Prieš Velykas panevėžietė tautodailininkė Birutė Daunoravičienė panyra į palaimingą būseną – į rankas ima adatą, gremžtuką ir valandų valandas dabina sodria tamsia spalva nudažytus kiaušinius. Margučių skutinėjimas jai – tarsi meditacija, kai nutolsta visi rūpesčiai ir išskaidrėja mintys.
Sustoja laikas
„Praeina valanda, kita, trečia, net penkta, o laikas – tarsi sustojęs. Širdį užlieja ramybė, mintys darosi švarios“, – pasakojo į savotišką margučių dabinimo magiją visiškai panirstanti moteris. Kelis dešimtmečius margučių skutinėjimo meistrystę tobulinanti panevėžietė pastebėjo, kad panašią būseną išgyvena ir kitos velykinių kiaušinių margintojos. Gal iš tikrųjų margučių puošyba, savyje sutelkusi senąją simboliką, skleidžia ypatingą energiją? Juk nuo seno manoma, kad kiaušinio marginimas archajiškais simboliais didina kiaušinio maginę reikšmę ir gyvybingumo galias.
Ir šiemet artėjant Velykoms tautodailininkė atsidavė savo pomėgiui. Pirmasis šiųmetis margutis pasipuošę gyvybės medžio simbolika ir linkėjimu: „Tik širdimi galima matyti teisingai!“ „Akys gali apgauti, o širdis niekada nemeluoja“, – įsitikinusi margučių skutinėtoja.
Įkvėpė paroda
B.Daunoravičienė velykiniais margučiais žavėjosi ir juos visaip dabino nuo vaikystės. Prisiminė, kaip neatitraukė akių nuo 1938–1944 m. leisto žurnalo „Naujoji sodyba“ viršelio, kuriame margavo spalvingi kiaušiniai. „Susižavėjusi žiūrėjau ir žiūrėjau į tas grožybes. Bandžiau kažką nusižiūrėti, kopijuoti. Atsimenu, tapiau tušu geltonus kiaušinius“, – vaikystės prisiminimų nuotrupomis dalijosi panevėžietė.
Tačiau jų skutinėjimu rimčiau susidomėjo prieš daugiau nei du dešimtmečius, kai jos buvusioje darbovietėje, tuomečiame „Lino“ fabrike, buvo sumanyta surengti velykinių margučių parodą. Tada panevėžietė dirbo kombinato etnografiniame muziejuje ir ragino darbuotojus atnešti po kelis margučius.
„Lietuvoje jau sklandė atgimimo nuotaikos, tautiškumas buvo ant bangos. Darbuotojai labai entuziastingai sutiko tokį sumanymą ir prinešė daugybę įvairių išmoningai išpuoštų margučių. Mūsų, kaip ir kitų tautų, moterys labai išradingos. Jų kūrybiškumas tąkart puikiai atsispindėjo margučių parodoje“, – bendradarbių išmone ir jų margučiais atsigrožėti negalėjo ponia Birutė.
Simboliai glūdi tautos genuose
Nuo to laiko pradėjo pildytis tautodailininkės margučių kolekcija. Jos išmarginti kiaušiniai buvo eksponuoti ne vienoje tautodailininkų parodoje. Daug jų išdovanota. B.Daunoravičienės margučiai išsiskiria geometriškai tiksliais raštais. Brūkšneliai, skritulėliai, kryžiukai, lankeliai, trikampiukai, žvaigždutės, taškeliai – svarbiausi jos skutinėjami elementai. O prieš keletą metų margučių puošyboje pradėjo rastis vis daugiau gyvybės medžio motyvų. Kiaušinius moteris dažo sodriomis tamsiomis spalvomis, nes ant jų geriau išryškėja piešinys.
Anksčiau prieš skutinėdama mintyse sugalvotą raštą išguldydavo popieriuje, o vėliau stengdavosi jį perkelti ant kiaušinio. Bet kiaušinis – ne popieriaus lapas, ant išgaubto paviršiaus ornamentas išeidavo kitoks. Be to, ir kiaušinių įvairių pasitaiko. „Štai vakar išskutinėtas. Niekaip nepavyko simetriškai išmarginti. Po to pamačiau, kad pats kiaušinis nesimetriškas, viena pusė labiau išgaubta. Štai toks kūrinėlis išėjo vištytei“, – šypsojosi ponia Birutė.
Moteris prisipažino, kad pagal nupieštą eskizą ilgainiui tapo neįdomu marginti: iš anksto sumanytas raštas suvaržo kūrybiškumą, tarsi įrėmina mintis ir rankos judesius. „Daug geriau atsiduoti savo fantazijai. Paimi kiaušinį ir ranka pati juda, daro tam tikrus raštus. Kartais brėžia brūkšnelį, kartais – kokį augalėlį ar žalčiuką“, – apie spontaniškai prasiveržiančią kūrybą pasakojo panevėžietė.
Ji mano, kad ir mūsų protėviai, įvairiausiais raštais margindami kiaušinius, išankstinių reikšmių ir prasmių neieškojo. Bet tai nereiškia, kad piešė bet ką. „Visi raštai plaukia iš pasąmonės, tie archajiški simboliai slypi mūsų prigimtyje, užkoduoti mūsų pagoniškuose genuose“, – įsitikinusi margučių dabintoja.
Anot panevėžietės, nuo senų laikų tie patys simboliai atsispindėjo ir ant margučių, ir audiniuose, mezginiuose, karpiniuose, ir medžio drožyboje, namų stogų, langinių puošyboje, ir kt. Ant margučių pamatysime ir nuo nelaimių saugančių stogų žirgelių, ant langinių išraižytų žalčiukų, ir gėlyčių, ant klėties durų eglute sunertų lentučių. O kiek natūralių motyvų iš gamtos!
Besidomėdama margučių ornamentika, baltiškųjų simbolių prasmėmis, tautodailininkė įsitikino, kad mūsų protėviai turėjo daug maginių ritualų. Margučiams taip pat priskiriamos maginės galios. Tikėta, kad po namo slenksčiu pakastas margutis apsaugo namus ir namiškius nuo blogos akies, ligų, gaisrų ir kitų nelaimių. O pavasarį pirmoje išartoje vagoje užkastas margutis prišauks gerą derlių. Dovanojant juos linkėta sveikatos ir geros kloties. Vaikai tausodavo dovanotą margutį ir laikydavo jį iki kitų Velykų. „Kiaušinis atrodo toks trapus, o kokia galia jame slypi! Juk iki šiol niekas nežino, kas atsirado pirmiau – višta ar kiaušinis?“ – šis amžinas klausimas rūpi ir velykinių kiaušinių margintojai.
Prie širdies savi kultūros lobiai
B.Daunoravičienė pastebėjo, kad keičiasi kiaušinių marginimo mados, senai ornamentikai suteikiama naujų prasmių, ieškoma naujų simbolių. Moteriai tai – ne prie širdies. Jai atrodo, kad kuo įmantriau puošiami velykiniai kiaušiniai, tuo labiau nutolstama nuo autentiškumo, savasties. Tautodailininkė mano, kad be reikalo margučių ornamentikoje ieškoma krikščioniškųjų ženklų. Jai nesinori sutikti, kai ant margučio išrašyti lašeliai vadinami Marijos ašaromis. Anot Birutės, senasis mūsų tikėjimas, apeigos ir ritualai buvo tokie stiprūs, kad naujos prasmės prie jų nelimpa.
„Dabar tų prasmių ieškojimas – kaip nuo kalno riedantis sniego kamuolys: auga ir didėja. Man norisi išlaikyti senus simbolius ir nenutolti nuo mūsų protėvių jiems priskirtų reikšmių. Tiesa, žinome, kad kai kurie labai stiprūs ženklai buvo sukompromituoti, pavyzdžiui, svastikos, tapusios nacių simboliu. Tačiau svastika – labai senas visame pasaulyje žinomas ženklas, nešantis sėkmę. Tad su ženklais reikia būti atsargiems“, – perspėjo moteris.
Jai nepriimtina, kad dabar lietuviai perdėm vaikosi modernumo, pasiduoda kitų tautų kultūros įtakai. „Mums tikrai nereikia visokių kiniškų ženklų ir kitų svetimybių. Turime savo lobių. Neatsitiktinai mūsų didis Čiurlionis sakė, kad mūsų menas – labai savitas, ir kvietė išlaikyti archajinį išskirtinumą“, – sakė nykstančiu lietuviškumu susirūpinusi panevėžietė.
Neabejinga menininkams
Ne vieną dešimtmetį „Lino“ kombinate, taip pat profesinės mokyklos bibliotekoje dirbusi Birutė visada buvo neabejinga menininkams. Meniškos sielos žmonės jai atrodo stebuklo palytėti. Moteris šventai tiki, kad meno pojūtis – didelė Kūrėjo dovana.
Grožintis panevėžietės margučiais, tampa akivaizdu, kad ir jos prigimtyje slypi menininkės genas. „Mano giminėje yra menininkų, – prisipažino margučių dailintoja. – Mamos rankdarbiai buvo labai dailūs, tėtis piešė, meistravo iš medžio. Į meną linkę ir dėdės, pusbroliai.“
Saugo giminės lopšys
Panevėžyje gimusi ir užaugusi B.Daunoravičienė, prieš šešerius metus palaidojusi vyrą, per Velykas savo bute lauks vaikų ir anūkų. Moteris džiaugėsi, kad jie neišsiblaškė po pasaulį, gyvena tame pačiame mieste. Jos anūkai – penktos kartos panevėžiečiai. Senamiesčio gatvėje stovintis namas – jų giminės lopšys, kuris visus saugo ir glaudžia. Čia gimė jos vaikai, kai kurie anūkai. Čia sudaužyta daug margučių, prilinkėta daug gero. Gal todėl visi gyvena darniai, nesipyksta.
Birutė įsitikinusi, kad kiekvienas pats susikuria laimę. „Kartais papiešiu ant jūros nugludinto akmenuko ir jį dovanodama sakau, kad pats žmogus jį užburtų ir palinkėtų sau, ko labiausiai trokšta“, – sakė jaukią šilumą skleidžianti moteris.
