja sistema. Cinizmo jiems tam užtektų.

Neutralizuoti abi puses tėra vienas kelias. Blaiviai, kritiškai vertinti tiek Vakarų, tiek sovietų, tiek dabartinės Rusijos gyvenimą, atsijojant grūdus nuo pelų. Plėtoti alternatyvią žiniasklaidą ir kultūrą, telktis į vieningą politinį judėjimą, kurio tikslas – ne Briuselis, ne Maskva ir net ne Vašingtonas, bet Lietuva. Racionaliai pasirinkti tarptautinius sąjungininkus – žinoma, kad dabartinėmis sąlygomis pagrindiniai Lietuvos sąjungininkai – Vakaruose, bet tuo pat metu stiprinti ryšius su savo regiono šalimis – Latvija, Estija, Ukraina, ilgesnėje perspektyvoje – Baltarusija. Bet pirmiausiai pasakyti, jog būdami Vakaruose, privalome išlikti savimi, orūs ir laisvi.