R. Karbauskis. Ką mums paliko du iškilūs tautos vyrai (1)

Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Vienas po kito mus paliko du Nepriklausomybės Akto signatarai, tikri Lietuvos patriotai – Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas. Eidami skirtingais gyvenimo keliais, jie susitiko atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, keletą kadencijų dirbo Seime, abu matė tai, ko nenori pripažinti Lietuvos politinis elitas. Pacituosiu R. Ozolą: „Man atrodo, kad Lietuva tikrai nuėjo ne tuo keliu, kuris buvo projektuotas Sąjūdžio metais ir pirmaisiais Nepriklausomybės mėnesiais“.

Esame emigracijos lyderiai Europoje, treti pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą, Europoje pirmaujame pagal savižudybių skaičių… Nesinori viskuo kaltinti valdžią, nes tada bus sunku pripažinti, jog mes patys ją renkame.

Nepriklausomybė mums padovanojo laisvę rinktis. Mūsų valstybės bėda, kad jai ėmė vadovauti tie, kurie politiką suvokė marksistiškai, kaip klasių kovą. Nesugebėdami kurti tautos gerovės, ėmė priešinti mus tarpusavyje. Nepagailėta laiko ir energijos priešinant kaimą su miestu, ūkininką su dirbančiuoju žemės ūkio bendrovėje, darbuotoją su darbdaviu, verslininką su pensininku, rašytoją su kareiviu…

Politika palaipsniui tapo geidžiamu verslu, partijos – įdarbinimo agentūromis. Politikoje dingo vertybinis pagrindas, tarytum tai netiktų naujosioms viešųjų ryšių strategijoms. Įstojome į Europos Sąjungą, NATO. Tai buvo geopolitinė būtinybė, bet juk tai nėra valstybės vertybinis pagrindas. Teigti, jog mūsų šalies vertybės yra euroatlantinės ar europinės yra tas pats, kaip pripažinti, jog neturime jokio vertybinio pagrindo.

Europos Sąjunga išgyvena didžiausią vertybinę krizę visoje jos istorijoje. Kokias vertybes atstovauja dabartinė Graikijos valdžia, kokiomis vertybėmis paremta Vokietijos, Didžiosios Britanijos vidaus ir užsienio politika, kaip tas vertybes suvokia Skandinavijos šalys? Ispanijoje į valdžią veržiasi partija, kurios lyderis šlovina buvusį Venesuelos lyderį Hugo Chavezą ir ispanai vis gausiau balsuoja už tokias vertybes.

Kiekviena valstybė turi remtis savomis vertybėmis, kurios jungtų šalies piliečius, skatintų jų patriotizmą, meilę tėvynei.

Kiekvienas žmogus statydamas namą, sodindamas medį, kurdamas šeimą, turi tikslus, viziją, planus. Mūsų valstybė gyvena laikotarpį, kada viską esame linkę pateisinti galimomis grėsmėmis, o bandyti modeliuoti valstybės ateitį 20–50 metų į priekį nesugebame. Turime siekti, jog Lietuvoje gyvendami žmonės jaustųsi laimingais. Atrodo, tai savaime suprantama tiesa, tačiau valdžia teisinasi, jog nesame pajėgūs materialine gerove konkuruoti su Vakarų Europos šalimis. Žinoma, stebuklų nebūna, mes rytoj negyvensime taip, kaip Vokietija, Norvegija ar Airija, bet žmonių laimė priklauso ne tik nuo materialinių dalykų, žmonėms laimę dovanoja ir kultūra, švietimas, sportas, gyvenamoji aplinka ir t. t. Stipri savivalda, aktyvi bendruomenė padeda kurti tokią aplinką, kurioje žmogus jaučiasi laimingas. Mes turime daug didesnį dėmesį sutelkti į vaikų gerovę, gerinant jiems sąlygas vaikų darželiuose, mokyklose, užtikrinant popamokinę veiklą. Laimingi vaikai yra viena didžiausių mūsų visų laimės priežasčių.

Labai svarbu realūs pavyzdžiai, žmonės, kurie savo patirtimis gali byloti apie teigiamus pokyčius jų gyvenime. Penketą metų kūriau laimingo kaimo modelį. Naisiai – „Mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2015“ – šiandien yra kaimo, kuriame žmonės nori gyventi, nes jame gali jaustis laimingais, pavyzdys. Per tuos penketą metų kelis kartus išaugo gimstamumas, vaikai ir jaunimas neturi žalingų įpročių, kaime įsigali blaivybė ir sveika gyvensena. Sąmoningai dalyvavau savivaldybių rinkimuose Šiaulių rajone, nes norėjau gerąsias patirtis perkelti į visą rajoną, kad visai Lietuvai įrodyčiau, jog kultūrinio gyvenimo kokybė, blaivybės, ekologijos ir sveikos gyvensenos skatinimas, rūpestis vaikų užimtumu, keičia žmonių nuotaikas daug greičiau nei materialinės gerovės užtikrinimas.

Norisi, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Algirdo Patacko ir Romualdo Ozolo priesakai ieškoti valstybės pakilimo per žmonių kultūrinį vienijimąsi, būtų išgirsti kuo didesnio skaičiaus Lietuvos žmonių, kad tai taptų Lietuvos politikos prioritetu.

Autorius yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas