A. Patackas. Trumpai – kas gero laukia Ukrainos (60)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Nuo šių metų kovo  visas prorusiškasis liurbynas-bradauskynas kartu su liberalliurbynu turėtų užsikišti su savo traliavimais apie nesipykimus ir gerus santykius su „kaimyne“ Rusija. Kokiu aklu, kokiu liokajumi ir baudžiauninku reikia būti, kad nematyti ar apsimesti nematančiu, jog azijietiškoji Rusija yra amžinas Europos ir jos sukurtos civilizacijos priešas. „Stepė vėl puola Europą“ – yra pasakęs Algirdas Saudargas.

Amerika mykia, Europa, kaip visada vėpso, o Lietuva ruošiasi žiūrėti Euroviziją. Viskas aišku – tos Ukrainos, nuo Lvovo iki Lugansko jau nebėra. Yra du dariniai – Ukrainos, Kijevo Rusios paveldėtojos, tautinė valstybė – pagaliau!, ir stepinis protektoratas neapibrėžtu, bet aiškiai prorusišku statusu.

***

Vietoj aikčioję ir mykę-zyzę pabandykime įžvelgti, kas šioje nelaimėje, gręsiančiai Europos pax ekumenica, tik tik  nusistovėjusioje po šaltojo karo, yra teigiamo. Rasis du dariniai – tiksliau, valstybė ir pseudovalstybė be pavadinimo. Na ir kas?

Paklauskime – ar buvo galima to išvengti? Ne – anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Ukrainą pjauna per pusę senas amžinas geopolitinis-geografinis lūžis giria-stepė. Kijevo Rusia žlugo, neatlaikiusi stepės puolimo. LDK, buvusi daugiau kaip 300 m. atsakinga už tuos kraštus, bandė tvarkytis su šiuo iššūkiu, bet nesėkmingai, nes prieš gamtą nepapūsi – giria yra giria, o stepė yra stepė. Nepadėjo nei „Litovskii val“, neatmenamais laikais supiltas gynybai nuo stepės, nei Karijotaičių pilių užkarda Podolėje. Ukrainos simboliu taip ir liko valstietis, ariantis žemę su strielba ant pečių ir kardu prie šono. Vėliau daug kartų buvo bandyta sukurti kažką panašaus į valstybę, bet nesėkmingai – tektoninis plyšys buvo stipresnis.

Ir štai pagaliau istorinis šansas – sukurti Ukraina propria, tikrąją, grynakrauję tautinę valstybę su perpus mažesne teritorija, bet dešimt kartų stipresne tautine savimone, klestinčia tautine kultūra, Kijevo Rusios genetine paveldėtoja ir jos sukurtos civilizacijos tesėja XXI amžiuje. Ne teritorijos dydis, o vidinė jėga, savimonė lemia tautos išlikimą laikų pilnatvėje. Katalikiškasis Lvovas, pravoslaviškasis Ostrogas, Konstantino Ostrogiškio, LDK karvedžio ir patrioto (Oršos  mūšis!), užkietėjusio azijinės Maskvos priešo, tėvonija, ir jų sambūvio garantas – uniatai taptų kieta atsvara, tikruoju „Litovskii val “ prieš maskvietiškąją tatarščiną.

Ir dar – turėtume mums išties draugišką valstybę, su dar nesugadintais žmonėmis, gamta, kaimu, papročiais, pakankamai civilizuotą, ir, tai labai svarbu Lietuvai, artimu požiūriu į abiejų kaimynę, Dmovskio-Pilsudskio-Sikorskio siekių valdomą šalį…

***

Kokias išvadas gali pasidaryti Lietuva? Ką turime daryti? Visų pirma neturėti iliuzijų. Apsauga  – NATO, ES yra gerai, bet pernelyg trapu ir neamžina. Amžina yra tai, kad priimi, persunki save rūsčia duotybe, bet ne rezignuoji, o iš jos, tik iš jos, iš savojo amžinojo AŠ semiesi jėgų apginti savo tautą ir savo žmogiškąją vertę – tiek, kiek esi vertas Dievo akivaizdoj.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *