A. Patackas, J. Račienė. Nedovanotina moralinė skola Kovo 11-sios Akto jubiliejaus išvakarėse (71)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Lietuva pasitinka Kovo 11-sios Akto jubiliejų su nedovanotina moraline skola. Taip, atšventėme 25-metį Baltijos kelio, kuris išgarsino Lietuvos laisvės bylą pasauliui, bet ar žinome apie žygdarbį, pareikalavusį ir aukų, kuris daug plačiau paskleidė žinią apie Lietuvos kovą ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose, tarp tautų, kurios vargu iki tol žinojo, kur ta Lietuva? Ir kuris nedovanotinai ir aplaidžiai liko užmirštas…

Prisiminkime – Sovietų Sąjungai spaudžiant atsisakyti Kovo 11-sios Akto,  iš Vakarų politikų pagalbos nesulaukėme – greičiau daugelis patylomis pritarė moratoriumui. Tada labai lauktą, nepaprastai galingą ir iki šiol tinkamai neįvertintą paramą Lietuvos siekiams suteikė tradicionalistinė katalikiška organizacija TRADICIJA, ŠEIMA, NUOSAVYBĖ (Tradicion, Family, Property – Tradición, Familia y Propiedad, TFP),  paplitusi daugiausia tarp ispaniškai ir portugališkai kalbančių katalikų visame pasaulyje, įkurta brazilų filosofo Plinio Korejos de Oliveiros (Plinio Corrêa de Oliveira) (1908-1995) Brazilijoje 1960-siais, ir įkvėpta jo 1959 m. išleistos knygos „Revoliucija ir kontrrevoliucija“, kuri tapo TFP esminiu tekstu (ši knyga signataro Antano Račo [1940-1914] pastangomis buvo išleista ir lietuviškai, man [A. Patackui – Alkas.lt]  teko pareiga parašyti jai įvadą. Deja, tiražas mažas, knygynuose ir bibliotekose jos nerasi, tad artimiausias pagarbos ženklas TFP žygdarbiui būtų šios knygos, išverstos į pagrindines pasaulio kalbas, išleidimas Lietuvoje).

Tada Amerikos TFP, kartu su dar 26 kitų šalių TFP, per keturis mėnesius surinko daugiau kaip šešis milijonus parašų (!!!) parašų už Lietuvos laisvę, iš kurių galiojančiais buvo užskaityta 5 212 580. Ši parašų rinkimo akcija 1993 m. Gineso rekordų knygoje buvo pažymėta kaip pati didžiausia tokio pobūdžio akcija žmonijos istorijoje.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

TFP surinkti parašai įteikiami Vytautui Landsbergiui | F. V. Porfilio nuotr.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Gineso pasaulio rekordų knygos pažymėjimas patvirtinantis, kad TFP surinko 5,3 miliono parašų Lietuvos nepriklausomybei apginti | F. V. Porfilio nuotr.

TFP delegacija, sudaryta iš įvairų tautų atstovų,  vadovaujama dr. Kajus Ksaveras da Silveira (Caio Xavier da Silveira), apsilankė Lietuvoje ir pristatė Prezidentui Vytautui Landsbergiui peticijos parašus bei susitiko su Lietuvos Seimu. Tai paskatino Lietuvos apsisprendimą kovoti toliau, o Vakarų politikus įtikino, jog paprasti pasaulio žmonės remia Lietuvos  laisvės siekius. Peticijos parašų kopijos buvo tada ranka rankon pristatytos Gorbačiovui jo biure Kremliuje.

Reikia priminti, kad Lietuvoje yra apie tris milijonus gyventojų, tad kiekvienam teko po du parašus. Tai atvejis, neturintis analogo istorijoje – kai žmonės, turbūt ne visi žinantys, kur yra Lietuva, pasirašo po paramos dokumentu.

Kas juos jungė su tolimąja Lietuva? Ogi katalikiškasis tikėjimas. Dauguma jų žinojo, ar parašų rinkėjų dėka sužinojo apie lietuvių kovą su ateistiniu režimu, apie aukas vardan Kristaus, vardan tikėjimo, apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios organizuotą pasipriešinimą, apie nužudytus, ištremtus į šaltąjį Sibirą kunigus ir pasauliečius, apie pogrindžio leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“.

_fred_porfilio

Mr. Fredas skanduoja šūkius per megafoną TFP akcijoje | F. V. Porfilio nuotr.

Šios galingos kampanijos metu buvo ir aukų – berinkdami parašus, 1990 m. rugsėjo 3 d. autoavarijoje žuvo du TFP nariai. Tai Frederikas V. Porfilio (Frederick V. Porfilio) (gimęs 1939 09 28),  žymus ir populiarus TFP veikėjas, žinomas kaip „Mr. Fred“. Kaip pasakoja Jo draugai, jis buvo žmogus, turintis  daug talentų ir išbandęs savo jėgas keliose profesijose. Jis buvo taksi vairuotojas, dailidė, armijos desantininkas, barmenas, turėjo ir humanitarinių gabumų.

Tai, kad jis pasirinko TFP, ir atkakliai, visu savimi persiėmė jos idėjomis, rodo, jog tai buvo tikras ženklas, kad Apvaizda turėjo atskirą planą šiai sielai – kad vieną dieną ji stotų į nesavanaudišką kova ginti krikščionišką civilizaciją. Kai Frederikas V. Porfilio susipažino su TFP idėjomis 1975 m., jis jau buvo suvokęs tuštybę viso to, ką pasaulis gali jam pasiūlyti.

Dievas pašaukė pas save ir jauną parašų rinkimo karavano narį aštuoniolikmetį Darylą Huangą (Daryl Huang), kuris buvo Kinijos imigrantų sūnus.

Lietuva šiemet švenčia savo valstybės atkūrimo 25-metį. Tai sutampa su jų mirties 25-mečiu.  Lietuvai būtina prisiminti ir pagerbti šias dvi narsias sielas, anot  TFP įkūrėjo Plinio Korejos de Oliveiros, „dvi lelijas, kurias šv. Mergelė išaugino Amerikos TFP sode.“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

71 komentaras

  1. vabalas:

    Visų pirma, dievo nėra ir negali būti, todėl jis nieko niekur “pašaukti” negali. Žmonės tiesiog miršta. Arba dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, arbe dėl savo klaidų, arba dėl biologinių priežasčių.
    Antra, labai abejoju šių nelaimingai žuvusių žmonių įtaka Lietuvos nepriklausomybės atgavimui. Aišku, gerai tie rekordai ir pozityvios pastangos, bet galų gale ne tai turėjo lemiamą įtaką. Todėl nematau prasmės visai Lietuvai jaustis skolingai, ar tuo labjau minėti šalies mastu.

  2. Be abejonės šis pasaulio katalikų žygdarbis turi būti tinkamai įmžintas Vilniuje. Jis tuo metu labai sustiprino Lietuvos dvasią siekiant paskelbtos Nepriklausomybės išlaikymo ir įtvirtinimo. Tai neišpasakyto katalikų pasaulinio solidarumo, sukelto Lietuvos Sąjūdžio veiksmų už laisvę ir demokratiją, faktas. Neatmestina, kad toks pasaulio katalikų parašų skaičius galėjo atitinkamai paveikti ir tuo metu “perestroikiškai’ nusiteikusio Gorbačiovo veiksmus.

    • Ženklas:

      ,,Katalikų žygdarbis“ – aš žinau kitą katalikų ,,žygdarbį“, kai jie Romos popiežių paraginti kryžiaus karuose prieš Lietuvą, per kervirtį tūkstantmečio religinių karų išžudė virš milijono baltų tautų gyventojų. Katalikai, grąžinkite mums tuos nužudytuosius ir del to Lietuvai negimusiųjų žmonių kartas.

      • tampax'as:

        tai tokiu atveju prieš 1000 m. nužudę Brunoną irgi turi atsakyti, o juk jis tik nešė Dievą į laukinį barbarų kraštą… Gal dabar jiems surenkime nepriklausomybės teismą? Lengva svarstyti, ką kas nužudė viduramžiais, bet faktas, kad krikščionybė atnešė švaresnę moralę į barbarų krštą. Žemaičiai pavėlavo, ir štai matosi, kokie jie atsilikę nuo tikros Lietuvos…

        • Kęstutis:

          … pasenusios krikščionių pasakos apie barbarus, kuriems “Dievą” reikia atnešti…

          • Ženklas:

            Tampaksui, tai norit pasakyti, kad nekviestojo atsibastėlio šv. Brunono, naikinusio mūsų kultūrą (rinko ir degino mažosios architektūros formas jo supratime stabus, už atsisakymą krikštytis nužudė karaliaus brolį, o kitas buvo priverstas bėgti į krašto gilumą – žiūr. buvusi pasiuntinį prie Vatikano A. Ališauską) nubaudimas mirties bausme tolygus milijono mūsiškių nužudymui ir dėl to negimusioms kartų kartoms? Gal vieno mirtis katalikams pateisino milijono ir jų galimų palikuonių pražudymą? Tikrai ,,švaresnė krikščionybės mralė“.

            • Dalė:

              Iki kryžiuočių atėjimo ne vienas Brunonas buvo nužudytas, deja…

              • Ženklas:

                O kiek? kažkaip jokiuose anakuose nėra žinių kad iki Brunono baltų žemėse būta milijono atsibastėlių katalikų. Buvo minimas tik vienas toks Vaitiekus, kuris perspėtas vistiek niekino šventas vietas ir už nusikaltimą buvo padėtas į vietą. Tai kur radai istorijoje iki atsibastėlio Brunono dar mūsų kultūros naikintojų?

              • Perkūno Paukštis:

                Vos tik įžengęs į Lietuvą, Brunonas buvo atvestas pas kunigaikštį Netimerą, kuris net nenorėjo išklausyti romisionieriaus, sakydamas, jog lietuviai turi savus Dievus, ir liepė aukoti jiems aukas. Tačiau Brunonas įsakė atnešti “stabus” ir sumetė į Ugnį. Tai Pagonims turėjo parodyti jų dievų bejėgiškumą, nesugebėjimą ne tik ginti Juos, bet ir patiems apsiginti. Netimeras, tai matydamas, įširdo. Jis liepė įmesti piligrimą į Aukurą, kuris dar degė, sakydamas, jog, tuo atveju, jei Brunonui nieko nenutiks, tuomet jie nustos garbinti savo Dievus ir priims hebrakrikštą. Ta Ugnis dar buvo pašventinta , o po to Brunonas žengė į ją.
                ——-
                Visi trys provatikaniniai šaltiniai skirtingai nurodo jo išbuvimo Ugnyje laiką, tačiau šiuo atveju – yra svarbus noras įrodyti piligrimo nešamo “dievo” buvimą. Pamanyk, Brunonas žengė į Ugnį pasipuošęs vyskupo apdaru ir iš jos išėjo nepažeistas, sudegė tik kryžius ant kaklo.

                Netimeras su trimis šimtais žmonių tuojau priėmė krikštą. Jau šventas Brunonas visus norinčiuosius krikštijo netoli buvusiame žuvingame ežerioke. Po to misionierius piligrimiškai išvyko į greta buvusią šv. Baltų Žemę, o Netimeras pasižadėjo niekada nesiskirti su juo ir valstybę palikti sūnui. O štai pakrikštyto Karaliaus brolis, kuris gyveno su juo (taigi dar buvo per jaunas turėti savas valdas), prieštaravo krikščioniškojo tikėjimo priėmimui. Tuo nepatenkintas Netimeras jį krikščioniškai nužudė.

        • LosAngeles:

          ‘..bet faktas, kad krikščionybė atnešė švaresnę moralę į barbarų krštą..’

          Nu turbut kad ne faktas. Nera tokio fakto. Net ir alke butent dabar yra Vyduno straipsneliai keli i si tema. Cia gyveno ne barbarai, nors tamsta kazin kas toks esate, gal i tai nusisvilpt jums

          • Dalė:

            Vydūnas – jėga. Tačiau jis praleidžia vieną momentą: kryžiaus žygių laikais lietuviai praktikavo vėlyvąją pagonybę. Joje jau nebebuvo amoralu užmušti savo brolį, prijungti sau jo žemes, pagrobti sau svetimą žmoną, ir pan. Kyla daug abejonių dėl to meto žmonių krištolinio tyrumo, vien pasižiūrėjus į asmeninį tautos vadų gyvenimą.

            • LosAngeles:

              Taip, Vydunas jega. Ir manyciau jis to momento nepraleidzia. Tuos darbelius daryti buvo amoralu visada (siandien – ne isimtis). Klausimas tik is kur jus semetes informacijos apie anuju valdovu amoraluma? Manyciau is visuotinai priimtos istorijos, kuria mums parase… zinome kas parase 🙂 Kazin ar verta tiketis teisybes is vagies ir niekso. Vat apie tai Vydunas ir raso: krikscionijos nesejams ji tebuvo sirma, po kuria slepesi visiskai kiti interesai. Ir tokiu budu, kadangi ju keslams senasis tikejimas trukde, jie ji isnaikino, naujasis gi tebuvo sirma, priedanga. Kitaip tariant- toli grazu ne tas, kuris galetu pilnavertiskai pakeisti buvusiji. Bet negi vagis ir nieksas pasakys savo keslus ir viska kas buvo ivardins taip kaip buvo??? Be abejo kad ne 🙂 Vat ir turime ka turime… Todel Vydunas ir sako: lietuviu vidinems galioms tai buvo baisus nuostolis. O kaip begali buti kitaip, jei tikejima pakeite sirma, butaforija su graziomis ‘dekoracijomis’

              • Dalė:

                Vydūnas buvo daug gilesnis mąstytojas, ir krikščionybė jam nebuvo vien širma ar butaforija su gražiomis dekoracijomis.Jis intuityviai jautė tiek jos iškraipymus, trokštant religiją panaudoti savanaudiškiems tikslams, tiek joje slypinčią giluminę jėgą.
                “Yra tūli, kurie bet ką susigalvoja. Ir tiki taip į visus pasidarančius klausimus atsiliepę esą. Yra tai apsirikimas. Žmogus neturi ką nors pasidaryti, norėdamas gyvenimą išmanyti, bet bandyti visa tai, kas yra, kuo aiškiau pažinti.” (“Mūsų uždavinys” I )
                “Ką nors pasidaryti” galima iš bet kokios religijos. Ir mano giliu įsitikinimu, visuomet buvo žmonių, kurie tai darė ir paskui save traukė pasekėjų minias. Žmonės nuolat patiki iliuzijomis. Iš to – ir visos žmonijos nelaimės. Vienintelė išeitis – stengtis kuo giliau IŠMANYTI. Tam reikia negailestingai atsisakyti iliuzijų, kad ir kokios gražios ir patrauklios jos būtų.

          • Kęstutis:

            Ne visai taip… Niekur Senajame Tikėjime nėra mokoma – užmušk savo brolį ir pasiimk jo žmoną??? Paprasčiausiai, kaip ir dabar, Lietuvos valdovai nusprendė eiti į vakarus, vakarų civilizacijos keliu – užmuši brolį, prisijungi jo žemes, pasiimi jo žmoną, būtina pasikrikštyti ir tu Karalius. Popiežius į tokias smulkmenas dėmesio nekreipia – krikštas svarbiau, tiksliau pavaldumas šventajai Romos imperijai… Prisirišimai trukdo jums daryti apibendrinimus…

            • Dalė:

              Prisirišimai ne man, o jums trukdo daryti apibendrinimus 🙂
              Kristus taip pat niekur nemokė – užmušk savo brolį, pasiimk savo žmoną.
              Tačiau tiek krikščionys, tiek vėlyvieji pagonys užmušinėjo savo brolius ir grobė jų žemes bei žmonas.
              Vadinasi, tiek tie, tiek anie negyveno pagal MOKYMĄ.
              Tad mano išvada viena: iškreiptą pagonybę pakeitė iškreipta krikščionybė.
              Tik krikščionybė dar turėjo potencijos išsivalyti, o pagonybė – vargu. Nes žmogus vis labiau tolo nuo gamtos, darėsi vis labiau civilizuotas, ir šis procesas buvo neišvengiamas. Gamta ir dabar gyvena pagal tuos pačius ritmus: saulė teka ir leidžiasi, ir visada ji teka rytuose, o nusileidžia vakaruose. Problema – tik žmogus. Jo mintys, jo jausmai, jo darbai.

              • Dalė:

                P.s. Aš neatmetu galimybės, kad šiuolaikinis žmogus gali atnaujinti ryšį su Dievu, gilindamasis į etninę religiją, tačiau etninę religiją suprantu kiek kitaip, nei Romuva. Etninė religija nebuvo visais laikais ta pati. Einant amžiams, ji kito. Pirmiausia buvo moteriškos dievybės, vadovautasi Mėnulio kalendoriumi, paskui – vyriškos, pereita prie Saulės kalendoriaus. Vėlyvojoje matome ir dievus ir deives, bet… pradeda išsitrinti Vieno Dievo samprata… Romuva vadovaujasi vėlyvąja pagonybe.

