A. Liekis. Svetimi lenkai: kada ir kodėl? (I) (12)

algimantas-liekis-r.garuolio-nuotr

dr. Algimantas Liekis pristato savo knygą „Svetimi lietuvių namuose“ | R. Garuolio nuotr.

Monografijos „Svetimi lietuvių namuose“ santrauka

„Svetimi lietuvių namuose” – ta prieš pusmetį išėjusios istoriko dr. Algimanto Liekio monografijos pavadinimas. Jis yra dar 42 kitų knygų autorius ir per 60 knygų sudarytojas. Kadangi šios knygos greitai neliko knygynuose, skaitytojų pageidavimu spausdiname jos santrauką.

Dr. A.Liekis knygoje atskleidė, kad Lenkija vienintelė Europoje tarpukariu nepripažino Lietuvos valstybės de jure, buvo susitarusi su Adolfu Hitleriu pasidalinti Lietuvą, II Pasaulinio karo metais siūlė savo paramą Josifui Stalinui ir Vinstonui Čerčiliui su sąlyga, jei po karo Lietuva atiteks Lenkijai, liepė Armijai Krajovai naikinti lietuvius, kad būtų pakeista demografinė padėtis Rytų Lietuvoje, Sąjūdžio laikais puoselėjo planus prijungti Vilnių prie Lenkijos.

***

Lietuvių tautos ir jos sukurtos Lietuvos valstybės (ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) istorija buvo glaudžiai susieta su pietinių kaimynų lenkų ir jų valstybės istorija. Joje būta ir gražaus bendravimo, ir priešiškumų. Tačiau įdomu, kad abejais atvejais beveik visada tik lenkai ir Lenkija laimėdavo, o lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė tik nusilpdavo, priartėdama prie pražūties, prie ištirpimo lenkuose ribos. Taip atsitiko ir su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, buvusia gerokai didesne už Lenkiją, bet po keletos šimtmečių „brolavimosi“ su lenkais …. tapo Lenkijos provincija. Kas ir kodėl lemdavo, kad lietuvių tauta buvo vos ne visai sulenkinta, kad jos valstybė buvo virtusi Lenkijos provincija, kodėl ir po daugiau kaip 120 metų karų, okupacijų, aneksijų ir po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusi Lenkijos valstybė vėl tapo vienu nuožmiausia nepriklausomybės siekusios Lietuvos, kodėl ir po Kovo 11 – osios tiek Lietuvos lenkai, didele dalimi ir Lenkijos valstybė neištiesė garbingai draugystei rankos, o mėgino atplėšti, prisidengus „lenkų tautinės mažumos“ gynimo ir panašiomis vėliavomis po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijos viršininko J. Pilsudskio smurtu ir apgaulėmis užimtąją Rytų Lietuvą, paversti ją „lenkų autonomine sritimi“, pavaldžia dar gyvavusiai TSRS, ar net Baltarusijos TSRS; kodėl ir šiandieną nemaža dalis Vilniaus krašto lenkų vis dar, atrodo, jaučiasi ne tiek nepriklausomos Lietuvos, o svetimos – Lenkijos piliečiais? Į tuos ir daugelį kitų klausimų mėginta atsakyti autoriaus monografijoje „Svetimi lietuvių žemėse“. Tai – pirmasis mėginimas istoriografijoje, nes iki šiol daugelis lietuvių tyrėjų apie vadinamąsias „tautines mažumas“ buvo linkę arba nutylėti, arba kalbėti tik gerai; tas pats pasakytina ir apie Lenkijos valstybę. Kritikuoti jos agresyvumą, imperializmą kai kuriems ir Lietuvos patriotų atrodė, kad tuo suinteresuotas tik Rusijos imperializmas, kad kritikuotojai – tik Rusijos ar buvusios TSRS agentai, bolševikai. Taip neretai atsitinka, nes tyrėjai, propagandistai nesivadovauja tokiomis vertybėmis, tokiais matais, kaip lietuvių Tauta, lietuvybė, nepriklausoma Lietuvos valstybė, Dora – kiek nagrinėjami įvykiai ar procesai prisidėjo prie tų vertybių stiprinimo, tarsi užmiršdami, kad ėriukui lyg būtų geriau, jei jį sudraskytų ne rusiška meška, o lenkiški ar vokiški vanagai, angliškas liūtas ar kiti pasaulio aštriadantys, aštrianagiai.

Daugelis lenkų, nepaisydami istorinių faktų, mėgsta sakyti, kad Rytų Lietuva, Vilnius ir jo kraštas – tai jų protėvių ir tėvų kraštas ir, kad lietuviai tą kraštą irgi laiko savu, tai tik , kad iki šiol vis dar neišspręsta jo problema – „o“, tarsi jis iš tikro tik jiems ir Lenkijai turėtų priklausyti. Tačiau istoriškai lietuvių valstybei turėtų  priklausyti ne tik tas kraštas, bet ir beveik visa Sūduva – iš dalies dabartinės Lenkijos valdoma Palenkės vaivadija, ir visos lietuvių protėvių – giminaičių prūsų žemės palei Baltiją nuo Nemuno iki Vyslos ir dar piečiau ( apie 70 proc. jų dabar valdo Lenkija ir apie 30 proc. – Rusija). Tai, kad tie kraštai lietuvių protėvių liudija archeologiniai radiniai, vietovardžiai. Bet tose žemėse prie Vyslos ir Baltijos jūros lietuviams anksčiausiai ir teko susidurti su gausiai atplūstančiomis slavų – lenkų protėvių, germanų gentimis, o vėliau ir su jų valstybėmis. Ypač agresyviai puolė lenkai, kurie apgyvendinę Kulmo krašte kryžiuočius, jų pagalba, prisidengdami  krikščionybės platinimu, siekė prisijungti ir lietuvių, jų gentainių žemes; jie išžudė didžiąją dalį sūduvių (jotvingių) ir jų žemėse patys ėmė kurtis, išžudė, pavergė, kolonizavo ir didžiąją dalį prūsų. Iš šiaurės lietuvių žemes stengėsi užimti dabartinės Latvijos teritorijoje įsikūrę kiti „krikštytojai“- Kalavijuočių ordinas. Tad lietuviams, kuriantiems savo centralizuotą valstybę, dėl lenkų, kryžiuočių, kalavijuočių agresijos, neliko kito, kaip tą valstybę plėsti į Rytus, į slavų kraštus, kuriuos siaubė mongolų – totorių ordos, prisėjo kurti ne tautinę lietuvių valstybę (kaip sakyta, prūsai, didelė dalis sūduvių, latvių buvo išžudyti, okupuoti lenkų, kryžiuočių, kalavijuočių), o savotišką imperiją. Įdomu, kad prie lietuvių, įvardinamų tuomet dar pagonimis, valstybės noriai jungėsi rytų slavų, jau seniai apsikrikštijusių kraštų valdovai. Tiesa, karalius Mindaugas ir didelė dalis krašto žmonių apie 1263 m. irgi buvo apsikrikštiję, tačiau daugeliui didikų patyrus, kad krikštas lenkams, germanams ir kitiems yra tik pretekstas įsitvirtinti lietuvių žemėse, daugelis grįžo prie senojo savo tikėjimo, prie senųjų dievų garbinimo, kurie atrodė geriau suprantą to meto lietuvį.

Daug ką atgrasė nuo krikščionybės ir su ja ateinanti baudžiava, svetimšalių kunigų ir misionierių noras greitai pralobti.

Popiežiams ir jų globojamajai Šventosios Romos imperijai, jos kariaunoms, pirmiausia kryžiuočiams, kalavijuočiams rūpėjo ne tiek vėl pagonybėn sugrįžusių lietuvių apkrikštyjimas, o pirmiausia dar X a. apsikrikštijusių rytų slavų tautų sugrąžinimas Romos popiežių valdžion – daugelis jų buvo paklususių Bizantijos patriarchui ir tuo pačiu tapę vadinamosios Rytų krikščionių bažnyčios pavaldiniais (pagal kai kuriuos šaltinius XIV a. vidury apie pusė ir LDK kunigaikščių išpažino stačiatikybę). Užtat popiežiai ir rusų, gudų ir kai kurioms kitoms tos bažnyčios išpažinėjams, kaip ir pagonims prūsams, lietuviams skelbė kryžiaus žygius. Bet kadangi tos tautos priklausė Lietuvos valstybei, pirma reikėjo ją įveikti. Bet nesisekant įveikti ginklu, ir buvo sumanyta įveikti gudrumu: ištekinti Lenkijos karalaitę Jadvygą už Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos, karūnuojant jį ir Lenkijos karaliumi. Žinoma, svarbu ne pačios vedybos, o prieš jas Krėvoje pasirašyta sutartis, pagal kurią keliskart didesnė Lietuva prijungta prie Lenkijos karalystės kaip kunigaikštystė, o tai Vakarų pasaulyje reiškė ir kaip pasidavimą karaliaus valdžiai; kita tuo meto lietuvių klaida, kad sutiko, jog naująja religija – krikščionybe rūpintųsi lenkų misionieriai ir kunigai ir, kad Lietuvos bažnyčia būtų pavaldi lenkų Gniezno arkivyskupijai, nepaisant, kad dar beveik prieš 150 m. karaliaus Mindaugo laikais popiežius buvo leidęs įkurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją.

Susitaikymas su kunigaikštystės statusu, atidavimas į atėjūnų lenkų rankas krašto žmonių švietimo, dvasinio ugdymo oficialiai sudarė sąlygos skverbtis į Lietuvą svetimai lenkų kalbai, kultūrai, o su tuo ir abejingumui savos valstybės savarankiškumui. Tad su Lietuvos valstybės antru apsikrikštijimu, prasidėjo jos nors iš pradžių gana lėtas, bet nepaliaujamas lenkiškumo vėžio ląstelių, naikinančių lietuvių valstybinį savarankiškumą veisimąsis, nepaisant, kad Lietuva, lyginant su ją apžiojančia Lenkija, buvo keliariopai didesnė, užimdama plotus nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nuo Karpatų iki Pamaskvio. Pražūtingumą Lietuvos valstybei susijungus su Lenkija, suvokė Vytautas Didysis, kuris senatvėje mėgino Lietuvą paskelbti karalija ir pats karūnuotis jos karaliumi (karalystė negali būti pavaldi kitai karalystei), bet lenkams pagrobus jam vežamą karūną (1429 m.), lyg susitaikė dėl to, o gal ir patikėjo lenkų vyskupais, kad atsisakęs žemiškos karūnos jis būsiąs karūnuojamas dangaus karalystėje.

016Po Vytauto Didžiojo mirties išsilaisvinti nuo „brolių“ lenkų, nuo Lenkijos mėgino Lietuvos didysis kunigaikštis, Jogailos brolis Švitrigaila (svajojęs vainikuotis Lietuvos karaliumi), iki tol valdęs Vitebsko, Podolės ir kitas rusų, ukrainiečių žemes. Bet 1435 m. rugsėjo 1 d. lemiame mūšyje netoli Ukmergės su lenkais ir unijininkais pralaimėjo jiems ir pabėgo į savo pilis Ukrainoje. Jei Švitrigaila būtų laimėjęs Lenkija tikriausiai būtų tapusi Lietuvos provincija.

Po Švitrigailos sugrąžinti Lietuvos valstybei savarankiškumą mėgino Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Kęstutaitis. Bet 1440 m. kovo 20 d. jis, besimeldžiantis Trakų pilies koplyčioje, lenkų agentų buvo nužudytas. Jam tada ėjo 80 – ieji metai. Po jo prasidėjo spartus Lietuvos galybės smukimas, o su juo ir lenkų ir kitų svetimšalių kolonistų skverbimąsi ypač į šiaurę nuo Vyslos ir Bugo – Sūduvon ir prie Baltijos – į prūsų žemes.

Dėl to, kad galingoji Lietuva vis labiau pasidavė lenkų įtakai, vis daugiau ėmė prarasti savo žemių, daugeliu atveju lėmė ne pralaimėjimai mūšių laukuose, o pačių valdančiųjų išdavystės, nesantaika viduje ir egoistiniai siekiai, neretai savo dvarelį ar pilaitę ėmus laikyti svarbiau už visos valstybės interesus. Žinoma, ne mažesnę reikšmę turėjo ir vadinamasis tolerantiškumas svetimoms kalboms, leidimas atėjūnams įsigalėti savo tėvų ir protėvių žemėse; per keletą šimtmečių lietuviai, kurdami imperiją buvo įpratę taikytis prie kitų tautų kalbų ir religijų – lietuviai vietininkai slavų žemėse dažniausiai perimdavo ir vietinių kalbą bei religiją. Tad iš dalies ir dėl to net ir Vytauto Didžiojo laikais, lietuvių tauta nepadidėjo, nepadaugėjo ir jo imperijoje lietuviškai kalbančiųjų. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Maskvos valdovai kūrė „vieningą“ Rusiją, laikydamiesi principo: vienas valdovas – caras, viena kalba – rusų, vienas tikėjimas – stačiatikių. Panašiai vyko ir Lenkijoje, Anglijoje ir kitose šalyse. Bet Lietuvos valstybėje to niekada nebuvo.

Šiandienos požiūriu dėl Lietuvos nuosmukio, sulenkėjimo daugeliu atveju kalti jos valdantieji, kurie apsikrėtę siekiu būti „tikrais europiečiais“ skubėjo atsisakyti ir lietuvių kalbos, kultūros, lengvai pasidavė lenkų šovinistų ir agresorių įtakai; lenkų, kurių ne maža dalis kankinami nevisavertiškumo prieš tuos pačius europiečius, visomis išgalėmis stengėsi įsiteikti popiežiams, Šventosios Romos imperijos valdovams, įrodyti esą tariamais mesijais Rytų Europos tautoms, sugebantys padaryti tai, ką per keletą šimtmečių negalėjo padaryti tų pačių popiežių valios vykdytojai kalavijuočiai ir kryžiuočiai – sunaikinti savarankišką Lietuvos valstybę, „sugrąžinti“ Romos popiežių ir Šventosios Romos imperijos valdžion ne tik lietuvių, bet ir rusų, ukrainiečių, gudų ir kitas tautas.

Lietuvių „apsipjaustymas“ savom rankom…

Lietuvos, Lenkijos ir kai kurių kitų šalių istoriografijoje nemažai rašyta ir rašoma apie bendrosios Lietuvos–Lenkijos valstybės (po Liublino unijos) palaipsnį žlugimą, po kaimyninių valstybių – Rusijos, Prūsijos, Austrijos įvykdytų padalinimų (1772, 1793 ir 1795 m.). Bet, kaip anksčiau minėta, Lenkiją valdantieji jau nuo Krėvos unijos laikų rengė įvairiausius sąmokslus prieš galingąją Lietuvos valstybę, norėdami ją susilpninti, pajungti savo įtakai, neleisti pasinaudoti ir pergalių vaisiais, o taip pat atplėšti nuo jos teritorijų. Net tokiam lietuvių tautos genijui kaip karaliui Vytautui Didžiajam ne visada pasisekdavo išsisukti iš lenkų ponų ir hierarchų suregztų tinklų. Tai iš dalies matyti ir po Žalgirio mūšio pergalės, jos vaisių dalybose.

Šis mūšis buvo ir yra tarp labiausiai Europoje ir gal pasaulyje minimų. Jis įvyko 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo, jame kovėsi Lietuvos–Lenkijos kariuomenės su Kryžiuočių ordinu. Mūšis truko apie 1,5 paros ir jame, pagal kai kuriuos šaltinius, dalyvavo iki 85 tūkstančių karių iš abiejų pusių. Lietuvos–Lenkijos kariuomenei vadovavo Vytautas Didysis. Jo sumanios strategijos dėka kryžiuočiai buvo sumušti ir priversti bėgti. Apie 20 tūkstančių kryžiuočių pateko į lietuvių – lenkų nelaisvę, po keliasdešimt tūkstančių karių žuvo iš abiejų pusių.

Ypač didelį didvyriškumą parodė lietuviai, kuriems teko atremti pagrindinį kryžiuočių smūgį. Tad jų ir tarp žuvusiųjų buvo bene daugiausia. Tačiau, einant amžiams, pastebimai kito Žalgirio mūšio vertinimas. Lenkai tą mūšį vis dažniau ėmė įvardinti tik kaip savo tautos, savo karaliaus Jogailos, nors ir lietuvio, pergale, nors, kaip nurodo įvairūs istoriniai šaltiniai, karalius Jogaila beveik per visą mūšį tik meldėsi. Rusai, gudai visur pabrėždavo ir pabrėžia tai, kad mūšyje dalyvavo jų, Smolensko pulkai, nors iš tikro Smolenskas tuomet buvo Lietuvos valstybės dalimi.

Lietuviams visuomet šis mūšis buvo garbingos ir didingos praeities įrodymo pavyzdžiu. Jis buvo prisimenamas ir SSRS okupacijos metais, apie jį rašyta ir komunistinių istorikų darbuose, „Žalgirio“ vardu pavadinta nemažai ir sovietinių įmonių, kolūkių, sporto organizacijų. Tiesa, sovietmečiu „Žalgirio“ pavyzdžiu dažniausiai norėta įrodyti pirmiausia rusų tautos nuopelnus, įveikiant tariamą nacių Vokietijos gimdytoją – Kryžiuočių ordiną, o taip pat skelbiant, jog katalikybė buvo diegiama tik kardu. O šiandieną globalistai neretai mėgina iš viso paneigti Žalgirio mūšio reikšmę Lietuvos, Lenkijos ir kitų Rytų Europos valstybių istorinei raidai.

Nors Lietuvai buvo prisiėję kovoti dešimtyje kitų mūšių, Žalgirio mūšio pergalės diena dažniausiai minima iškilmingiausiai, apie jį ir meno kūrinių sukurta daugiausia. Bet ar pagrįstai? Žinoma, Vytauto Didžiojo naudota strategija ir taktika niekam nekelia abejonių. Šiame mūšyje Vytautas Didysis iškilo kaip genialus kariuomenės vadas, karo strategas. Žalgirio mūšis patvirtino, jog lietuviai tuometinėje Europoje buvo ne kokie atsilikėliai, o savo karo technika ir strategija niekuo nenusileido iš visos Europos į kryžiuočių kariuomenę surinktiems geriausiems riteriams. Galima sakyti, jog buvo patvirtinta ir tai, jog lietuviai, ypač žemaičiai, krikščionybei priešinosi ne dėl savo atsilikimo, kaip teigė ir teigia kai kurie istorikai, bet todėl, jog daugeliu atvejų jautėsi ir buvo pranašesni už pačius misionierius.

(Bus daugiau)

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *