Kas sieja ir skiria Nepriklausomybės akto signatarus? (nuotraukos)

Algirdas Vaclovas Patackas – antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, Filosofijos katedros lektorius, Nepriklausomybės akto signataras | ktu.lt nuotr.

Nors bendro tikslo suvienytų Nepriklausomybės akto signatarų politinės pažiūros, ateities vizijos ilgainiui išsiskyrė, jų visų širdyje išliko svarbiausia vertybė – laisva ir nepriklausoma Lietuva. Nepriklausomybės atkūrimo 25-ųjų metinių proga KTU muziejus virtualia paroda kviečia prisiminti Universiteto dėstytojus – Nepriklausomybės akto signatarus.

1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės akto signatarais iš 123 asmenų tapo keturi Kauno politechnikos instituto (tų pačių metų spalio 31 d. tapusio Kauno technologijos universitetu (KTU)) dėstytojai: Aukštosios matematikos katedros docentas Antanas Karoblis, Teorinės mechanikos katedros profesorius Vytautas Paliūnas, Filosofijos katedros lektorius Algirdas Vaclovas Patackas ir Mokslinio centro „Vibrotechnika“ laboratorijos vedėjas docentas Povilas Varanauskas.

KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė domėjosi, kas sieja ir skiria šias išskirtines asmenybes?

Tėvų profesijos – skirtingos

A. Patackas ir P. Varanauskas gimę mokytojų, A. Karoblis – verslininko, V. Paliūnas – tarnautojo šeimose. P. Varanausko šeima buvo ištremta į Sibirą, tėvas atskirtas nuo šeimos kalėjo Rešotų bei Karagandos lageriuose.

V. Paliūno dėdė Juozas Paliūnas-Rytas buvo narsus partizanas – Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės vadas, vėliau – paskutinis Prisikėlimo apygardos vadas, panaikinus apygardą tapo P. Lukšio rinktinės vadu Kęstučio apygardoje. 1952 m. išduotas nusišovė.

Šie biografijos faktai P. Varanauskui ir V. Paliūnui sovietmečiu trukdė siekti mokslo. P. Varanausko nepriėmė į Kauno politechnikos instituto (KPI) dieninį skyrių, todėl jis buvo priverstas baigti vakarinį skyrių. V. Paliūnas dėl dėdės veiklos studijų metu buvo tardomas KGB, o baigęs institutą, net 8 metus negalėjo įstoti į aspirantūrą.

Nupiešė Gedimino stulpus

A. Karoblis ir A. Patackas dalyvavo antisovietinėje veikloje. Būdamas Joniškėlio vidurinės mokyklos moksleiviu A. Karoblis priklausė antisovietinei moksleivių pogrindžio organizacijai „Geležinis vilkas“ ir tik dėl to, kad buvo nepilnametis, išvengė kalėjimo, tačiau buvo pašalintas iš mokyklos ir priverstas vidurinę mokyklą baigti neakivaizdiniu būdu.

Nors buvo gabus, jo nepriėmė į Vilniaus universitetą ir vos įstojęs buvo pašalintas iš Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto. Tik vėliau A. Karoblis galėjo neakivaizdiniu būdu baigti Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą.

Studijuodamas KPI Cheminės technologijos fakultete, A. Patackas nestojo į komjaunimo organizaciją, nors buvo verčiamas prodekano Andriaus Novodvorskio. Jo pasipriešinimas sovietinei sistemai pasireiškė įpusėjus studijas: 1963 m. mediumo šventės metu jis slapta Lietuvos tautinės vėliavos spalvų dažais išdažė Cheminės technologijos fakulteto teritorijoje stovėjusį paminklą komjaunuoliams, o mazuto mišiniu ant jo nupiešė Gedimino stulpus.

Kilo didžiulis triukšmas, paminklą plovė įvairiais chemikalais kelis mėnesius, tačiau kaltininkas nebuvo išaiškintas. Vėliau, jau būdamas aspirantu, A. Patackas įsitraukė į žygeivių judėjimą, rinko tautosaką, pradėjo rašyti ir leisti antisovietinius leidinius. 1986–1987 m. A. Patackas be teismo buvo kalinamas KGB rūsiuose už pogrindžio leidinių „Pastogė“, „Lietuvos ateitis“, „ETHOS“ redagavimą ir leidimą.

Siekė mokslinės karjeros

V. Paliūnas, A. Patackas ir P. Varanauskas buvo KPI absolventai. V. Paliūnas ir P. Varanauskas institutą baigė su pagyrimu ir buvo pakviesti čia dirbti. Dirbdami KPI, V. Paliūnas ir P. Varanauskas apgynė technikos mokslų kandidato (dabar – daktaro), o V. Paliūnas – ir daktaro (habilituoto daktaro) disertacijas, A. Karoblis – fizikos matematikos mokslų kandidato disertaciją.

A. Karoblis buvo parengęs ir daktaro disertaciją, tačiau veikla Sąjūdyje, vėliau – Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime sutrukdė darbą apginti. A. Patackas taip pat buvo parengęs disertaciją iš elektrochemijos, tačiau dėl KGB persekiojimo negalėjo jos apginti.

V. Paliūnas ir A. Karoblis buvo aktyvūs mokslininkai, parašę nemažai mokslinių straipsnių, Lietuvos mokslo tarybos nariai, P. Varanauskas – ne tik mokslininkas, bet ir LSSR nusipelnęs išradėjas, padaręs apie 350 išradimų. Atgimimo laikotarpiu A. Patackas KPI ir Vytauto Didžiojo universitete dėstė etiką, kultūros filosofiją, baltų kultūrą.

Nepriklausė komunistų partijai

Nė vienas būsimasis signataras nepriklausė komunistų partijai ir, prasidėjus tautiniam atgimimui, tapo aktyviais Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio nariais: dalyvavo Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime, steigė Sąjūdžio grupes Kauno politechnikos institute, o V. Patackas ir kitose Kauno įstaigose.

A. Karoblis buvo KPI Sąjūdžio tarybos pirmininku, A. Patackas – 1988–1990 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, vėliau – Sąjūdžio Kauno miesto tarybos narys, Sąjūdžio Seimų narys, P. Varanauskas – vienas iš Lietuvos tremtinių klubo steigėjų.

V. Paliūnas, A. Patackas ir A. Karoblis aktyviai dalyvavo atkuriant VDU, buvo jo Atkuriamojo Senato nariai ir dėstytojai.

Pasuko skirtingais keliais

Pasibaigus Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo veiklai, V. Paliūnas ir A. Karoblis tęsė savo politinę veiklą. A.Karoblis nepritarė Sąjūdžio vadovų siūlomai skubotai žemės reformai ir bei prezidento institucijos su labai dideliais įgaliojimais įvedimui, todėl 1992 m. buvo pašalintas iš Sąjūdžio.

Netrukus su bendraminčiais jis įkūrė visuomeninį judėjimą „Lietuvos sambūris“, tačiau po kelių metų dėl finansinių sunkumų jo veikla nutrūko. Tuomet 1998 m. A. Karoblis įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, tapo Kauno rajono skyriaus pirmininku. V. Paliūnas 1993 m. įstojo į Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partiją, vėliau tapo Kauno miesto tarybos, o A. Karoblis – Kauno rajono tarybos nariais.

Lietuvos socialdemokratų partijai susijungus su Lietuvos demokratine darbo partija (buvusia Lietuvos komunistų partija) A. Karoblis netrukus iš jos išstojo, tačiau aktyviai dalyvavo Nepriklausomybės akto signatarų klubo veikloje.

Signatarai labai pergyveno dėl Lietuvoje įsišaknijusių blogybių ir tai prisidėjo prie jų sveikatos pablogėjimo. V. Paliūnas mirė 2005 m., A. Karoblis – 2007 m. Abu signatarai palaidoti Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

Seime – tris kadencijas

A. Patackas sėkmingai tęsia politinę veiklą – buvo 1992–1996 m., 1996–2000 m. kadencijų Lietuvos Respublikos Seimo narys, priklausė Sąjūdžio, vėliau – Krikščionių demokratų frakcijų narys, 2011 m. išrinktas į Seimą „Drąsos kelio“ partijos sąrašu, 2014 m. frakcijai iširus priklauso mišriai Seimo narių grupei.

Jis parašė 9 knygas baltų kultūros ir kitomis temomis, apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės medaliu už publicistiką, Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, tačiau atsisakė jį paimti.

P. Varanauskas aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje yra Lietuvos Nepriklausomybės akto klubo ir Lietuvos kūrėjų savanorių sąjungos veikloje.

Sovietmetis padarė didelę žalą

A. Karoblis, V. Paliūnas, A. Patackas ir P. Varanauskas neatsitiktinai tapo istorinio įvykio – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dalyviais. Jų gyvenimo kelias rodo, kad jie buvo drąsūs, gabūs ir mylintys savo Tėvynę žmonės.

A. Karoblis 2006 m. birželio 22 d. savo dienoraštyje rašė: „Pirmieji besikuriančio Sąjūdžio iniciatoriai ir aktyvistai buvo drąsūs, nebijantys rizikuoti dėl savo ateities, suvokiantys nepriklausomybės reikšmę, ryžtingi žmonės. Aišku, reikėtų išskirti tuos, kuriuos siuntė KGB ar kitos struktūros. Dabar, praėjus 18 metų, galima kategoriškai konstatuoti: be Sąjūdžio ar kito panašaus darinio nebūtume atgavę nepriklausomybės.“

Vis dėl to, vertindami Lietuvos laisvės metus, signatarai atkreipė dėmesį į sovietmečiu visuomenei padarytą moralinę žalą. V. Paliūnas rašė: „Balsuodamas Kovo 11-ąją už Nepriklausomybę, lengvo Lietuvos gyvenimo nesitikėjau. Tačiau nemaniau, kad atstatytoje valstybėje bus taip paplitusi korupcija.“

A. Karoblis dienoraštyje konstatavo: „Reikia turėti didelius pinigus, kad išrinktų į Seimą. Arba jungtis į nemėgstamą partiją, keliaklupsčiauti prieš jos vadovus, viešai garbinti ją, kad įtrauktų į sąrašą. Daug tokių atvejų Lietuvoje. Ne kompetencija, sąžiningumas lemia žmogaus karjerą, o pinigai, pažintys, lojalumas ir pataikavimas“.

Dar griežčiau pasisakė A. Patackas: „1918 m. vasario 16-osios Lietuva buvo suvargusi, bet sveika. 1990-ųjų kovo 11-osios Lietuva sirgo. Šią ligą galima palyginti su vėžiu, iki šiol skleidžiančiu metastazes. Šios ligos vardas, jos priežastis – kolaboravimas“. Nežiūrint skaudžių žodžių reikia pripažinti, kad mūsų signatarai buvo ir yra nepataisomi idealistai. Tai geriausiai iliustruoja P. Varanausko žodžiai: „Tikiu aš Lietuva, tikiu jos ateitimi. Laimingas aš esu, kad ji iš dugno prisikėlė, kad teko dalyvauti man šiame virsme“.

Surengė virtualią parodą

Švenčiant Nepriklausomybės 25-erių metų jubiliejų KTU muziejus kviečia aplankyti virtualią parodą „Kelias į nepriklausomybę: KTU dėstytojai – Kovo 11-osios signatarai“, kurioje galima pamatyti signatarų gyvenimo akimirkas, užfiksuotas fotografijose, jų asmeninius dokumentus ir dokumentus iš KTU archyvo, rankraščius ir V. Paliūno akvarelę, lietą dar būnant gimnazistu ir kt.

Parodą surengusi A. Veilentienė dėkoja Danutei Paliūnienei, Daivai Karoblienei, A. Patackui ir P. Varanauskui, paskolinusiems parodai nuotraukas ir dokumentus iš asmeninių archyvų.

KTU virtualaus muziejaus paroda „Kelias į nepriklausomybę: KTU dėstytojai – Kovo 11-osios akto signatarai“