            • Kęstutis:

              Aš Kristaus ir netapatinu su krikščionybę. Kai tik būna proga, vis primenu – krikščionybė nieko bendro neturi su Kristaus mokymu. Bet jei krikščionybė tokia išverstaskūrė, ar gi ji turėjo, ar turi galimybę išsivalyti. Atvirkščiai – Senasis Tikėjimas, šiuo metu, nepalyginamai švaresnis už dabartinę krikščionybę. Jis atgimsta, o besiskleidžiantis pumpurėlis visada buvo ir bus sveikatos šaltinis (dvasinės) Ar jam bus leista išsiskleist, daug priklausys nuo mūsų ir ypač nuo jūsų – apibendrintai ir asmeniškai. Nes mes tai puoselėjam, stengiamės, kad tas pumpurėlis dar ir sužydėtų, duotų vaisių. Iš krikščionių pusės – panieka, melas, prakeiksmai, mėginimai sutrypti besiskleidžianti žiedelį…

      • !!!:

        Taip teko mums pakariauti su kryžuočiais bet su rusais daug ilgiau,dar ir šiandien kariaujam,dėja.

  3. Ingrida:

    Patackai, gal suklydote pavadinęs muzikologą prezidentu?

  4. meska:

    “Alko” redakcijoj tai sviesus zmones dirba, toleruoja visas tikybas, kaip ir kunigaikstis Gediminas. O kad kiti pasimokytu is ju!

  5. Mano supratimu Ženklo ir Kęstučio iš vienos bei Dalės iš kitos pusės pokalbis yra mažai ką tikresnio ir aiškesnio apie kalbėtus dalykus, to meto gyvenimą pasakantis, kadangi jame remiamasi pasenusių, lenkiškos Lietuvos istorijos žinių bagažu, be to, ir ypač dėl to, kad krikščionizacijos, krikščioniškų valstybių radimosi procesai Vidurio ir Rytų Europoje silpnai, o konkrečiau sakant yra šališkai, metodologiškai pasenusiai tyrinėti.

  6. macepe:

    A. Patackas turėtų žinoti, kad Dievai Lietuvai stiprybės suteikė vien todėl, kad lietuviai tomis lemtingomis dienomis iš prigimties pasąmoninguose laužuose (Aukuruose) kūreno Ugnį.
    Krivis Jonas Trinkūnas ne veltui sakydavo: Uždekite Ugnį, tiesiog pabūkite, Ugnis viską sutvarko.
    ———————-
    Mintys, žodžiai Dievams perduodami Ugnimi – švaria erdve.

    • vabalas:

      Na, pasaulyje milijonai žmonių kasdien kūrena ugnį. Nesutvarko. Aš žiemą irgi kasdien kūrenu, ir nejaučiu, kad ugnis kažką tvarkytu. Melagis tas Trinkūnas buvo… Kaip ir visi religinai pasakoriai.

  7. Ženklas:

    Vaškas? Algirdo Patacko vaškas iš š…? Prieš dvidešimt penkerius metus mirė (dėl avarijos) kažkokie du parašų rinkėjai. O kiek per tą laiką mirė žmonių Lietuvoje (avarijose)? Tai ką dabar mes visi turime dėl to pasibarstyti galvas pelenais ir šaukti,- aškaltas, aš kaltas, aš kaltas, kad aniedu negavo ordinų? Vaškas.

  8. Aš seniai pastebėjau, kad Patackas su neaiškiom nuokripom. Kada Lanzbergis buvo Lietuvos prezidentas, gal šventasis ?

    • Perkūno Paukštis:

      Landsbergio laikmečio bendražygiai nuožmiai augino kryžius ir kryžininkus, su klastinga priedanga: neva per hebrareligiją – į kapitalistinę dorovę. Tautiniai atspalviai (pagoniškųjų vertybių kraitis) buvo “inkliūzinami” vien tam, kad krikščionybė nepasirodytų pernelyg siaura ir nuobodi hebraspecializacija.

  9. Atgalinis pranešimas: V. Sinica. 5 milijonai pamirštų parašų už Lietuvos laisvę | Alkas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: