L. Zasimavičius. Atviras laiškas profesoriui V. Landsbergiui (35)

Linas Zasimavičius | facebook.com nuotr.

Linas Zasimavičius | facebook.com nuotr.

Pradėti šį laišką norėčiau nuo to, jog Jūs mano šeimoje visuomet buvote autoritetas. Amžiną atilsį, mano močiutė,  kaime niekados neleisdavo tarti blogo žodžio apie Jus. Noriu pripažinti, kad man taip pat išliksite, kaip viena svarbiausių, iškiliausių asmenybių Lietuvos istorijoje, nepaisant paskutinių Jūsų pasisakymų  Demokratijos ir Tautos atžvilgiu. Tačiau būtent jie ir paskatino parašyti Jums laišką.

Gerb. profesoriau, turėjau galimybės su Jumis artimiau susipažinti, kuomet 2013 m. gruodžio mėn.  buvome susitikę Briuselyje. Aš tuo metu buvau vienas iš jaunuolių, atkeliavusių į ekskursiją apžiūrėti Europos Parlamento, o taip pat pabendrauti su Jumis. Nekantravau su Jumis pakalbėti referendumo klausimu. Diskusijos metu supratau, kad mano, kiek sakralizuoti įsivaizdavimai apie Jus, išgaravo.  Nors abu priėjome išvados, jog žemę reikia mylėti, ir labai gaila, kad ne visi lietuviai ją vertina, mūsų požiūriai į tai, ką reikia daryti su žemės (ne)pardavimu užsieniečiams, reikšmingai išsiskyrė. Tuo metu išdėstėte labai pragmatinę išeitį: gaila, bet reikia parduoti žemę, kad ja kas nors rūpintųsi, o be to nenusižengtume ES įsipareigojimams.  Labai gaila, kad neteko ilgiau mums padiskutuoti šia tema, todėl bandysiu tęsti diskusiją šiame laiške.

Pabandysiu paaiškinti, kodėl, mano nuomone teigti, jog žemę užsieniečiams reikia parduoti, nes nėra kitos išeities, yra klaidinga ir neatsakinga. Pateiksiu Jums pavyzdį, susijusį su besąlyginių abortų legalizavimo įstatymo priėmimu. Jeigu,  įstatymas gina vaisių, esantį moters įsčiose, nepaneigsite, jog tai daro įtaką piliečių mąstysenai, moraliniam supratimui apie gemalo vertę. Juk jeigu valstybė saugo gyvybės viltį, kaip vertybę, kiekviena moteris prieš darydamasi nelegaliai abortą susimąstys, ar teisingai ji elgiasi, prieštaraudama visuomenėje esančioms normoms. Viskas pasikeičia legalizavus abortus be jokių apribojimų. Juk sutiksite, kad aborto įteisinimas sumažina motinos moralinę atsakomybę už žmogžudystę. Juk, jeigu įstatymas TAI leidžia, vadinasi, abortas nėra toks blogas dalykas. Tas pats yra ir su žemės pardavimu, jeigu sutinkate, kad nors parduoti  gimtinės žemę nėra gerai, pardavimo užsieniečiams legalizavimu bus paprasčiausiai dar labiau nuimtas moralinis svoris nuo šio veiksmo. Posakis: „Eini kaip žemę pardavęs“ nebeteks prasmės. Bet kokia Tėvynės žemės nematerialinė prasmė dings iš žmonių dvasių ir širdžių… Juk kaip sunaikinti tikrą draugystę, meilę? Įkainoti ją.

Nepaisant pagarbos Jums, negaliu ramia sąžine skaityti įvairių Jūsų atsišaukimų dėl žemės referendumo, kurie greičiau primena šmeižtą ir norą skaldyti visuomenę, nei Tautos Patriarcho kalbą, siekiančią tiktai gero visiems Lietuvos piliečiams (Vasario 16-osios kalba labai primena Prezidentės kalbą, kurioje, dabartinė šalies vadovė nusprendė kandidatuoti šių metų LR prezidento rinkimuose).

Profesoriau, nebeklausiu, kodėl Jums atrodo, jog Tauta yra „neįgali“ spręsti politinių klausimų. Jūs tai išsakėte. Tiesiog noriu paklausti: ar tikrai pas jus neišliko nė kruopelytės tikėjimo? Tikėjimo demokratija? Tikėjimo Tauta? Buvo surinkta daugiau kaip 300 000 piliečių balsų. Konstitucijoje juk aiškiai, pasakyta, jog ne kas kitas, bet Tauta sprendžia svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus. Jeigu po tokios didelės pertraukos buvo surinktas reikiamas parašų kiekis, ar Jums neatrodo, kad tai tikrai yra svarbūs kausimai visai Tautai. Juk jeigu net dabar bus užkirstas kelias piliečiams pasisakyti (arba ne,  bet kokiu atveju išreikšti poziciją), tai kuo Lietuvos „demokratija“ reikšmingai skirsis nuo Ukrainos? Ten juk politinis „elitas“ taip pat žino, kas geriau Ukrainos žmonėms. Ten taip pat protestuotojai yra laikomi marginalais, nusikaltėliais, linkinčiais valstybei tik blogo ir bet kokios protestuojančiųjų norimos reformos yra nuodėmė. Ar matydami  situaciją Ukrainoje, tikrai negalime to paties pamatyti ir savo kieme?

Tikriausiai bandysite priminti man apie referendumu keliamo klausimo tariamą anti-konstitucingumą. Profesoriau, pasakykite sąžiningai, ar iš tikrųjų Tauta įsipareigojo 2003 m. balsuodami referendumu, kad nebegalės kvestionuoti nei vieno įsipareigojimo? Kokia dalis Tautos, apskritai, girdėjo/žinojo apie žemės pardavimo užsieniečiams įsipareigojimus? Kiek 2003 m. būtų buvę galima užfiksuoti balsavimo pažeidimų? Galų gale, kiek toks tvirtas būsimų įsipareigojimų vykdymas buvo atspindėtas referendumo keltu klausimu? Profesoriau, Tauta 2003 m. pritarė tik narystei ES, apskritai, bet ne konkretiems įsipareigojimams.

Tęsiant referendumo konstitucingumo temą, juk KT, netiesiogiai paskelbdamas, kad šis referendumas negalimas, nes yra anti-konstitucinis, paprasčiausiai pasielgė Ultra Vires – peržengė savo įgaliojimus, nes suvaržė Tautos suverenias galias, apspręsti savo gyvenimą. Ne veltui, vienas KT teisėjų, E. Šileikis,  išdėstė tai savo atskirojoje nuomonėje.

Tarptautinės sutartys yra Konstitucijos dalis, tačiau dažniausiai jos yra priimamos, kuomet Konstitucija yra paruošta atitikimui tarptautinėms sutartis. Šiuo atveju, dar ir dabar turime Konstitucijos straipsnį, esantį kolizijoje su ES sutartimi: 47 straipsnis Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.
Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.“

Referendumas gina šį straipsnį (nori išlaikyti status quo), tai kaip jis gali būti anti-konstitucinis?

ES stojimo sutartis, jeigu, pasak Jūsų, ją pasirašydami įsipareigojome parduoti žemes,  prieštaravo ir vis dar prieštarauja Konstitucijai, todėl ji nelegali. Na nėra ji visiškai nelegali. Šiuo metu teisės ekspertų yra siūlomos kelios išeitys: 1) Keisti (bandyti derėtis) stojimo sutartį, 2) Išstoti iš ES, 3) Keisti Konstituciją. Tai yra vieninteliai keliai šioje Konstitucijos ir ES teisės kolizijoje.

Tauta rodo aiškų norą, kad Lietuvos diplomatai mažiau atsiprašinėtų, niekieno neprašyti ir už tai nieko mainais negaudami, o daugiau stengtųsi ginti nacionalinius interesus. Referendumininkai trokšta, kad būtų pasirinktas kelias nr. 1. Taip būtų ištaisyta Lietuvos politikų kažkada buvusi ir vis dar besitęsianti impotencija derėtis dėl stojimo sąlygų 2003 m.

Profesoriau, Jūs taip pat nevengėte gąsdinti tiek partiečių, tiek visų žmonių, kalbėdamas apie sankcijų iš ES galimybę, jeigu Lietuva nuspręstų neparduoti žemės. Bet juk ne tik Lietuva įsipareigojo. Juk ir ES įsipareigojo suvienodinti išmokas už žemę lietuvių ūkininkams su kitų šalių ūkininkų gaunamomis išmokomis. Tačiau ES neįvykdė šio įsipareigojimo. Ar kas nors, iš „politinio elito“ atstovų išdrįso paklausti kodėl? Negirdėjau. Todėl Tauta referendumu išdrįs sankcionuoti ES. Ir ne tik dėl išmokų. Jeigu laikome save lygiaverčiais sąjungos nariais neturime bijoti kolizijos, ginčų su ES. Juk ginčai teismuose ypač prisideda prie teisės formavimo. Tai kodėl negalime ir mes, lietuviai, prisidėti prie ES teisinės bazės kūrimo? Kodėl turime aklai paklusti?

Nejau sovietmečio dvasia vis dar užsirepečkojusi ant pečių slegia mus? Nežinau, kaip Jus, bet manęs ne. Gimiau laisvoje šalyje, už kurią mano visa šeima ir visos ateities kartos bus iš dalies dėkingos Jums. Tačiau ne tik Jums.

Mano senelis ir jo brolis, būdami partizanais, taip ir nebesulaukė Nepriklausomybės aušros. Senelis mirė 1990 m. per Naujuosius metus. Jam nuolatos teko kentėti kolūkio pirmininkų, nomenklatūros pašaipas dėl to, jog padėjo partizanams, neva „banditams“. Senelio brolis,  1952 m. krito Varčios miške, išduotas ir sušaudytas kovoje, užspiestas bunkeryje.

Tai įpareigoja mane priešintis bet kokiems laisvės suvaržymams, nesvarbu iš kur jie bekiltų. Taip įsipareigojo ir daugelis referendumo iniciatyvinės grupės narių ir pasirašiusiųjų. Aš, kaip ir jie, kaip ir visi pasirašiusieji prisiėmė atsakomybę dėl referendumu keliamų kausimų ir esu beveik tikras, kad daugelis jų, jeigu Lietuva būtų pašalinta iš ES ir Rusija pradėtų karinę intervenciją, stotų į pirmas eiles ginti Tėvynės, nebijodami žūti.  Maža to, daugelis jų yra pasiryžę aukotis, net ir ne dėl savo pasirinkimo sukeltų pasekmių.

Tikiu profesoriau, kad nesate vien tik pragmatiškas žmogus. Tikiu, kad ir Jums svarbu yra tas žemės sklypelis su sodybėle, pavaizduotas viename M.K. Čiurlionio paveikslų. Juk Jūs pirmas man apie jį papasakojote.

 

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *