Stovyklautojai sutartinėmis apgiedojo Siesikus (nuotraukos) (0)

Sutartinių stovykla Siesikuose | rengėjų nuotr.

Sutartinių stovykla Siesikuose | rengėjų nuotr.

Jau trečiąjį kartą Ukmergės rajono kultūros centro darbuotoja Vilma Mulevičiūtė-Sabaliauskienė birželio pabaigoje surengė sutartinių stovyklą. Ukmergės krašto vietovardžiais mirgėte mirga didžiausias ir reikšmingiausias spausdintas sutartinių paminklas – Zenono Slaviūno tritomis „Sutartinės“. Būtent  iš Taujėnų, Veprių, Deltuvos, Lyduokių XX a. pradžioje užrašytos sutartinės šiandien yra vienos mėgstamiausių ir giedamų jau visoje Lietuvoje.

Į stovyklą susirinko mergaitės ir merginos iš viso Ukmergės rajono. Dauguma čia jau trečią kartą ir tik stovykloje susipažino su senosiomis sutartinėmis, kurių gyvoje tradicijoje šiame krašte jau nebėra. Pats laikas pasaulio paveldu UNESCO sąraše įrašytam lietuvių kultūros turtui  – sutartinėms grįžti namo, pas žmones, kurių prosenelių kartų kartos giedojo, šoko po darbų vakarais, ar atokvėpio tarp sunkaus žemdirbio triūso minutę. Sutartinės – elitinis žanras. Giedodavo ne bet kas – tik gabiausios, talentingiausios kaimo moterys. Dažnai tradiciją perduodavo motinos savo dukroms. Sutartinių grupelės susikurdavo visam gyvenimui: bent vienai grupės dainininkei mirus, kitos nebegiedodavo. Sutartinių žodžių rinkėjas – grupės vadoves,  prilygindavo raganoms – jos turėdavusios, anot aplinkinių, ypatingų gebėjimų.

Mūsų laikais, persotintais įvairiomis kultūrinėmis ar komercinėmis patirtimis, perteikti jaunimui ir sukurti aplinką, kurioje jaunas žmogus galėtų  pajusti, įsijausti į ypatingas, sutartinių teikiamas būsenas, nėra paprasta. Ukmergiškė Vilma Mulevičiūtė, pati patyrusi sutartinių giedotoja, jau keletą metų iš eilės pasitelkia pagalbon bene žymiausios Lietuvoje sutartinių grupės, garsinusios sutartines Vakarų Europos šalyse, JAV, Japonijoje ir kt…, įrašiusios lietuvišką sutartinių giedojimą žymiausiose pasaulio garso įrašų studijose „Trys keturiose“ giedotojas Muzikos ir teatro akademijos profesorę etnomuzikologę Daivą Vyčinienę ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo darbuotoją Rimą Visockienę. Su instrumentinėmis sutartinėmis, skudučių gamyba, pūtimu bei kanklėmis ir kankliavimu stovyklautojus supažindino Muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikos archyvo darbuotoja Varsa Zakarienė.

Penketą dienų stovyklos dalyviai giedojo sutartines, skambino kanklėmis, skudučiavo. Kiekvieną dieną vyko papildomi užsiėmimai, nes tik plačiau pajutus sutartinių klestėjimo laiko aplinką, įmanoma įsigilinti į sutartinės esmę. Mergaitės ir merginos audė, rišo juostas (mokytoja tautodailininkė Vilija Ratautienė), pynė pinikus (mokytoja Nijolė Pociūnienė), karpė tradicinius karpinius (mokytoja Vilma Mulevičiūtė), lipdė molines švilpynes (mokytoja Vita Vaitkevičienė), mokėsi pasigaminti skudučius. Stovyklautojai lankėsi bitininko Vytauto Tamelio sodyboje, apie nepaprastą bičių bendruomenės gyvenimą papasakojo ukmergiškis bitininkas Vytautas Markauskas. Ši išvyka taip pat neatsitiktinė, nes senosiose sutartinėse bitė – vienas ryškiausių įvaizdžių. Mūsų protėviams šis stebuklingas vabzdys, matyt, buvo ne tik saldaus medaus tiekėjas, bet ir dvasinio gyvenimo dalis. Juk be žmogaus lietuvių kalbos tradicijoje dar miršta tik bitė…

Siesikai, rodos paprastas Aukštaitijos miestelis, pasakojant Siesikų kultūros namų darbuotojui Kęstučiui Motiejūnui tarsi atgimė savo šlovinga praeitimi. Sujaudino siesikiečių pagarba pirmajai mokyklai, pastatant paminklą – pelėdą, medžio drožėjų darbai, Smetonos ąžuolas, Lietuvos didikų praeities likučiai, ekskursija į Daumantų-Daugėlų dvarą, kurį kruopščiai atkuriamą aprodė ir jo paslaptis atskleidė šeimininkas Audrius Matulaitis. Lietus nesudrumstė ir sutartinių skambesio Siesikų ežere. Kęstučio ir jo kolegų valtys, skambant sutartinėms kažkaip kitaip, ypatingai skrodė vilnis, o dar tradicinis stovyklos pabaigtuvių pyragas – karvojus ežero pakrantėje, išplaukęs į ežerą norų ir palinkėjimų vainikas… Įspūdžių, rodos , nepritruks nei mažiems, nei dideliems stovyklos dalyviams. Tikėtina, kad tai, ką išmoko, ką patyrė ne tik, kad nepamirš, bet sugebės išlaikyti, gal atsiras, įkūrusių savas sutartinių giedotojų grupeles ir taip sujungusių tą trapią tradicijos giją tarp praeities ir ateities.

Nepaprastą stovyklos atmosferą kūrė ne vien sutartinės, bet ir Siesikų mokyklos erdvė – kasdieniai sambūriai prie improvizuoto aukurėlio ąžuolų apsupty. Ta, rodos įprasta tradicinės mokyklos erdvė, stovyklautojams pasitinkant tekančią saulę sutartinių giedojimu, tapo nepaprasta. Kaip nenoriai kilo saulė, nelepinusi stovyklautojų visą stovyklavimo laiką. Rodos nebeišlįs pro debesis, bet…dar viena sutartinė ir ankstyvą rytą perskrodęs saulės spindulys sušildė ne tik sužvarbusių giedotojų veidus, bet ir širdeles. Čia, po ąžuolais, kiekvienas stovyklautojas iš siejamų su burtažodžiais sutartinių tarinių gavo po slaptą vardą stovyklos laikui, čia buvo aptariama stovyklos dienotvarkė, čia įvyko atidarymas, čia visi, išsakę savo patyrimą ir gerus žodžius seniems ir naujiems draugams, atsisveikinome.Tikime, kad tik iki kitų metų, kad Ukmergės rajone dar yra daug neapgiedotų sutartinėmis liepų, ąžuolų, taip pat yra dar daug vietų, kurios mena prieš šimtmečius čia skambėjusias sutartines ir kas, jei ne mūsų karta, tą išskirtinį meditacinį lietuvišką garsą grąžins toms pačioms kalvelėms, paupiams, paežerėms ir ąžuolams.

Dėkojame Siesikų mokyklos direktoriui Vaidotui Kalinai, maloniai priėmusiam stovyklautojus, rėmėjams – Lietuvos kultūros tarybai, ūkininkui Valentinui Geniui, Genutei Navikienei, Kęstučiui Kvietkauskui, lektoriams, dalyviams ir, tikime, kad tik… iki kitų kartų.

Stovyklos akimirkos:

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Etninė kultūra, Kultūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *