V. Mazuronis. Sveikinimai ir palinkėjimai Moldovai

Valentinas Mazuronis | asmeninė nuotr.

Vienoje Ukrainos pusėje vykstant nuožmiems mūšiams, kitoje jos pusėje esanti Moldova nepabūgo pabūklų gausmo. Savaitgalį vykusiuose rinkimuose, kad ir nežymia, bet vis dėl to su persvara laimėjo proeuropietiškos politinės jėgos. Sužinojus rezultatus, pirma reakcija – džiaugtis ir sveikinti, geriau pasvarsčius – ir palinkėti sėkmės, nes nerimo yra.

Teigiama, kad tos nedidelės persvaros rinkimuose pakaks proeuropietiškoms jėgoms formuoti daugumą Parlamente ir paimti Vyriausybės vairą. Neabejojama, kad koalicijos programoje siekis tapti visaverte Europos sąjungos (ES) nare bus pagrindinis.

Kelyje į ES Moldova pirmauja prieš Ukrainą. Šalis jau nuo 2009 m. nuosekliai bendradarbiauja su ES, šiemet birželį pasirašė Asociacijos sutartį. Skirtingai nei Ukraina – be jokių sutarties įsigaliojimo nukėlimų. Skurdžiausia Europos valstybė savo piliečiams gavo bevizį režimą į ES ir šimtų milijonų eurų paramą. Pakako mažiau nei pusmečio, kad žmonės įvertintų tokio bendradarbiavimo naudą ir pasisakytų rinkimuose taip, kaip pasisakė.

Viskas būtų gražu, bet su rimtu siekiu pasukti į ES Moldova neabejotinai užsitraukė ir Vladimiro Putino nemalonę. Prieš pasirašant Asociacijos sutartį, Rusija itin aktyviai veikė siekdama, kad tai neįvyktų, tačiau Vilniaus susitikimo scenarijus čia nepasikartojo – sutartis pasirašyta, bet šalis atsidūrė didelėje Rusijos nemalonėje.

Rusijos pastangų dėka įkurtas ir išlaikomas Padniestrės pseudovalstybinis darinys buvo, yra ir tikrai tebebus didžiausias Moldovijos galvos skausmas. Nors Padniestrės valdžia save laiko nepriklausoma valstybe, mažai kas juos tokiais pripažino. Moldova ją laiko savo teritorija, bet valdyti to krašto negali.

Padniestrė – bene labiausiai Europoje militarizuota sritis. Įtampa dėl Rusijos „taikdarių“ ir jos išlaikomų „nepriklausomų“ Padniestrės karinių pajėgų egzistuoja jau daugiau nei 20 metų, bet itin suaktyvėjo nuo karo Ukrainoje pradžios. Padėtis bet kada gali virsti dar vienu „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijumi su į pagalbą jiems skubantiems Rusijos „taikdariais“.

Tokia įvykiu eiga jau grasina Rusija: premjero pavaduotojas Dmitrijus Rogozinas pagrasino, kad Moldova (ir ES) „nemėgintų bandyti Rusijos kantrybės ir jėgos“.

Kaip viskas klostysis – matysime. Europai tikrai nereikia dar vieno karinio konflikto. Dar mažiau jo reikia Ukrainai, nes Padniestrė – čia pat už sienos tik kitoje pusėje nuo Donecko ir Luhansko. Istorija moko, kad kovoti dviem frontais – nekaip pasibaigiantis užsiėmimas.

Moldovos ateitis šviesi, tačiau jos dar laukia nelengvi išbandymo metai. Grėsmių yra, tačiau jos neturi užgožti nuoširdžių piliečių norų keisti savo gyvenimą. Tikiu, kad jos piliečių išreikštas noras integruotis į ES sulauks pritarimo ir palaikymo Lietuvoje ir visoje ES.

Autorius yra Europos Parlamento, frakcijos „Laisvė ir tiesioginės demokratijos Europa“ narys