Vaikai nuo mažens nemokomi būti lietuviais (0)

Vaikų trispalvė | Alkas.lt archyvo nuotr.

Kartais atrodo, kad mūsų valstybėje stinga aiškios etninės kultūros ugdymo sistemos, apimančios žmogų nuo gimimo. Į ikimokyklines įstaigas veržiasi vaikams iš prigimties svetimos ir juos bauginančios šventės. Tokios kaip Helovinas. Kad būtų patrauklesnės, jos įvelkamos į įsibrovėlio moliūgo drabužį. Kokią įtaką daro tokia ir panaši nuo mažų dienų formuojama kultūra, kalbėjomės su Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstove Rasa Žemaite.

– Ar ne todėl, kad tautinės tradicijos nepradedamos skiepyti nuo mažų dienų, valstybinės šventės šeimose lieka tik „dar vienu laisvadieniu“?

– Daug kas priklauso nuo ugdymo įstaigos ir ne tik nuo įstaigos, bet nuo auklėtojos, pas kurią vaikas papuola. Darželiuose, kuriuos lankė mano vaikai, tautinių švenčių būdavo labai daug. Švenčiamos buvo Užgavėnės, vykdavo Kaziuko mugės. Vaikai iš tiesų labai daug gaudavo. Ir tėvus auklėtojos į tą procesą įtraukdavo. Sutinku, kad tautinių programų ikimokyklinėse įstaigose turėtų būti gausiau. Labai norėtųsi, kad daugiau būtų tautinių renginių, į kuriuos būtų įtraukiama visa šeima. Tautinis ugdymas turi apimti visas veiklas, kuriomis užsiima vaikai, ir tai neturėtų būti kažkokios prišokamos akcijos, o nuolatinis, nuoširdus darbas.

– Neretai mažieji darželiuose mokomi švęsti tik Kalėdas, Velykas, Užgavėnes, na, ir Heloviną, kurį per sudėtinga vaikams paaiškinti, todėl ta šventė vadinama tiesiog Moliūgo. Mažamečiai net nesupranta, kodėl moliūgo, o ne agurko, pomidoro, bulvės ar burokėlio.

– Gyvename laikotarpiu, kai viskas labai greitai keičiasi. Po nepriklausomybės pokyčiai buvo tokie greiti, kad dabartinių jaunų tėvų karta nelabai suspėjo perprasti, kas gerai, o kas blogai, kas svarbu, o kas žalinga. Dabar pasaulio įtaka daug didesnė, palyginti su tuo, ką mes turėjome vaikystėje. Gaila, kad vaikai labai daug laiko praleidžia elektroninėje erdvėje. Norėtųsi daugiau kultūros, lietuviškų tradicijų propagavimo, kad daugiau jos atsirastų televizijoje, internetinėse platybėse, per priemones, kurias vaikai naudoja būreliuose, popamokinėje veikloje. Labai pasigendu tautinių renginių plačiajai visuomenei. Jie dabar yra pavieniai arba organizuojami nedidelei žmonių grupei, tiems patiems, kurie tuo domisi.

Valstybės politika turėtų būti labiau orientuota į paveldo išlaikymą, turėtų būti išskirtos prioritetinės programos, per kurias pilietiškumas ir tautiškumas būtų diegiamas. Ne formaliai, kaip dabar yra. Darželiai yra įpareigoti tai daryti per įvairias metodikas, bet dažniausiai tas reikalavimas yra formalus, paliktas spręsti tiems, kurie jas įgyvendina. Tai ir išeina, kaip išeina. Reikėtų labiau apibrėžtų reikalavimų.

Kita vertus, manau, kad ne mažiau reikėtų ir šeimas sudominti tradicijomis. Jeigu vaikai bus mokomi tik mokykloje ar darželyje, o namuose grįš prie tų pačių taisyklių, kuriomis gyvena tėvai, nebus didelės naudos. Tėvai dabar dažniausiai neturi glaudaus sąlyčio su tautiškumu, nes užaugo tame griūvančiame pasaulyje, rūpėjo visa, kas nauja, atėję iš kitur. Atrodė, kad tautiškumas savaime išsisaugos. Bet taip nebūna, jeigu nėra postūmio ir iniciatyvos. Tenka girdėti, kad užsienyje, kur susibūrusios didelės lietuvių bendruomenės, tautinė kultūra labiau propaguojama negu pas mus.

– Tautinis ugdymas daugiau vyksta ne didmiesčiuose, o regionuose. Vaikai mokomi gerbti rugį, duoną, o ne moliūgą.

– Kai tautinis ugdymas paliktas be priežiūros, kiekvienas pedagogas renkasi tą programą, kuri yra jam artima, svarbi. Provincijos ikimokyklinėse įstaigose dirba daug vyresnio amžiaus žmonių, vyresnių nei dabartiniai tėvai. Tai karta, kuriai tautines tradicijas perdavė jų tėvai. Dabartinė tėvų karta užaugo kitomis sąlygomis negu vyresnioji karta ir neretai juos pačius reikėtų mokyti pagarbos tautinėms tradicijoms.

– Ar valstybė turi aiškią programą, kas ir kaip etninio ugdymo srityje galėtų būti ugdoma darželyje, priešmokyklinėje grupėje?

– Apie kokias programas galima kalbėti, kai vaikai net neturi galimybės nuo mažų dienų mokytis savo tėvų, senelių kalba. Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone labai dažnai negavusiems vietos lietuviškose grupėse siūloma vieta kitakalbių grupėse. Tos grupės ne tik nėra pakankamai užpildytos, bet ir plečiamos neproporcingai poreikiui. Ne kartą teko girdėti, kad parašiusiems prašymą ugdyti vaiką lietuvių kalba tėvams pasakoma, kad tokios galimybės jie neturės. Tuomet tėvai priversti rinktis, arba neiti į darbą ir skursti, arba vaiką vesti į ugdymo kita kalba grupę. Pagrindinis garantas tautiškumui išlaikyti yra kalba, o dabar turime keistą situaciją, kad šitos šalies, jos kalba kalbantys vaikai priversti eiti į tautinių mažumų kalba kalbančių vaikų grupes. Tokių įstaigų labai daug yra Vilniaus rajone, bet pasitaiko ir kai kuriuose miesto rajonuose. Jų išlaikymas kainuoja labai brangiai, vaikų jose yra mažai. Net ir kitakalbiai ne visad nori savo vaikus į jas leisti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“