Vydūnas. Mūsų uždavinys (I) (24)

Vydūnas | Alkas.lt koliažas

Vydūnas | Alkas.lt koliažas

Lietuvių tautos sąmonė senovės tikyboj

Kalbėdami apie tautas, skiriame žmones pagal kraują ir kalbą. Visos žmonių ypatybės pasižymi vyriausiai krauju ir kalba. Ir nėra tai be pagrindo. Krauju ir kalba žmogus sumegztas su regimu gyvenimu. Vienok, norint žmogų pilnai suprasti, reikia dar giliau ir toliau žvelgti. Yra dar vienas dalykas, kuriuo žmogus skiriasi nuo žmogaus, o vyriausiai tautos nuo tautų. Apie jį reikia dar ir pamąstyti.

Kuomet žmogus tik pradeda apie save, apie savo asmenybę pamanyti, jis tarsi leidžiasi į gyvenimo gelmes. Nebeužtanka jam tad paviršutiniškų santykių. Jo dėmesys kreipiasi į gyvenimo priežastį. Žmogus nori giliausias savo esimo sąlygas ištirti. Yra tūli, kurie bet ką susigalvoja. Ir tiki taip į visus pasidarančius klausimus atsiliepę esą. Yra tai apsirikimas. Žmogus neturi ką nors pasidaryti, norėdamas gyvenimą išmanyti, bet bandyti visa tai, kas yra, kuo aiškiau pažinti.

Kiekvieno žmogaus viduje gyvas yra ypatingas nujautimas sąryšių su gyvenimo gelmėmis. Tas nujautimas atskirų žmonių nelygus. Bet yra tokių, kurie jo visai neatboja, o kitų, kurie jį augina. O tautos vėl skiriasi pagal tai, kiek gyvas šitas nujautimas.

Tas nujautimas gyvenimo gelmių, šis numanymas gyvybės Priežasties yra tikybos pagrindas. Jis kiekvienoj tautoj savaip apsireiškia. Iš jo randasi atskirų tautų tikybos. Todėl kiekviena tauta tą patį tikybos mokslą savaip priima ir supranta. Paveikslui, katalikų tikyba yra kitokia prancūzuose, kitokia vokiečiuose, kitokia lenkuose. Ir kur tikybos mokslas nėra pritaikinamas minimam numanymui arba kaip ir sakoma: tikybos jausmui, čia žmonės nuolatai kuriasi atskalas. Todėl, paveiklui, Prūsų lietuviai skiriasi tikybos žvilgsniu į įvairias šakas. Kad ir nesiskiria nuo bažnyčios. Matyti, toji jų tikybiškai nepatenkina. Reformuota krikščionių tikyba jų pajautimo neaugina jiems tinkamu būdu. Bet, rodos, to nepadaro ir katalikų tikyba. Kad neatsiranda čia tike atskalų, tai vien dėl smarkesnės bažnyčios drausmės.

Palaiminga yra ta tauta, kurios tikyba tiesiog auginta iš minėtojo numanymo. Paprastai taip augo senovės tikybos. Ir jos, šviesdamos iš sąmonės dugno ir sąmonę stiprindamos, buvo ir galingiausia tautos gyvybės parama. Taip augusią tautos tikybą naikinant, tautos gyvybei suteikiamas smarkiausias smūgis.

Bet kad kurios tautos tikyba yra menka, tuomet ji su ja nedaug tepraranda. O pasiklausant to, kas paprastai sakoma apie senąją lietuvių tikybą, rodos, lygiai tokia niekam verta buvusi ir toji. Ir lietuvių tautasi nebuvę jokio nuostolio, kai ji senos tikybos atsižadėjo ir naująją priėmė. Pažiūrėsime, kaip tuo iš tikrųjų yra.

Pirm viso reikia atsiminti, kas vyriausiai paliko mums žinias apie senąją lietuvių tikybą. Buvo tai naujosios, būtent krikščionių tikybos skelbėjai. O tie lig šiol vis dar išpeikę tą tikybą, kurią norėjo išnaikinti. Iš ko berods jau matyti, kad jie patys netikėjo savo tikybos aukštumu. Nesa du nelygiu daiktu matydamas, šiek tiek protingas žmogus išvystą skirtumą ir kur didesnioji vertybė randasi. Bet beveik visur taip daroma buvo ir dar daroma, kad ne įrodoma savo tikybos vertybė, bet kitų tikybos nevertybė.

Žiūrėkime tik į vieną dalyką. Sakoma, lietuviai buvę stabmeldžiai. Bet nekrikščionys dar ir šiandien sako krikščionis esant stabmeldžius, nes turi visokių atvaizdų, kuriems meldžiasi; ir paprastai visi be skirtumo garbiną prie kryžiaus kaltą žmogaus pavidalą. Šiek tiek šviesūs nekrikščionys žino, kame čia dalykai. Bet patys gana esame patyrę, kad tamsūs žmonės, nors būtų jie ir krikščionys, labai lengvai visa pamiršta, kas dvasiška, ir garbina vien regimąjį pavidalą.

Teisybė, ne visi krikščionys tai daro. Tačiau ne be teisybės tūli prikaišioja ir šviesesniems krikščionims, kad jie ominėj yra pasidarę dievą ir tą savo minčių vaizdą garbina. Visai jie nenumano, jog reikėtų taip gyventi, kad gyvybės Priežastis, patsai Dievas, jais galėtų vis daugiau ir aiškiau apsireikšti. Tuomet Jį ir aiškiai numanytų. Nereikėtų apie Jį ką nors susimanyti.

Visa tai apmąsčius, išeina, jog negalima senovės lietuvius vadinti stabmeldžiais. Reikėtų tad ir šios dienos krikščionims tą pat vardą duoti. Bet, įsižiūrint į vyriausius senosios lietuvių tikybos mokslus, pasirodo, jog toj tikyboj gyveno labai gilus išmanymas.

Nebėra abejotina, kad senovės tikyba žmonėms liepė Dievą garbinti ugnies pavidalu. O tai taip giliai lietuvių buvo išmanyta, kad dar ir šiandien ugnis lietuviams šventa. Smailiu daiktu durti į ją arba į ją spjauti vadinama tiesiog nuodėme.

Sulyginant su kitais žemiškais daiktais, aiškėja, jog tikybos tikslams nė vienas nėra taip tinkamas, kaip ugnis. Visi regimo pasaulio daiktai žadina materialistišką supratimą. Tik ugnis verčia tiesiog išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Be to, šildančioji, šviečiančioji ugnis, kuri vėl gali būti ir pavojinga tam, kurs neatboja gyvenimo įstatymų, yra geriausias simbolis maloniojo ir teisiojo Dievo.

Toliau buvo mokinama, kad ugnis esanti pagrindas visos gyvybės ir viso to, kas esti. O tai ne tiktai tikybai, bet ir mokslui yra teisinga. Kaip žinoma, spėja tūli mokslininkai, kad žemė parėjusi į dabartinę būtį iš ugningosios, tai esti eterinės.

Ugnis ir saulė regimai stovi artimame sąryšyje. Saulė yra tarsi ugnies versmė. Todėl tūli garbino ir garbina dar ir šiandien saulę pasaulio Dievu. Bet mūsų protėviai to nedarė. Ugnis nebuvo jiems Dievas, tik jo reiškinys. O saulė tebuvo Dievo dukrytė. Ir tokia ji jų buvo aukštinama. Pat šiandien dainos apie tai kalba.

Dar daug daugiau galėtume pasakyti apie senovės tikybą. Pasirodytų ji tada tūliems visai kitokia. Reikia jai vien nuimti tą bjauriąją užklodę, kurią lietuvių nevidonai jai užmetė. Bet tai tegalima atsidėjus ir rimtai tyrinėjant senovės tikybą. Taip, paveikslui, ir žalčių garbinimas neturi nieko stabmeldiško. Ir krikščionių tikyboj žaltys yra ženklas gudrybės, net išgelbėjimo iš mirties, bet jis yra ir geismo, o pagaliau amžinybės žymis.

Visa gali būti išguldoma geru. Tik kas visa peikti nori, tas niekur nieko gero namatys.

Taip visa suglaudus, pasirodo, jog lietuvių tikyba ir jų gyvenimo supratimas nebuvo nei taip klaidingas, nei taip kvailas. Priešingai, lietuvių sąmonė buvo tame gana skaidri. Ir iš to pasidarė jų rimtas būdas, jų sveika, skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Tikyba tiesiog buvo vyriausioji lietuvių gyvybės gysla.

Tikyba ir su ja sujungtas pasaulio supratimas dar buvo ir aukščiausias bei plačiausias tautos vienijimo skritulys. Tasai buvo kaip kokia šviesi vieta tamsybėje. Visi, kurie tame skritulyj stovėjo, buvo gentys, buvo tos vienos, būtent aisčių tautos vaikai.

Berods buvo senovės tikyboj ir daug netikumų, tūluose kraštuose ir skirtumų. Visgi tai tebuvo mažmožiai. Tik vartojimas visokių slapties žinių savo naudai ir kitų kenksmui buvo viena labai nesveika atžala lietuvių tikybos. Žymiai didis žodžių skaičius apie kerėjimą, žavėjimą, pastymą ir t.t. parodo šitą nuklydimą. Vienok ir tas nieko nereiškia prieš pačios tikybos pagrindą ir tojo vertybę. Kiek yra ir krikščionių, kurie savo aukštąjį mokslą naudoja bjauriems dalykams!

1911 m.

Iš veikalo „Mūsų uždavinys“ (pirmasis leidimas 1911 m.), Vydūnas. Raštai, t. I. Vilnius: Mintis, 1990, p. 182–185.
Paryškinimai redakcijos.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Lituanistikos klasika, Nuomonių ratas, Religija, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *