S. Lapėnas. Respublikos žūtis ir nukirstos rankos Ciceronui

„Laisvamaniškumas (kitamaniškumas) – aukščiausia patriotizmo forma.“

„Jei man būtų tekę rinktis, ar geriau vyriausybė be laikraščių, ar laikraščiai be vyriausybės, be svyravimų pasirinkčiau pastarąją“.

Tomas Džefersonas – JAV prezidentas, valstybės ir visuomenės veikėjas.

Ar gali egzistuoti Lietuvos Respublika be laisvos žiniasklaidos, be laikraščių „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“? – NE.

Kaip mus moko istorija, valdžios atakos prieš kitokią nuomonę, prieš laisvą spaudą – pavojingi totalitarizmą ir Respublikos žlugimą pranašaujantys simptomai, po kurių seka pačios valstybės griūtis.

Pastarieji įvykiai primena apie vienos iš labiausiai žinomos respublikos istorinę patirtį, kuri prasidėjo nuo susidorojimo su kovotoju už Respublikos idealus, žinomo publicisto pelniusio Tėvynės Tėvo vardą. Ciceronui nukirstos rankos ir prikaltos visuotiniai apžiūrai prie oratorių tribūnos forume, turėjo ne tik išgąsdinti kitaip manančius, nesutinkančius su tironija, bet ir reiškė liaudies valdžios epochos, Respublikos pabaigą. Tuo metu tai pavyko. Valdžia pasiuntė signalą liaudžiai ir liaudis tai suprato. Represijos tęsėsi, bet nebeliko ginančių Respubliką ir liaudį. Senovės Romoje neliko Cicerono. Šiandien tiems patiems tikslams naudojamos civilizuotesnės „kirvio“ formos – mokesčiai, baudos, draudimai…

Senai pastebėta, kad istorija mėgsta pasikartoti. Naudodamiesi savo protėvių pasiektais laimėjimais, naudinga patirtimi kultūroje, technologijose ir politikoje, kartu perimame ir jų „ligas“. Ir jei sena patirtis užmiršta, jei neveikia „skiepai nuo jau patirtų ligų“, mes vėl ir vėl kartojame buvusių kartų klaidas, prarasdami galimybę pasveikti.

Lietuvos Respublika, kaip bet kuri kita šiuolaikinė valstybė, naudojanti respublikos valdymo formą, paveldėjo tai iš Senovės Romos Respublikos. Tačiau istorinės paralelės neapsiriboja tik renkamomis pareigybėmis, rotacija valdymo sistemoje ar referendumais (kuriuos Senovės Romoje vykdė nuo V amžiaus dar prieš mūsų erą).

Išvijusi karalius ir daugiau kaip penkis šimtus metų gyvavusi Romos Respublika buvo savo pačios politinio „elito“ išduota ir sunaikinta. Vietoje liaudies valdžios, Romos piliečiai gavo „dovanėlę“ – beribę skiriamų imperatorių valdžią ir sparčiai augančią biurokratišką valdininkiją.

Neatsitiktinai naujoji biurokratija ėmė naikinti kultūros židinius, kitaminčius ir nacionalinį patriotizmą. Dėka priimamų naujų įsakų ir įstatymų, skelbiančių tai vienus tai kitus „liaudies priešais“ (šis terminas mus pasiekė būtent iš tų laikų) ir atimdami iš jų ne tik turtą, bet ir gyvybę, valdininkai stengėsi primesti savo valią piliečiams ir sunaikinti liaudies dvasią, pačios Respublikos dvasią.

Juk mūsų dienomis, kaip ir senovėje. Žodis „Respublika“ lotynų kalboje reiškia „res publika“ – „viešas reikalas“ ir nurodo valdymą iš liaudies pusės. O kam reikalingi biurokratams „nepaklusnūs“ piliečiai, tuo labiau sąmoningi, lendantys į biurokratų reikalus? Naudodami represinius metodus, jie greitai privatizavo „viešus interesus“ ir ėmė šlovinti Romos Imperiją ir jos išmintingus imperatorius, vedančius į ekonominį suklestėjimą.

Tai ir tapo vien iš pagrindinių Romos Imperijos žlugimo priežasčių. Sunaikinusi Respublikos laisvės dvasią, išnaikinusi laisvamanišką mąstymą, tikrą patriotizmą ir pavertusi piliečius į vartotojų visuomenę, biurokratai paliko savo valstybę be jokios apsaugos prieš barbarų armijas, puolusias ir grobstančias Romą. Tuo ir baigėsi jos istorija.

Ar kas nors pasakys, kad mūsų dienomis nėra barbarų, prie mūsų sienų ir Lietuvos Respublikai niekas negresia? Įvykiai Ukrainoje liudija priešingai. Ar kas nors pasakys, kad mūsų biurokratija ir valdžia  visokeriopai rūpinasi pilietinės visuomenės telkimu ir laisvo žodžio bei patriotizmo vystymu, kai naikinami laisvos žiniasklaidos židiniai?

O mums, kurie dar save laiko laisvais piliečiais laisvoje Lietuvos Respublikoje, būtina prisiminti pagrindinę istorinę pamoką: jei valdžia ir valstybinė biurokratija užčiaupia savo piliečiams burnas – tai reiškia, kad jie šalį ir mus rengiasi atiduoti į vergovę barbarams.

Kaip sakė Tomas Džefersonas: „Mūsų laisvė remiasi mūsų spaudos laisve, ir ji negali būti apribota, jos neprarandant.“

Ar ne tai yra svarbiausias nacionalinio saugumo klausimas?