L. Milčius. Tu man gražiausia (1)

Buvai, esi ir liksi man gražiausia
Ne vien dėl saulės, žemės ir ugnies spalvų,
Tavimi gyvas kūnas, teka mūsų kraujas
Anksčiau išėjusių ir būsimų kartų.

Virš visko iškyli, prieš tave viskas blėsta —
Nesantaikos ledokšniai tyžta į šalis,
Rėksnių garsiausios kalbos tampa tuščios, lėkštos,
O pasipūtėlis atrodo kaip kvailys.

Tavo šilkuos valstybė gimė, kėlės,
Miškuose, pokary žieminėse, buvai šviesa,
Buvai viltim laisvos vėl tėviškėlės,
Ir šildei mus su žodžiu LIETUVA.

Prakutę užjūriuos galbūt tavęs nemyli,
Tautos bedvasiams gal ir svetima.
Gal atsiras, kas vis dar pyksta, niršta tyliai,
Kad Vilniuje aukščiausiai iškelta.

Tegul vadins mane žmogum nuo žagrės
Ir bars, kad nieko modernaus nesuprantu,
Iškęsiu užkalnius pilnais žandais, nes regis,
Gražiausia visoj žemėj šiandien esi tu.

2014-05-05, Raudondvaris

Kategorijos: Grožinė kūryba, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *