G. Songaila. Prof. V. Landsbergiui – apie referendumą ir apie panieką (II) (25)

Gintaras Songaila | DELFI, Š.Mažeikos nuotr.

Prof. V.Landsbergis savo paskvilyje, pavadintame „Tautininkų panieka tautai“ piktinasi dėl „per jėgą grūdamo referendumo“. Jis ir vėl dėl šios piliečių iniciatyvos kritikuoja tautininkus, šįkart juos gretindamas netgi su „jedinstvininkais“.

Kaip jau įprasta, prof. V.Landsbergis naudojasi ir savo privilegija užsipulti asmeniškai. „Susivokę ponai Pankos ir Songailos turėtų atšaukti savo referendumo torpedą“, – rašo profesorius.

Atsakydamas į prof. V. Landsbergio laišką Delfyje, pirmoje šio straipsnio dalyje pamėginau aptarti gąsdinimų dėl „žemės referendumo“ patį paviršių. Dabar pažvelkime, kaip sako Profesorius, giliau – kas iš tiesų slypi po šiuo paviršiumi. Pamatysime, kad „politikos elitas“ iš tiesų baiminasi ne dėl referendumo turinio, o tik dėl to, kad bus sugriauta jo privilegija priimti sprendimus uždarame rate.

Apie dalyvavimą Europos sąjungoje ir apie demokratiją

Iš kai kurių nuotrupų prof. V. Landsbergio tekste galima suprasti, kad jis iš tikrųjų baiminasi, jog referendumas dėl žemės gali „išmušti“ Lietuvą iš Europos sąjungos. Paaiškėjus, kad piliečiai surinko referendumui reikalingą parašų skaičių, jis, o taip pat kiti politinių bei teisinių reikalų žinovai rašė, kad žemės įsigijimo užsieniečiams draudimas prieštarautų esminiams Europos sąjungos principams, todėl spaudė Vyriausiąją rinkimų komisiją, kad ji neteiktų išvados Seimui. Nors ES sutartyse yra aibė įvairių išimčių ir išlygų įvairioms ES valstybėms, prof. V. Landsbergis jokių kompromiso galimybių nemato. Jis mato tik du pasirinkimus: arba sužlugdyti referendumą, arba išstoti iš ES.

Kitų ES šalių referendumų patirtis jam nerūpi. Lietuvos atveju, esą pirma reikėtų inicijuoti referendumą dėl išstojimo iš Europos sąjungos, o po to jau siūlyti tokias Konstitucijos pataisas. Netrukus šią mintį pasigavo ir Konstitucinis Teismas, šių metų sausio 24 d. pareiškęs, kad negalima siūlyti jokių Konstitucijos pataisų, jeigu jos gali prieštarauti „europiniams įsipareigojimams“. Nesvarbu kas, kada ir kaip prisiėmė ar nustatė tuos į(si)pareigojimus – jie yra konstitucinė vertybė, konstitucinis imperatyvas, užtikrinantis Konstitucijos vientisumą.

Žodžiu, jeigu kas nors ką nors siūlo, o tas siūlymas gali prieštarauti „europinei teisei“, tuomet prieš tai reikėtų surengti referendumą konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos sąjungoje“  panaikinimui. Tiesa, Konstitucinis Teismas nutylėjo, kad šis „konstitucinis aktas“ buvo priimtas ne referendumu ir kad jis buvo priimtas praslinkus keturiolikai mėnesių po Tautos referendumo dėl stojimo į Europos sąjungą. Galite pasitikrinti – visos ES šalys jau buvo ratifikavusios Stojimo sutartį, Lietuva jau buvo Europos sąjungos nare, o šio akto dar nebuvo.

Mums, tautininkams, tai nėra jokia naujiena, nes mes dar prieš 2004 metų liepos 13d. viešai protestavome dėl šio projekto, neteisėtai nustatančio Europos teisės viršenybę, kadangi dėl tokios viršenybės ir dėl tokio akto Tauta 2003m. gegužės 10-11d. referendume nebalsavo. Platinome viešus pareiškimus, rašėme asmeninius laiškus kiekvienam Seimo nariui, kad jie atidžiau paskaitytų parlamentinių tyrimų išvadą, iš kurios matyti, kad nei vienoje Europos sąjungos valstybėje tokia viršenybė nėra nustatyta. Tačiau Seimo narys Vytenis Povilas Andriukaitis iš tribūnos mojavo parlamentinės išvados popieriais ir sakė priešingai, esą visų Europos šalių Konstitucijose kaip tik tokia viršenybė ir yra nustatyta…

Daugumai Seimo narių buvo visai neįdomu, nei kas iš tiesų parašyta parlamentinių tyrimų išvadoje, nei kas parašyta lietuviškame „konstituciniame akte“. Neįdomu tai buvo net ir sąžiningiems teisininkams, kurie patys tik neseniai atsibudo, o dabar stebisi, kur mes, tautininkai ir kiti referendumo dėl žemės iniciatoriai, buvome anksčiau, kodėl pražiopsojome Konstitucijos laužymą. Geriau reikėtų paklausti, kodėl žiniasklaida tuo nesidomėjo, kodėl viskas buvo daroma tyliai.

Tiesa, Konstitucinis Teismas dar 2006-ais metais išaiškino, kad Europos teisė, kuri išplaukia iš Lietuvos Respublikos ratifikuotų sutarčių, yra viršesnė už šalies įstatymus, bet ne už pačią Konstituciją… Tačiau dabartinės sudėties Konstitucinis Teismas jau pamanė kitaip. Šio teismo teisėjai (išskyrus Egidijų Šileikį) sausio 24 d. nutarime be piliečių žinios priimtą Konstitucijos priedą iškėlė aukščiau pačios Konstitucijos ir netgi aukščiau pačios Tautos, kaip valstybės suvereno.

Visgi, net ir dabartinis Konstitucinis Teismas kol kas pats savo iniciatyva dar neišdrįso atšaukti Konstitucijoje nustatyto Tautos suverenių galių įgyvendinimo „tiesiogiai ar per Tautos atstovus“. Užtat grupė „Tautos atstovų“ jau beveik prastūmė Seime kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, ar Referendumo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai, jos vientisumo principui (kaip jau supratome, Konstitucijos vientisumą labiausiai užtikrina jos pabaiga).  Politinis elitas kėsinasi į patį politinės valdžios legitimumo ir demokratijos principą – suverenią Tautos valią.

Referendumo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato, kad surinkus daugiau 300 000 piliečių parašų, referendumą skelbti yra privaloma, net jeigu ekspertų grupė pateiktų išvadą, kad šių piliečių siūlymai prieštarauja Konstitucijai. Tokia įstatymo nuostata buvo įrašyta, atsižvelgiant į anksčiau galiojusią „konstitucinę doktriną“, kad Tautos suverenumo įgyvendinimo negalima saistyti jokiomis išankstinėmis sąlygomis. Kadangi šių metų sausio mėnesio sudėties Konstitucinis Teismas šią doktriną pamiršo, labai tikėtina, kad nežabotam Tautos suverenių galių įgyvendinimui ateina galas.

Kodėl Tauta pasitikėti nebegalima?

Labiau patyrę, blaiviau mąstantys politikos elito atstovai turi argumentų, kodėl Tautai negalima patikėti išties svarbių sprendimų – tai piliečių neišmanymas ir neatsparumas poveikiams. Kas jau kas, bet politikai iš savo patirties žino, kad dauguma rinkėjų mažai ką teišmano, vadovaujasi nuotaikomis, yra lengvai suklaidinami. Rinkėjų dauguma juk remiasi vieša nuomone, o ją kuria kiti. Patyrusių dabartinės politikos vilkų požiūriu, tokio dalyko, kaip suvereni Tautos galia, arba iš viso niekur nėra, nes tai – vien naivuoliams skirto žaidimo dalis, arba tokiai atsakomybei Tauta dar nėra subrendusi (Šveicarijos pavyzdys – išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę). Anot jų, Tauta (rinkėjai) neturi tinkamų žinių ir įgūdžių, kad galėtų teisingai pasirinkti. Beje, toks požiūris yra būdingas ne tik Lietuvos elitui, kurio pažiba yra profesorius V. Landsbergis. Panašiai mąsto ir Putino aplinka.

Kadangi šiai diskusijai poveikį daro Rusijos agresijos fonas, siūlyčiau pasiskaityti knygų seriją „Projekt Rosija“, kaip antai pirmosios knygos (2009m. leidimas) kad ir 174 psl. „tauta neturi žinių, be žinių nėra pasirinkimo, be pasirinkimo nėra demokratijos“. Anot šių propagandistų, demokratija – tai tik oligarchijos priedanga, kad „demokratiniuose rinkimuose neišvengiamai laimi patys didžiausi sukčiai“ (ten pat, 178 psl.). Turbūt jie sprendžia pagal savo patirtį… O kokia mūsų patirtis?

Putino propagandistai sako, kad  demokratija – tai tik dūmai, pridengiantys politinius žaidimus ir poveikio technologijas. Tautos renkasi ne idėjas, bet reklamos klipus. Tautos yra bejėgės prieš pinigų sistemą… Todėl piliečiams negalima patikėti sprendimo teisės. Todėl, pasak šių putleristų, atviras autoritarizmas yra geriau, sąžiningiau, veiksmingiau ir tikslingiau, negu valdoma demokratija…

Kai kurie patriotai sako: „jeigu nebūtų galingų priešiškų jėgų, mėginančių paveikti mūsų nedidelės šalies piliečius, kurie yra neatsparūs tokiems poveikiams, galėtume sau leisti eksperimentuoti su visokiais ten referendumais“. Kiekvienas bent šiek tiek prakutęs politikas juk net neabejoja, kad už kiekvienos taip vadinamos „pilietinės iniciatyvos” visada stovi kokia nors savanaudiška grupė. Jeigu tokia grupė „mūsų sistemoje“ pasiekia pastebimą poveikį, tai jos veiklą kažkas finansavo. O tai jau savaime įtartina.

Jeigu tikrai „visais tais referendumais“ gali pasinaudoti Lietuvai priešiškos jėgos, tuomet lieka tik vienas neaiškumas: kodėl referendumais tos priešiškos jėgos pasinaudoti gali, o štai „visais tais rinkimais“ – arba negali, arba kažkodėl nesinaudoja… Yra ir dar vienas neaiškumas: jeigu tos priešiškos jėgos nesunkiai gali paveikti visą Tautą, tai kodėl jiems sunkiau paveikti Tautos atstovus arba kandidatus? Keistas klausimas. TS-LKD elitas tą ir bando pasakyti, kad „jei nebūtų rusų“, tai jie visuomet laimėtų rinkimus. Su referendumais, anot jų, ta pati situacija. Juk jei nebūtų „rusų“, referendume tauta būtų nubalsavusi už atominę elektrinę. Jei nebūtų „rusų“, tai nebūtų ir pačio referendumo. Ar įmanoma tokiai logikai prieštarauti? Jei nebūtų rusų, tai niekam ir nerūpėtų, kodėl siūlomas didelio galingumo reaktorius, pririšantis Lietuvą būtent prie „rusų“ energetinės sistemos.

Nepatogūs prisiminimai apie tai, kas ir kaip atkūrė valstybę.

Neatsakingasis pilietis, rymantis prie Laisvės ugnies aukuro Nepriklausomybės aikštėje, jeigu jo kas šiandien klausytų, savo ruožtu paklaustų: „O kaip čia atsitiko, kad trys ketvirtadaliai visų Lietuvos gyventojų balsavo už nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrimą 1991-aisiais? Referendume juk balsavome ir už Konstitucijos priėmimą, nepaisydami rusų tankų?“ Ar kas nors mus tuomet suklaidino? Ar kas nors stovėjo už mūsų nugarų ir finansavo? Juk taip išeitų, kad valstybė buvo atkurta arba iš naivumo, arba apgaulės būdu… Balsavome, kad valstybę kuria Tauta, kad niekas negali varžyti suverenių jos galių.

Nepriklausomybės atkūrimo laikai – tai buvo šviesūs Tautos vienybės, atgimimo ir pakilimo laikai, kai visa Tauta turėjo bendrą tikslą, todėl ne kartą iš prof. V. Landsbergio aplinkos teko girdėti dūsavimus: „deja, tie laikai nebesugrįš. Vaje, vaje, kurgi dingo ta Tautos Sąjūdžio dvasia? Kūrėme valstybę, brandinome tautą … ir še tau, kad nori. Kuo toliau, tuo ji menkiau subrendusi.“

 Žodžiu, dabartinis elitas dar vis džiaugiasi, kad valstybė buvo atkurta, dalyvaujant piliečiams, o toliau tvarkysis jau be piliečių. Ir čia nėra jokios ironijos, kadangi Sąjūdžio laikai jau praėjo. Jei kas dabar duos eiliniams piliečiams valią, jie tik priskaldys malkų. Argi politikai nėra geriau pasirengę prisiimti atsakomybę, negu šiaip piliečiai iš gatvės? Juk kiekvienas specialistas turi dirbti savo darbą. Politikai – pagal savo „kompetenciją“, o kiti piliečiai – kiekvienas pagal savo užsiėmimą bei profesiją, toje srityje, kurią geriausiai išmano. Jeigu kas pamanytų kitaip, reiškia „parsidavė rusams“.

Esu įsitikinęs, kad toks juodasis scenarijus neįvyks. Tiesa, Europos sąjungos federalistai ir Rusijos putinistai pagal savo demokratijos supratimą darosi vis panašesni, nepaisant įvairių skambių Rompėjų ar Ašton pareiškimų, pavyzdžiui, vertinant Rusijos invaziją Ukrainoje. Tačiau tiek lietuviai, tiek ir kitų Europos šalių tautos anksčiau ar vėliau apgins savo konstitucines santvarkas, savo tautines valstybes. Tik tuomet ir Rusijos agresyvumas bus sustabdytas.

Taigi, ką daryti?

Europiečiai turi neleisti eurokratams nusavinti nei pačių Europos valstybių, nei jų bendradarbiavimo. Tai vienintelis kelias apsisaugoti nuo putinizmo – tiek nuo minkštųjų, tiek ir nuo kietųjų Rusijos režimo galių.  Tiesa, kad apsigintume nuo kietųjų galių, vien demokratijos nepakaks – dar reikia mūsų pačių kietosios galios ir NATO aktyvumo. Minkštosioms Rusijos galioms pasidavę eurokratai tikrų gynybos veiksmų patys nesiims. Padėtis gali pasikeisti tik jei bus demokratinis spaudimas.

Autorius yra Tautininkų sąjungos Strateginio komiteto pirmininkas