S.Baskervilis. Žmogaus teisės ir lyčių lygybė (I) (4)

Stivenas Baskervilis | phc.edu nuotr.

 Kalba yra nelaisvė. Tai nematoma “mąstymo kontrolė.
Džonas Zerzanas (John Zerzan)

Žmonių kalba slepia daug daugiau, nei atskleidžia;  labiau apiblausia, nei išryškina; daugiau nutolina nei suartina.
Džordžas Staineris (George Steiner)

Vienintelis dalykas ko reikia blogio triumfui, tai, kad geri žmonės nieko nedarytų.
Edmundas Berkas (Edmund Burke)

Pirmos ir antros kartos žmogaus teisės

Kažkas ne taip yra kovoje už žmogaus teises. Kažkada kovoti už žmogaus teises reiškė, kovoti prieš autoritarinę prievartą, kad mažiau būtų engiamas žmogus. Tačiau su laiku sąvoka žmogaus teisės įgijo – praktiškai be visuomenės dalyvavimo ir pritarimo,  žymiai platesnę prasmę. Šiandien su kovos už žmogaus teises šūkiu mus agituoja už abejotinas socialines programas ir prisiskiria moralinę teisę mokyti kitas valstybes, kaip reikia rūpintis piliečiais ir kam eikvoti savo biudžetą. Paskutinės naujovės šioje kovoje leidžia apšaukti „žmogaus teisių pažeidėjais” jau ne tik valdžios atstovus, bet atskirus asmenis.

Paradoksalu, bet „kova už žmogaus teises” pateisinama netgi įstatymo numatytos gynybos panaikinimas bei be teismo uždarymas į kalėjimą. Kovotojai už žmogaus teises dabar pasisavino teisę prižiūrėti kaip gyvena ir ką veikia privatūs žmonės savo namuose ir, jeigu jiems kas nors nepatiko, bausti juos už tam tikrų teisių pažeidimą. Kova už žmogaus teises, vis labiau graso pačioms teisėms.

Ir nors puolimas vyksta iš karto keliomis politinėmis kryptimis, tačiau šiuo metu pagrindinis smūgis kovoje už žmogaus teises yra nukreiptas į pačią karščiausią fronto vietą: įstatymus šeimos ir lyčių lygybės srityje.

Pirmosios kartos teisės buvo paprastos garantijos įtvirtintos Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte. Tos teisės buvo: žodžio ir saviraiškos laisvė, tikėjimo, susivienijimų ir susirinkimų laisvė; procesinė gynyba, tinkamas teisinės procedūros laikymasis, lygybė prieš įstatymą. Tokiu siauru apibrėžimu žmogaus teisės viso labo buvo tik daugumoje Vakarų Europos šalių amžiais buvusių pilietinių laisvių apibendrinimas.

Prie šių tradicinių teisių Tarptautiniu ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu buvo pridėtos labiau ginčytinos antros kartos teisės. Jos jau buvo kitų gyvenimo sričių teisės, pvz., teisė į socialinį aprūpinimą, į užimtumą, tam tikras uždarbio lygis, pragyvenimo lygis, teisė į maistą, drabužius, gyvenamąjį plotą, medicininį aptarnavimą, švietimą, poilsį ir „socialines paslaugas”. Kitaip sakant, šios teisės jau ne ribojo valstybės įgaliojimus, bet priešingai, reikalavo iš valdžios tam tikrų veiksmų, programų, kurias kažkas tai turi apmokėti.

Antros kartos teisės sukėlė aštrią kritiką. Kai kas jose matė pagrindinių ir svarbiausių žmogaus teisių nuvertinimą. Kiti kritikavo jas už tai, kad joms įgyvendinti reikia lėšų, kurios valstybėms yra ne pagal kišenę.

(Dabar į apyvartą eina jau trečios kartos teisės: teisė į dirbtinį apvaisinimą, lyties keitimo teisė, teisė į abortą, teisė į ankstyvą seksą nuo 4-ių metų, incesto teisė ir t.t. – vertėjo pastaba).

Tačiau rimčiausias kaltinimas yra tas, kad toks išplėstinis teisių supratimas jau pats savaime yra grėsmė žmogaus laisvei. Tai mintis deranti su F. Bastij‘os (Frederic Bastiat) žodžiais apie skirtingus prancūzų revoliucijos principus:  Ponas de Lamartinas kartą man parašė: „Jūsų doktrina tik pirmasis mano programos etapas; jūs pasitenkinate laisve, o aš ruošiuosi siekti brolybės“. Į tai aš atsakiau: “Antruoju savo programos etapu  jūs sunaikinsite pirmąjį“.  Ir griežtai sakant, žodžio „brolybė“ aš niekaip negaliu atskirti nuo žodžio „savanoriškai“. Aš visiškai negaliu įsivaizduoti, kaip galima įstatymu versti broliautis nepanaikinant laisvės ir nesityčiojant iš teisingumo.

Šios dvi skirtingų kategorijų teisės valstybei paveda diametraliai priešingus vaidmenis. Kaip rašo Džeimsas Nikelis (James Nickel), „kad pirmuose politinių teisių išvardijimuose kalba iš esmės ėjo apie atvejus, kai valstybės kažką daro, ko neturėtų daryti, bet ne atvirkščiai“. Viena „antros kartos“ žmogaus teisių įvedimo pasekmė, ir ypatingai svarbi, praktiškai liko nepastebėta:  pradinė „žmogaus teisių“ samprata reiškė valstybės įgaliojimų apribojimą, o naujos teisės valstybės įgaliojimus išplečia.

Kova už žmogaus teises buvo kova prieš valstybės tironiją. Kai valstybė žiauriai ir neteisingai elgiasi su savo piliečiais, mes sakome, kad ji pažeidžia žmogaus teises, – tokias žodžiais pradeda savo fundamentalų veikalą „Kokia žmogaus teisių prasmė?“ Džeimsas Nikelis. Savo veikale jis rašo apie tarptautinių teisinių normų sukūrimą, kurios neleistų valstybėms terorizuoti savo piliečių.

Tačiau visa tai netikėtai ir praktiškai be jokio viešo svarstymo, labai pasikeitė. Mūsų laikais apkaltinti žmogaus teisių pažeidimu praktiškai galima kiekvieną žmogų.

Šiai permainai didelę įtaką turėjo naujas požiūris į žmogaus teises. Teises, kurios priklausė visiems žmonėms, kaip tai matyti iš jų pavadinimo, dabar savinasi tam tikros žmonių grupės arba, kitaip sakant, tampa konkrečių žmonių grupių, besistengiančių gauti tas teises, nuosavybe. Štai kaip rašo vienas iš autorių palaikančių tokias naujoves žmogaus teisių srityje: mūsų laikais teisų gynėju gali vadintis bet kuris politikas, ginantis atskirų žmonių ar tam tikrų socialinių grupių interesus.  Tokia praktika pradėta taip dažnai taikyti, kad ją galima vadinti visuotine.

Pagal šį naują požiūrį, žmogaus teisės nebėra visuotinės ir vienodos visiems žmonėms. Vietoj to, jos tampa priemone arba instrumentu siekti kitų, labiau politiškai angažuotų tikslų, naudą iš kurių gauna atskiri suinteresuoti asmenys, besistengiantys savo „teises“ iškelti virš kitų teisių.

Šiuo požiūriu žmogaus teisės nebėra loginė konstitucijos įtvirtinimo, valstybės įgaliojimų ir piktnaudžiavimo jomis apribojimų, tąsa. Vietoj to jos tampa, kaip tai pavadino Van Biurenas, „ideologija“, pateisinanti suteikimą valstybei dar didesnių galių, kurias vieni žmonės nori panaudoti prieš kitus.

Labiausiai šitas naujas požiūris išryškėja šeimos ir lyčių lygybės klausimuose, kur prisidengus žmogaus teisėmis, stumiamos naujosios socialinės programos. Karingumu ir ideologiškumu ši kovos už žmogaus teises sritis viršija visus kitus politinius konfliktus. Feministės pripažįsta ir giria revoliucinę savo ideologijos dvasią ir tai kiek joms pavyko negražinamai pakeisti „žmogaus teisių“ turinį. Per paskutinius dvidešimt metų feminizmo šalininkai radikaliai pakeitė sąjūdžio už žmogaus teises turinį.

Pagal feminisčių žmogaus teisų apibrėžimą, tradicinis žmogaus teisių supratimas apverčiamas aukštyn kojomis. Tokiu būdu yra griaunamas pagrindas ir principai, amžiais ginę žmogaus teises. Feministės ne tik nebando ginti privataus asmens nuo valstybės kėsinimosi į jo asmeninį gyvenimą, bet stengiasi sukurti sistemą, kurioje nuolatinis kimšimasis į asmeninį gyvenimą, būtų visiškai pateisinamas. Jos kuria sistemą paremtą fundamentalaus skirtumo tarp privataus ir visuomeninio gyvenimų naikinimu, kitaip sakant, neigia nepavaldžios valstybės kontrolei privataus gyvenimo buvimą. Pagrindinis jų atakų taikinys yra šeima, asmeninio gyvenimo neliečiamybė.

Žmogaus teisės ir teisė į asmeninį gyvenimą

Nuo pirmųjų dokumentų žmogaus teisių klausimu, asmeninis gyvenimas ir šeima buvo apibrėžiama kaip sritis, kuriai reikia apsaugos nuo įsikišimo. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje sakoma, šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir turi teisę būti ginama nuo visuomenės ir valstybės (JT Generalinė asamblėja,1948, Str. 16.3), ir apima keletą punktų skirtų šeimos ir santuokos neliečiamumui. Joje taip pat sakoma, kad „tėvams priklauso pirmenybė pasirenkant savo mažamečių vaikų auklėjimą“ (Str. 26.3). Ta pati mintis išreikšta ir vėlesniuose (1968 m.) JT dokumentuose.

Ši mintis, kuri Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje neturėjo privalomos galios, dar stipriau yra išreikšta Tarptautiniame pakte apie ekonomines, socialines ir kultūrines teises. „Šeimai, kuri yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė, turi būti suteikta pagal galimybes pati plačiausia apsauga ir pagalba ją kuriant pakol ji yra atsakinga už nesavarankiškų vaikų ugdymą bei auklėjimą“. (JT Generalinė asamblėja, 1966b, Str. 10.1)

Dvi vėlesnės konvencijos, kuriose buvo išskirtos tariamos  aukos konkrečiose gyventojų grupėse, – šiuo atveju, moterys ir vaikai, – praktiškai panaikino bendrąsias šeimos teisių garantijas. Šios konvencijos buvo nedidelės ideologinės grupės rankų darbas ir, matomai, daugelis valstybių pasirašė jas visai nesirengdamos laikytis jose esančių sąlygų, kurių ir patys jie dažniausiai nesilaikydavo. Ir vis tiktai šių susitarimų priėmimas turėjo toli siekiančias pasekmes. Jie griauna bet kurio tradicinio turėjusio valdžią instituto autoritetą, nuo šeimos ir gimdytojų iki juos pasirašiusių valstybių suvereniteto.

Šių susitarimų vykdymo priežiūrai buvo, kaip kitų susitarimų atvejais, sukurti stebėtojų komitetai, tačiau šį kartą jų veikla susilaukė žymiai daugiau priekaištų. Nežiūrint į tai, kad teoriškai šie komitetai gali tik konsultuoti, faktiškai, savo reguliariai leidžiamomis ataskaitomis apie padėtį šalyse-dalyvėse, jie pateikia instrukcijas, kurias šalys privalo išpildyti pagal jų reikalavimus. Šie iš „ekspertų“ moters problemų klausimais susidedantys komitetai, taipogi publikuoja savo požiūrį arba bendro pobūdžio pastabas apie tai, kas ir yra rašoma šių susitarimų tekstuose, dažnai nurodančias į jų taikymo sričių išplėtimą.

Iš: Проф. Стивен Баскервиль.Равенство полов и проблема прав человека sutrumpintai išvertė Alkesandras Žarskus

Bus daugiau