V. Rubavičius. Šventosios Abėcėlės išniekinimo apeigos (25)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuotr.

Kas tik šiuo metu viešojoje erdvėje nesityčioja iš paniekinamai šventąja vadinamos lietuvių Abėcėlės, kurią net sovietmečiu buvome linkę rašyti didžiąja raide… Politikai rimtais veidais pasišaipydami aiškina, kokie geopolitiniai laimėjimai mūsų laukia, kai tik prisiimsime dalį lenkiškosios, kai kuriems politologams lietuvių pagarba savajai valstybinei rašysenai atrodo esanti didžiausia, tad ir kuo greičiau naikintina atgyvena, kuria sumaniai naudojasi antivalstybinės prokremliškosios jėgos.

Net didelė dalis kultūrininkų ir rašytojų, kurie lyg ir turėtų jausti įgimtą priedermę savajam raštui, jungiasi prie tų „pažangiųjų“, kurių žodžio laukia, o sulaukusi nedelsdama paskleidžia visa „šiuolaikinė“ žiniasklaida. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas valstybinės kalbos statusas sąmoningai verčiamas atgyvena, geidaujant strategine vadinamos Lietuvos ir Lenkijos partnerystės. Tiesa, linkstama užmiršti, kad tie santykiai priklauso tik nuo Lenkijos politinio elito geros valios. Tos valios kaip tik ir buvo stokojama pastaraisiais metais, kai Lenkija ėmėsi stiprinti savo vaidmenį Europos Sąjungoje.

Galėtume klausti savęs, kodėl tokia didelė valstybė taip negailestingai ne tik tarpukariu, bet ir atgautos Nepriklausomybės metais visokiais būdais spaudžia mažąją kaimynę dėl kažkokių, mums visai nesvarbiomis atrodančių raidelių? Neklausiame, nes stokojame politinės valstybingumui tvirtinti būtinos nuovokos ir geopolitinės vaizduotės. Niekaip nespaustų, jei tik tos raidelės nebūtų susijusios su tam tikro geopolitinio vektoriaus, kurį palaiko lenkų kultūrinė atmintis ir politinio elito mentalitetas, įtvirtinimu Vilniaus krašte. Strateginės partnerystės gundymai užtamsina kitokį – Vilniaus krašto išlietuvinimo – vyksmą, kurį skatina ir kuriam padeda Lenkijos politinis elitas, niekaip negalintis pamiršti didžiosios „skriaudos“ – „litvomanų“ atsiskyrimo nuo lenkų politinės tautos ir jų tapsmo savarankišku istorijos subjektu.

Vilniaus krašte gyvenanti lenkakalbė bendruomenė verčiama Lenkijos valstybės atstovais Lietuvoje. Visais įmanomais būdais ir spaudimais stiprinamas ne tik jos etnokultūrinis tapatumas, bet ir lojalumas Lenkijos valstybei ir politinei tautai. Šventosios Abėcėlės išniekinimo apeigomis mes patys padedame išlietuvinti Vilniją. Nekreipiame dėmesio, kad pastaruoju metu nepaprastai sustiprėjo ne tik Rusijos, bet ir Lenkijos informaciniai prieš Lietuvą nukreipti veiksmai. Jau ne tik Lenkijos žiniasklaida, bet ir aukščiausi jos pareigūnai nesibodi pašiepti Lietuvą ar iš jos pasityčioti net lankydamiesi mūsų šalyje. Negali jų dėl to smerkti, kai savas politinis elitas nebesuvokia nei valstybingumo tvirtinimo tikslų, nei geopolitinių realijų, o yra pasiruošęs dėl asmeninės gerovės aptarnauti stipriuosius. Juolab kad tuos sovietmečiu išsiugdytus komjaunuoliškus tarybinio žmogaus – ateisto internacionalisto bruožus palaiko ir didžioji žiniasklaida. Lenkų žiniasklaida ir politinis elitas yra ganėtinai vieningi dėl savo geopolitinių interesų kaimyninėse šalyse.

Mūsų politinio elito ir valdžios kultūrinį abėcėlinį akiratį nepaprastai išraiškingai pademonstravo Lietuvos Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Šio mėnesio 6–8 dienomis Lietuvoje vykusiame ES šalių parlamentų pirmininkų susitikime ji nepajėgė deramai perskaityti tų pirmininkų pavardžių, tad jos gebėjimai tapo didžiausia internetinių patyčių sensacija. Juokiasi, kas tik netingi. Ne tik iš Seimo pirmininkės, bet jos asmenyje ir iš „strateginiu“ save laikančio partnerio. O juk L. Graužinienė taip pat prieš šventąją Abėcėlę, taip pat už Lietuvos modernėjimą.

Galima nujausti, kaip bus keičiamos Vilniaus krašto lenkų pavardės. Kadangi visa valdžia yra Lenkų rinkimų akcijos rankose, tai ir to krašto gyventojai turės savo lojalumą įrodyti keisdami pavardes taip, kad jose rastųsi lenkiškasis aspektas. Bus ištraukti ir senieji okupacinio meto dokumentai, tad Lietuva jau savaime pripažins okupacijos teisėtumą. O juk lenkams okupavus Vilnių ir Vilniaus kraštą vyko plataus masto lenkinimas, kuris ir buvo įteisintas dokumentuose. Kaip anais laikais, taip ir šiuo metu bus lenkinami ne tik lietuviai, bet ir baltarusiai – darželiuose, mokyklose, ieškant darbo. Tačiau su pavardėmis bus imtasi ir gatvių, taip pat geografinių pavadinimų, kraštą „išjungiant“ iš lietuvybės aplinkos. Įsižiūrėkime, kaip kryptingai ir išmoningai, suvokiant ilgalaikius tikslus, Vilniaus krašte stiprinamas lenkiškasis tapatumas, lenkiškoji švietimo sistema, taip pat kultūrinė atmintis, ir palyginkime tą vyksmą su lietuvybės ir valstybingumo jausenos gujimu iš lietuviškosios švietimo sistemos. Rituališkai tyčiojantis iš šventosios Abėcėlės, suvereno teisių, gimtosios žemės išsaugojimo, Tėvynės meilės.