D. Stancikas. Netoliaregis nusirašinėjimas (10)

Dalius Stancikas | asmeninė nuotr.

Dalius Stancikas | asmeninė nuotr.

Jau kuris laikas neatsikratau įspūdžio, kad kurdami valstybę mes vis kopijuojame kitų gyvenimus, neišgyvendami patys savęs. Regis, kuriame savo valstybę aklai nusirašinėdami nuo kitų – neva geresnių už mus. Matėte, kaip vaikai nesusimąstydami mėgdžioja klasės lyderius? Panašiai elgiamės ir mes.

Todėl ir judam pagal kažkokį keistą, iš įvairių skutelių sudėliotą, dažnai prieštaringą valstybės ateities scenarijų, kuriame nebelieka nieko savito, nieko lietuviško, dėl ko nesinorėtų krautis lagaminų ir vykti į užsienį – pas tuos geresnius, gražesnius, turtingesnius, kuriuos mėgdžiojame.

Nors buvo laikai, kai buvome įdomūs ir sau, ir kitiems, kai mūsų nemokė nepraleisti progų patylėti, žavėjosi mūsų dainuojančia revoliucija, dvasiniu pakilimu, romantišku pasiryžimu saugoti savo gamtą, kultūrą, kalbą, tradicijas (jau pamiršom, kad tarp Sąjūdžio lyderių buvo žymiai daugiau filosofų, poetų, muzikų, aktorių, dvasininkų nei praktinių profesijų atstovų). Prieš ketvirtį amžiaus ne vienas Vakarų lyderis atvirai sakė: jūs dar išlaikėte tai, ką mes jau praradome. Tačiau dabar, regis, norinčiųjų mokytis iš mūsų Europoje nebeliko.

Nes patys labai greitai pamiršome, iš ko kilo Tautos sąjūdis – gamtosaugos, paveldosaugos, savos istorijos pažinimo ir savęs suvokimo. Šiandien visa tai jau tapo politiniu marginalumu, tamsuoliškumu ar net piktybiškumu, neva trukdančiu Lietuvai veržtis į ateitį, kurios scenarijus rašo gudresni už mus.

Šalin paveldosaugos apribojimus, trukdančius Lietuvos proveržį į XXI amžių! – nuolat šaukia įtakingieji statybinių korporacijų prezidentai. Šalin tuos kvailus gamtosauginius suvaržymus, tuos žaliuosius Kremliaus agentus, trukdančius investicijoms! – grėsmingai grūmoja branduolinės energetikos lobistai ar kokio iškastinio kuro, nešančio greitus milijardus, atstovai. Ir mūsų politikai nuolankiai linkčioja – koks moksleivis nori tapti pašiepiamu provincialu, nesusivokiančiu, kaip patekti į klasės elito gretas?

Tai, kas, regis, buvo akivaizdu Atgimimo laikotarpiu, šiandien kelia esminį klausimą: ar atsilikėlių, geriausiu atveju – vidutiniokų tauta gali turėti kažkokį savo ypatingą chrakterį, kurį kažkada taip gražiai aprašė filosofas Juozas Girnius („dviem pagrindiniais simboliais lietuvių tauta liudija savo dvasinį charakterį – Rūpintojėliu ir Vytimi“) ir kuriuo didžiavomės Sąjūdžio pakilimo laikais? Kažką kitoniško – saugotino, brangintino, be kurio tautos šaknys paprasčiausiai nuvys, tautos dvasia užges? Ar Lietuva gali turėti savo ateities scenarijų, ar pasmerkta tik mėgdžioti kitus, ištirpti kitų, didesniųjų, turtingesniųjų sprendimuose?

Akivaizdžiai matyti, kad mūsų politiniai lyderiai neturi atsakymų į šiuos klausimus, netgi bijo juos garsiai ištarti, todėl paprasčiausiai susipainioja tarp tikslų bei priemonių ir pradeda tikėti, jog šiame pragmatiškame XXI amžiuje belieka tik finansiniai modeliai, modernios technologijos ir kuo greitesnis individo instinktų išlaisvinimas, greitai atgyvenusius tautinių valstybių pavadinimus (Vokietija, Izraelis, Anglija, Latvija, Lietuva ir pan.) pakeisantys į modernius, tokius kaip, tarkim, MP 6 valstybė, Universalios santuokos valstybė arba, pvz., Eurosąjunga, Dolerio jungtinės valstijos ar Juanio liaudies respublika.

Kadangi bent per artimiausią tūkstantmetį tokiam esmingam valstybių kitimui lyg ir nėra rimtų prielaidų, todėl ir Lietuvos ateities scenarijai, regis, turėtų būti kuriami ne kopijuojant kitų valstybių energetinius modelius, ne varžantis su kaimynais dėl ekonominių ar socialinių rodiklių (pvz., Lietuvos konservatorių lyderis kažkodėl nuolat kviečia lietuvį romantiką, anot J. Girniaus, žūtbūt įveikti pragmatišką estą ekonominėse varžytuvėse), bet pirmiausia pagal šimtmečius susiklosčiusią lietuvio pasaulėjautą. Tik tuomet Lietuvoje lietuvis jausis tikrai namuose, nesvarbu, kad finansiškai gyvens ir ne taip gerai kaip amerikietis, vokietis ar anglas (pasaulines apklausas rengiančios agentūros pabrėžia, kad finansinė padėtis yra nors ir svarbus, bet tik vienas iš gyvenimo gerumą nusakančių rodiklių).

Lietuva – žalia valstybė su nepažeista gamta, – taip skelbiamės pasauliui, viliodami čia turistus. Lietuva geriausiai pasaulyje saugoja miškus – giriasi mūsų miškininkai. Ir nepaisant, ar tai tiesa, akivaizdu, jog žinome bent vieną aiškią kryptį, pagal kurią turi vystytis mūsų valstybė, saugodama lietuvišką tapatumą.

Net valdžiai nekyla abejonių, kad gamta yra neatsiejama nuo lietuvio savimonės, ir kad tai nėra pasenusi tiesa, atspindėta  XVIII–XX amžių literatūros, dailės ar muzikos kūriniuose. Kad tai gyva ir šiandien, galėjome įsitikinti 2007 m. daugiatūkstantine protesto parašų akcija prieš smėlio kasimą jūroje netoli Kuršių nerijos, 2008 m. referendumu, atmetusiu naujos atominės elektrinės statybą, 2012 m. žemaičių sukilimu prieš skalūnų angliavandenilių žvalgybą jų kiemuose ar šiųmetiniu vilniečių kultūrininkų pasipriešinimu prieš mero A. Zuoko (to paties, kuris iš savo partijos suvažiavimo išnešė Rūpintojėlį kaip lietuvišką atgyveną) medžių kirtimus vis dar žaliausioje Europos sostinėje – Vilniuje.

Kad tai lietuviui itin svarbu, nuolat primena žalia spalva valstybės vėliavoje ar mūsų nacionalinių sporto rinktinių aprangoje.

Žalioji Lietuva ne tik įvaizdžiuose, bet ir energetikos, mokslo, švietimo srityse taptų patrauklesnė ne tik patiems lietuviams, bet ir visiems pasaulio gyventojams – dėl nelauktai greito Arkties ledyno tirpsmo (mažėjantis ledynas keičia net Žemės gravitaciją) ir kitų problemų, atsiradusių nepaliaujamai plintant žmonių skaičiui ir vartotojiškai gyvensenai, ekologija neišvengiamai labai greitai taps visuotine problema Nr.1, Nr.2 ir Nr.3.

Todėl, jei tikrai tikėtume NASA duomenimis dėl gana greito pasaulinio jūros lygio kilimo, tai kalbėtume ir mąstytume ne apie daug milijonų kainuosiantį tiltą į Kuršių neriją, ne apie niekam nereikalingą Nidos oro uostą, o apie tai, kaip apskritai apsaugoti Kuršių neriją, siaurą smėlio ruožą tarp vandenų, nuo nuskendimo.

Jei tikėtume Tarptautine energetikos agentūra, skelbiančia, kad per artimiausius keliasdešimt metų saulės energija taps pagrindiniu, pigiausiu (ir pridurčiau – švariausiu) elektros šaltiniu, mestume visus tuos neišmintingus politinius stumdymusis dėl mažai, juolab žaliai valstybei nereikalingo svetimkūnio monstro – atominės elektrinės, ir visas savo mokslines bei finansines galimybes skirtume „žaliosios“ energetikos krypčiai (būtent lietuviai yra išradę veiksmingiausiai saulės energiją akumuliuojančius fotoelementus). Juolab kad „žalioji“ energetika labai dera ir prie kito lietuviško charakterio bruožo – noro savo ūkelį tvarkytis pačiam, be nurodymų iš viršaus. Jei įstatymais, mokesčiais ir draudimais nepririštume lietuvio prie centralizuotos energetinės sistemos (o taip neišvengiamai nutiktų pasistačius naują atominę jėgainę jau vien dėl jos statybų ir uždarymo kaštų apmokėjimo), jis labai greitai išmoktų apsirūpinti energija savarankiškai. O kuo daugiau valstybėje bus nepriklausomų energijos šaltinių, tuo pati valstybė energetiškai mažiau priklausys nuo Rusijos ar kitos kokios šalies. Pagaliau tuo mažesnės bus ir energijos kainos.

Jei tikėtume Jungtinių Tautų Organizacijos perspėjimais, kad beveik 1 mlrd. pasaulio gyventojų kenčia dėl švaraus gėlo vandens trūkumo, jei tikėtume geriausių Lietuvos mokslininkų atlikta studija ir įspėjimais (kuriuos visai neseniai savo tyrimais patvirtino ir Vokietijos Aplinkos apsaugos agentūra bei Europos Komisijos tyrimas), kad hidraulinis ardymas, reikalingas skalūnų  angliavandenilių išgavimui, turi įtakos vandens kokybei ir gali sukelti nedidelius žemės drebėjimus, tai nedelsiant nušalintume Vyriausybę, neseniai nutarusią, kad hidraulinio ardymo darbai Žemaitijoje galės vykti be jokio poveikio aplinkai. Ir be jokio apčiuopiamo pelno valstybei – tiesiog dėl bendros mados.

Jeigu tikėtume Sąjūdžio laikais labai populiaria mūsų diplomato ir poeto Oskaro Milašiaus pranašyste apie ateities Lietuvą kaip Šiaurės Atėnus, tai grįžtume prie Sąjūdžio ištakų – gamtosaugos, paveldosaugos, kultūros ir menų viršenybės. Ne nusirašinėtume savo ateities scenarijus nuo kitų, o susitelkę veiktume pagal savo pačių dvasinį charakterį.

Jeigu tikėtume, kad galime gyventi tikrai savo gyvenimą, o ne vien bėgti nuo grėsmių ar stengtis ką nors pavyti ir pralenkti…

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
alko-2-proc

10 komentarų

  1. Vilniete:

    Nenuleiskime ranku,dar susibursim,dar pakovosim.

  2. Pušis:

    “Akivaizdžiai matyti, kad mūsų politiniai lyderiai neturi atsakymų į šiuos klausimus, netgi bijo juos garsiai ištarti…” Kada gi jie bus įvardinti tikraisiais vardais? Argi gali būti lyderiais (liet. vadais) vadinami mankurtai, kurių visas apgailėtinas gyvenimėlis sukasi apie piniginę. Tiesa, dar daug laiko užima svarstymai, kaip čia į aukštesnį postą užšliaužus.

  3. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Citata: “Jeigu tikėtume Sąjūdžio laikais labai populiaria mūsų diplomato ir poeto Oskaro Milašiaus pranašyste apie ateities Lietuvą kaip Šiaurės Atėnus…..”
    ————-
    Oskaras Milasius savo knygeleje “Trecdalis atskilusio menulio virs Lietuvos” stai kaip pranasavo: Jei Lietuva nori islikti kaip Valstybe, tai pirmiausia: NESISIDETI SU LENKAIS!, o antra…. nedaryti abortu. O Lietuvos valdzia Lenkija paskelbe savo strategine partnere, kai pastaroji i tai nusisluoste savo kojas isjuokdama! Isvada, ko gero savo veikmu Lenkija parode tikra Lietuvos kelia! Nesusideti su lenkais!

  4. stasys:

    Kaip pavadintumėte suaugusį žmogų kuriam vis dar baisu praverti duris į nežinią ir pasižiūrėti o kas gi už jų esti anapus ? Ar gyvenime visada turime remtis savo baimėmis ir abejonėmis, priimant vieną ar kitą mums svarbų sprendimą ? kaip pavadintumėte žmogų kuris taip ir neišdrįso paliesti tos nelemtos durų rankenos,.pasiguosdamas sau tuo, kad toks sprendimas tiek Saliamoniškas ..kad tinka visoms suinteresuotoms pusėms ..juk nieko nedaryti beveik tas pats kaip nesuklysti . Bet ar tikrai tokia maža Tauta , kaip mūsų , turį teisę ir galimybių sau toliau leisti tokia prabangą , kaip bijoti ? bijome skalunų dujų , nors aplamai neaiškų ar jų iš vis turime, bijome rusų agresijos ,.nors savo laikų drąsos užteko daug DIDESNIEMS DARBAMS, bijome taikaus atomo kurį turėjome ilgus metus ,..o tos turėtos patirties nepakanka kad tokiems kaip balsys parodytume duris ir pasiūlytume su savimi pasiimti skardžių ..tinkanti tik kapeikas skaičiuoti ..Ar ne per ilgai mūsų valdžia nuolaidžiavo tokiems Tėvynės mylėtojams ..bijodama SUKLYSTI. Bet atsisukus atgal ,..vis dar nepanašų kad ji neklydo tuos jau prabėgusius MUSŲ nepriklausomybės metus ..todėl grįžtu prie klausimo nuo kurio pradėjau ,..tai kaip pavadintumėte žmogų kuris bijojo gyventi ? ir prisiimti atsakomybe už savo sprendimus ?

