mainyk.lt nuotr.
Išgirdo kartą būras Pelėda ponus tarpusavy zaunyjant,
Kad esti kur kraštas toksai, procios ir atlygio kupins,
Žolės žalesnės irgi saulės geltonesnės perpildytas,
Ir suskrovęs skarbą terbon sukriai išbindzino galvą iškėlęs,
Kiton šalysna išbėgęs irgi svetimam kaip šuva tarnaudams,
O ne sav paties gimtą lauką mėšlu patręšdams, kaimynkų svodbas atšokdams
Irgi sau draugalą lietuvaitę susirasdams ir nuosavan pečiun malkų įmesdams,
Bluznyjo apie sav kraštą gimtą ir gerumą svetimo apdainavo.
Po daugel metų macnus sugrįžęs kožnam grečnu rodės,
Kitus nabagingais trūbydams prieg tam alučių maukdams,
Po visas ūlyčias birbalu su vairu dešinėj dūkinėdams,
O burną praverdams sav kalba tik pusiau tekalbėjo.
Bet sykį pro Pelėdos budavonę pėdino Lauras ir alasą išgirdo,
Kad yna kas kaip žalis, nors tas jokio gyvulio netur.
Pamatė šeimininką ašarojantį irgi kaip panela žliumbiantį,
Apmauduojantį, kad gyvatoj anas pargrįžęs svetimas jaučias
Irgi kažkokiam tai Londune nieks ano už savą neprilaiko,
O Lauras anam kumščiu vyrišku per sąžinę užvažiavo mišią išmislydams:
„Žinok, Tamstel, kad sava duona gardesnė už svetimus pyragus yr,
O savi marškiniai už svetimą švarką brangesni daugel kartų!“
Parašykite komentarą