Č. Iškauskas. Berlyno siena tebeeina per mūsų smegenis (8)

rte.ie nuotr.

rte.ie nuotr.

Prieš ketverius metus DELFI straipsnyje klausiau: su kuo Jums asocijuojasi žodis „siena“? Su statybine konstrukcija ar valstybes skiriančia linija? Su garsiuoju roko grupės „Pink Floyd“ 26 dainų albumu „The Wall“ ir su 1982 m. pagal jį sukurtu Alano Parkerio filmu? Kai kam gal su galingąja Italijos miesto Sienos krepšinio komanda? O gal, kaip pridurtų psichologai, su dažnai statoma siena žmonių, tautų ir valstybių santykiuose?

Berlyno siena – išskirtinė

Tuomet priminiau, kad kiekviena save gerbianti valstybė, kunigaikštystė ar tiesiog miestas anais laikais turėjo gynybinę sieną. Havana, Zadaras, Antalija, Ryga, Čenstahova, Barselona, Maskva, Krokuva, Luvras, Kaunas… Daugybė gyvenviečių nuo senų laikų stiprindavo savo sienas, statė tvirtoves, kad atremtų užpuolikų ordas, apsisaugotų nuo priešo antpuolių. Netgi Vilniaus senamiestis XVI a. pradžioje buvo apjuostas gynybine siena su 5 vartais ir keliolika sargybos bokštų. O kas negirdėjęs apie Didžiąją kinų sieną – vieną iš Pasaulio stebuklų, kartu su visokiais natūraliais gamtos įvirtinimais nusitęsusią beveik 8852 km ir saugojusią Kiniją nuo klajoklių antplūdžio iš šiaurės. Dar dėmesį atkreipia herojiškiausia pasaulyje 6,5 km ilgio dviguba vadinamoji Teodosijaus siena, daugiau kaip 1000 metų (iki 1453 m.) gynusį imperatoriškąjį Konstantinopolį ir visą Bizantiją nuo įvairiausių užpuolikų…

Pridurtume šiuolaikinius akcentus: be sakralinės Raudų sienos Jeruzalės pietuose, Vakarų Krante, išdygo vadinamoji Skiriamoji siena, dar viena – pasienyje su Libanu, o Kijevas buvo numatęs ręsti sieną su separatistiniais Luhansko ir Donecko rajonais. Po separatistų rajonuose surengtų rinkimų žurnalas „The Times“ rašo, kad taip Ukrainoje atsiras „Putino siena“. Kažkada anekdotinė idėja kilo ir kai kuriems Žemaitijos savarankiškumo trubadūrams: suręsti ne bet kokią, o medinę sieną tarp Lietuvos ir Žemaitijos…Bet viena siena ne tokia kaip išvardytosios. Tai – Berlyno siena, kurios griovimo pradžios 25 – metį pažymime šiomis dienomis. Ji neatitinka jokios ankstesnės sienų paskirties. Per 13 dienų ir naktų vokiečiai ją surentė 1961-ųjų rugpjūčio 13 d., ir pabudę Berlyno gyventojai pamatė aukštą vielomis apraizgytą ir kareivių su šunimis saugomą tvorą. Ji tęsėsi 155 km, 43,1 km ėjo per Berlyną, o sienos aukštis siekė 4,1 m. Keleto kilometrų jos fragmentai kaip monumentalūs reliktai stovi iki šiol. Per 28 jos egzistavimo metus šalia buvo nušauti 136 žmonės.

Varžytinės: kas pastatė ir kas nugriovė

Vokietijos padalijimo idėja kilo prieš II pasaulinį karą dviejų aktyviai bendradarbiavusių šalių komunistinių veikėjų galvose. Dar 1937 m. nuo nacių persekiojimo pas sovietus pabėgęs Vokietijos komunistų lyderis Valteris Ulbrichtas (Walter Ulbricht) karo metais susitiko su Josifo Stalino pavaldiniu ir Stalingrado gynybos štabo komisaru Nikita Chruščiovu. Jau tada abu prisiekę komunistai – angliakasys ir dailidė, kaip 2010 m. rašė „Der Spiegel“, sutarė, kad karas gali baigtis Vokietijos padalijimu. Galutinai ši idėja padalinti Trečiąjį Reichą buvo aiški po Stalingrado mūšio, vykusio 1942 m. rugpjūčio 21 d. – 1943 m. vasario 2 d.

Berlyno siena išsilaikė 28 metus ir beveik tris mėnesius – iki 1989-ųjų lapkričio 9 d. Jos išardymo idėją jau ketvirtis amžiaus savinasi daug kas: ir Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan), kuris, likus iki sienos griuvimo dvejiems metams, paragino: „Misteri Gorbačiovai, sulaužykite šią sieną“, ir Džonas Kenedis (John F. Kennedy), vienoje savo kalboje 1963 m. prie Brandenburgo vartų vokiškai pasakęs: „Ich bin ein Berliner“ („Aš esu Berlynietis“). Sako, tai sukėlė daug juoko, nes Jungtinėse Valstijose „Berliner“ yra vadinama ir spurgų su džemu rūšis… Ir, žinoma, paskutinysis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas, kuris gyrėsi davęs pradžią Vokietijos susivienijimui 1990 m., bet pernai prisipažino pramiegojęs Berlyno sienos griuvimą: 1989-aisiais naktį iš lapkričio 9 dienos į 10-ąją jis kietai miegojo ir nebuvo pažadintas… Lygiai kaip per Sausio 13-osios žudynių naktį Vilniuje…