  5. Butent-atsakomybes nebuvimas ,Stasy:

    zinant kaip buvo uztersta gamta kitur Pasaulyje su kenksmingomis technologijomis bandyti daryti ta pati…Juk uz pasekmes niekas neatsakys.

  6. Juozas:

    deja, problema tame, kam mūsų politiniame olimpe nėra tikrų valstybininkų , kurie rūpintųsi šalies ir tautos interesais , matytų ilgalaikę perspektyvą, užtat priviso švonderių, kuriems nuolankiai talkina propagandos organai(anksčiau tai buvo žiniasklaida) . Balsuodama prieš atominę tauta balsavo prieš dar vieną archigalimybę ją apvogti itin stambiu mastu . Gal Stasiui reikia pavyzdžių ? – prašau: LEO afera, amžina stadiono statyba, nesavalaikis atominės uždarymas ir švaistomi milijardai, Vilniaus vandenų aferos, aplinkelio pinigų plovimai ir t.t.. Skalūnai? – tau aiškiai pasakė, kad dėl skalūnų eksploatacijos Lietuvoje dujos neatpigs, o ir nuo mokesčių monopolijos atleidžiamos – tas 1 procentas yra grynas pasityčiojimas . Žodžiu, mūsų aborigenams lieka tik tarša. Dar kartą sakau, kad reikia save gerbti ir parodyti duris visiems, kas mums tokius projektus kiša. Beja, pagal naujakalbę, žodis “projektas “turi ir vagystės reikšmę

  7. stasys:

    Mes kartais pasimetame tarp trijų pūšeliu , vienų atvejų tikimės kad Lietuva yra galimybių žemė, kitų norėtume kad mums dar už tai butų ir primokėta,.. o didžiausią absurdo viršukalnė ..tai kad patys dar ir linkę pagalius tai galimybei kaišioti ..ar tai butų skalunų dujos ,ar tai nauja AE statyba,..ar iki to plačiai diskutuota, kodėl Lietuvai reikalinga kita galimybė gauti dujas ,..nei tik iš vieno tiekėjo .. Mielieji jei jau taip sunkų susivokti kad pigumas , ne argumentas tokiems projektams ..siūlau susimastyti kodėl Norvegijoje esant vienam brangiausių pragyvenimo lygiui pasaulyje ..ji vis dar skaitoma ir viena palankiausių gyvenimui paprastam žmogui. Valstybės pareiga išnaudoti visas galimybes šalies ūkio plėtrai ,..netgi suteikiant tokias mokestines garantijas . Geras šeimininkas (valstybininkas) moka ne tik skaičiuoti bet ir galvoti .sava brangiai išauginta bulvė vertesnė pigios lenkiškos ..ir čia reikia paprastu piliečių pilietinės savimonės suvokiant kad valstybė kaip ta nuosava karvė , jei nešersi ir pieno negausi.

    • )..(:

      Lietuva turi galybe kartu brangesni turta uz skalunu dujas,spek kas Tai ..?
      tegul su skalunais durnavoja beprociai.

    • ETV:

      Populizmas. Pasidomėkite Norvegijos mokestine politika ir mokesčių dydžiais už gamtinius išteklius.
      Dar galėtumėte pasidomėti aplinkosaugos įstatymais.
      Nors D. Stancikas tiesiogiai Lietuvos politikų provincialais neišvadino, bet kalba apie tai. Kompleksuotas provincialas, pirmenybę teikiantis mintims apie tai ką pagalvos užsienis, savo valstybei naudos neatneš.

  8. )..(:

    Lietuva klykia,o lietuvaiciai sedi sukryziuotomis kojomis ,medituoja ir nieko negirdi bei nemato..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *