K. Paulikė. Kaip užauginti pilietį? (3)

Kristina Paulikė | asmeninė nuotr.

Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ nurodoma, kad pilietiškumo ugdymas yra vienas iš svarbiausių švietimui keliamų tikslų. Strategijoje taip pat teigiama, kad šalies pažangos kūrimo procesui ypač svarbus visuomenės veiklumas, pasireiškiantis per visuomenės savivaldą ir pilietinį aktyvumą. Šiuos elementus geriausiai atskleidžia visuomenės nuomonės tyrimų centro „TNS Gallup“ ir Pilietinės visuomenės instituto tyrimas, nustatęs Lietuvos visuomenės pilietinės galios indeksą (PGI), kuris 2014 m. sudarė 34 balus iš 100 galimų, t.y. 2 balais mažiau nei 2013 metais. Menką pilietinę galią parodė ir pastarieji savivaldybių rinkimai, į kuriuos balsuoti atėjo mažiau nei pusė visų turinčių teisę balsuoti piliečių. Taigi pilietinės visuomenės raida Lietuvoje patiria rimtų sunkumų.

Kas gi sąlygoja pilietinę brandą? Vienas iš labiausiai įtakojančių veiksnių – pilietinis jaunuomenės ugdymas, kuris, palyginus su kitomis užsienio šalimis, Lietuvoje yra fragmentuotas ir per mažai akcentuojamas. Nors minėtas PGI tyrimas parodė, kad didesniu pilietiniu aktyvumu išsiskiria patys jauniausieji – mokiniai ir studentai, kartu su mokytojais lenkiantys visą visuomenę pilietinio aktyvumo potencialu, tačiau bendrame Europos šalių kontekste atrodome ganėtinai prastai. Tarptautinis pilietinio ugdymo ir pilietiškumo tyrimas ICCS rodo, kad Europos šalys visgi turi bendrą pilietinio ugdymo turinio ir tikslų supratimą, tačiau, analizuojant, kokioms pilietinio ugdymo ir pilietiškumo temoms ir būdams skiriamas dėmesys įvairiose Europos šalyse, galima aiškiai išskirti aukštesnius rezultatus tarptautiniuose tyrimuose demonstruojančias šalis (Suomijos, Danijos, Švedijos, Lenkijos, Airijos, Šveicarijos, Estijos, Anglijos, Prancūzijos), kurios ypatingą dėmesį skiria temoms, Lietuvoje visai nesulaukiančioms dėmesio arba jo sulaukiančioms labai mažai. Tokios temos būtų: skirtingos kultūros, etninės ir savanorių grupės, konfliktų sprendimas, ekonomika ir verslas, vietinės institucijos ir organizacijos, aplinka ir kt.

Įdomu tai, kad minėtas tyrimas parodė, jog Lietuva visiškai neskiria dėmesio konfliktų sprendimų temai, kaitos procesų stebėjimui ir analizei mokykloje bei dalyvavimo ir įsipareigojimo galimybių įvertinimui. Beje, didėjant jaunimo amžiui, visuomeninis lietuvių aktyvumas mažėja, ko priežastis taip pat būtina analizuoti ir vertinti. Nenuostabu, kad konfliktų sprendimui dėmesio neskirianti Lietuva pirmauja patyčių bei savižudybių skaičiumi, o įvairios akcijos (pvz. „Savaitė be patyčių“) faktiškai yra mažai veiksmingos, todėl būtina iš esmės tobulinti visą pilietinio ugdymo sistemą pradedant nuo šeimos, ugdymo įstaigos, bendruomenės ir baigiant dalyvaujamosios valdysenos mechanizmais. Įvairios strategijos ir programos neturėtų atgulti atsakingų institucijų stalčiuose, bet turi būti įgyvendinamos, stebimos, analizuojamos ir vertinamos.

Turime suprasti, kad pilietiškumas yra tai, ką mes jaučiame, kas yra neatsiejama mūsų dalis. Pilietiškumo ugdymas – nelengvas darbas, reikalaujantis nuolatinio dėmesio ir pastangų. Tai iš esmės vertybinės sistemos formavimas, kuris turi būti nuoseklus ir ilgalaikis. Pilietiškumo pagrindai formuojami šeimoje, todėl pirmiausia tėvai turi formuoti supratimą, kad pilietiškumas yra atsakomybė už save, už savo šalį, tautą, žmogų, kaimyną, draugą, sesę, brolį, mamą, tėtį, močiutę, senelį. Taigi, pirmiausia pavyzdį vaikams rodo tėvai, o paskui prisideda švietimo sistema, žiniasklaida, politikai, visuomenė.

Kaip galime ugdyti pilietiškumą šeimoje: dalyvaukite su vaikais įvairiose (ne tik valstybinėse) šventėse, nes tai skatinta bendruomeniškumą, padeda socializuotis; kalbėkite apie tai, kuo tos šventės svarbios; su vaikais analizuokite Lietuvos istoriją, laisvės sąvoką, giminės šaknis, atsakomybę už save, už savo artimą, pagarbą; niekada nepamirškite balsuoti rinkimuose ir būtinai kartu veskitės vaikus; dalyvaukite visuomeninėje veikloje, pilietinėse akcijose ir skatinkite tai daryti vaikus; lopšinių repertuare būtinai turėkite V. Kudirkos „Tautišką giesmę“.

Autorė yra Vakarų Lietuvos tėvų forumo ir Klaipėdos sav. Šeimos tarybos pirmininkė