Na, apie Berlyno sieną žinoma beveik viskas. Rytų vokiečiams jos ardymo pradžia liejosi stebuklingu džiaugsmu, kuriame maišėsi ir ašaros, ir patriotiniai vokiečių jausmai, minios gausmas, ir netylantis betoninės sienos ardymo triukšmas. Dažnas turi jo skeveldrų. Antai, prieš penkerius metus Berlyno sienos fragmentą dovanų gavo ir Vilniaus pašonėje esantis Europos parkas…

Lietuva ardė savo nelaisvės sieną

Visi sutaria, kad Berlyno sienos griuvimas yra daugiau simbolinis, nors rytų vokiečiams jis reiškė labai konkrečius lūkesčius: gyventi kaip VFR, mėgautis laisve ir demokratija, susijungti su artimais ir giminėmis, pajusti Vakarų žavesį ir, žinoma, išbandymus. „Geležinės uždangos“ įtrūkių buvo ir anksčiau: 1988 m. Lenkijos vyriausybė sutiko derėtis su opoziciniu judėjimu „Solidarumas“, Rytų Europoje brendo tautinių frontų judėjimai, 1989 m. gegužę Vengrija atvėrė siena su Austrija, rugpjūtį trys Baltijos šalys susijungė gyvąja 600 km Baltijos kelio grandine.Berlyno sienos simbolizmas pasireiškė ir įvykiuose Lietuvoje. Tiesa, lietuviai ir kitos Baltijos tautos ėjo priekyje. Antai, tikrąja Sąjūdžio judėjimo pradžia paprastai laikomas Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d., o steigiamasis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22-23 d. LPS davė stiprų postūmį atkurti Lietuvos nepriklausomybę, o po metų pradėta versti Berlyno siena dar paspartino šį procesą.

Berlyno sienos griuvimo 20-ųjų metinių proga surengtame Briuselio debatų klube europarlamentaras Leonidas Donskis kalbėjo, kad laikotarpis po sienos griuvimo Lietuvai buvo laimingas, nes ji sėkmingai pasinaudojo geopolitiniais lūžiais. Bet šiandien mes nesugebame suformuluoti naujų strateginių užduočių, o prisifantazuojam, kad, sakykime, musulmonai, Turkijai įstojus į ES, užpuls Lietuvą, ironizavo politikas.

Siena – per protus

Valstybė be strateginės vizijos labai nepatvari ir joje galima greitai suręsti naujas skyrybines sienas, sakę tuometinis EP narys. Šaltojo karo plėnys dar labiau įsirusena, kai tik kuriuo nors klausimu įsiliepsnoja nesutarimai tarp Rytų ir Vakarų. Jos įpučia priešiškumo ugnį mūsų visuomenėje, virš kurios rankas šildosi kas netingi iš mūsų kaimynų. Taip supriešinama valdžia ir tauta, valstybės institucijos ir rinkėjai. Tuomet užtenka vienam veikėjui paimti plytą į ranką, ir šio gesto paskatinta minia dešimtis jų sviedžia į valdžios langus. Ne, tie akmenys negriauna užtvaros, taip juk neardoma priešiškumo siena – ji tokiu būdu tik sutvirtinama.

Kaip vaizdžiai pasakėme prieš penkerius metus, tomis sienomis, einančiomis per mūsų protus, džiaugiasi Rytuose. Kas, jei ne Rusija, tenkindama savo agresyvias ambicijas Gruzijoje ir Ukrainoje, renčia naujas sienas Europoje? Pramaniusi ji tokią sieną pastatytų ir rytinėse NATO ribose, ir tarp Amerikos bei Europos, ir tarp atskirų ES šalių. Šaltojo karo rekonstrukcija vykdoma grasinančiomis frazėmis iš Vladimiro Putino lūpų. Šios sienos pagrindas – įsimintiniausia 2005 m. ištarta Rusijos lyderio frazė, kad SSRS iširimas yra „didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa“, ir dabar šią klaidą jis bando ištaisyti.

Bet baisiausia, kad Berlyno siena tebeeina per mūsų protus. Kaip lapkričio 3 d. rašė laikraštis „Los Angeles Times“, Berlyno sienos vaiduoklis iki šiol persekioja pasaulį. Ši gelžbetoninė siena tarsi perskyrusi abu lietuvio smegenų pusrutulius, suskaldžiusi visuomenę, ir išsitrina gėrio ir blogio sampratos ribos. Agresorius dievinamas, o laisvės trokštantys vadinami fašistais. Tarp abiejų pusrutulių migruoja net patyrę diplomatai ir politikai, jau nekalbant apie Penktosios kolonos veikėjus.

***

Pasiilgau Berlyno. Su jo nuostabaus kvapo ir skonio garstyčiomis pagardintomis dešrelėmis, nepakartojamu alumi, sovietinių nepriteklių nukamuotam žmogui tviskančiomis pagrindinės gatvės „Po liepomis“ parduotuvėmis, paskui atvertos Potsdamo aikštės prabanga… Su Siena nesusidūriau ir jos skeveldrų neturiu. Tik gavęs iškvietimą į VFR 1989-ųjų vasarą su savo „Lada“ kirtau „Charlie Point“ perėją į Vakarų Berlyną, joje buvau gerokai iškratytas, bet Siena jau braškėjo, nes netrukus, spalio 17-18 d., įvyko perversmas, ir senas komunistinis VDR lyderis Erikas Honekeris (Erich Honecker) užleido postą Egonui Krencui (Egon Krenz). Berlyne buvo juntamas permainų vėjas, o Vakarų Berlyno spalvos mums tiesiog kvapą gniaužė…

Tad kas gi vokiečius traukė vėl vienytis? Atsakymas tarsi ir duotas, tačiau šiandien šį klausimą mes apverčiame: kas gi dabar skaldo mus, kad esame tokie atskirti, tarsi spygliuota viela žalotų mūsų smegenis? Naujų grėsmių akivaizdoje paklauskime vienas kito ir savęs.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *