A. Teresius – kūrėjas, drožybos pradžiamokslį išėjęs ganydamas karves (0)

Adolfas Teresius | E.Virkiečio nuotr.

Adolfas Teresius | E.Virkiečio nuotr.

Garliavos bibliotekoje pristatytas tautodailininko skulptoriaus Adolfo Teresiaus kūrybos albumas. Šis vaikiškos sielos žemaitis kūrėjas, šaknis įleidęs Garliavoje, garsina ją ir Lietuvą pasaulyje savo nuoširdžiais darbais.

Meninių polinkių krapštukas

A.Teresius visada nustebina bet kurią auditoriją prisipažinimu, kad drožybos pradžiamokslį išėjo ganydamas karves šalia Kelmės, kur ir užaugo. Ten, ganyklose, jis išdrožė pirmąsias dūdeles, dėklą termometrui, kitas smulkmenas.

„Pirmas žmogus, užfiksavęs mano polinkį į meną, buvo pradinių klasių mokytoja, kuri mus, vaikus, mokė ne tik sagas prisiūti, bet ir siuvinėti, – tokius mano darbus mokytoja visada girdavo. Be to, skulptoriai turi būti krapštukai – šią savybę taip pat turėjau: išardžiau namuose buvusio senovinio laikrodžio sugedusį mechanizmą ir sudėjau jį taip, kad laikrodis vėl atgijo”, – savo pirmuosius žingsnius skulptūros link prisimena A.Teresius.

Drožėjo, nors ir nebaigusio jokių skulptūrai artimų mokslų, kūriniai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai pasklidę po pasaulį. A.Teresiaus monumentalūs ir smulkesni medžio darbai – odė liaudies menui, jo giluminėms šaknims. Iš kur tai? Iš dalies į šį klausimą atsako Teresių namuose pagarbiai saugomas garsiausio Vidurio Aukštaitijos dievdirbio Vinco Svirskio kryžius, daugybė itin senų, žinomų ir bevardžių autorių medžio darbų.

Tėvo Stanislovo paakintas

„Pirmas žmogus, atkreipęs dėmesį į mano medžio darbelius, buvo Šiluvos bažnyčios vargonininkas Alvydas Šeduikis. Tai jis mane, šešiolikmetį, nusivežė pas Tėvą Stanislovą, kuris nedelsdamas padovanojo pirmuosius kaltelius ir paprašė išdrožti kelias šventųjų skulptūrėles į jo anuomet plačiai statomus koplytstulpius”, – apie savą dievdirbio kelio pradžią sako kūrėjas.

Pristatydamas savo albumą, A.Teresius prisipažino, kad jo nebūtų sutvėręs, jei ne Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėjos Irenos Seliukaitės padrąsinimai, valstybės finansinė parama.

„Stengiausi padaryti albumą tokį, kaip norėjau, todėl pats važinėjau su fotografu po Lietuvą rinkdamas kūrinių nuotraukas, jas dėliodamas pagal kūrinių ciklus albume, nurodydamas po kiekvienu iš jų realius matmenis, sukūrimo datą, pavadinimą, dislokacijos vietą. Iš dalies esu patenkintas išleistu albumu, kuriame pateikta per pustrečio šimto kūrinių fotografijų – tai yra nedidelė mano kūrybos dalis. Deja, pritrūko laiko fotografuoti Žemaitijoje, Orvydų sodyboje, Klaipėdos krašte“, – apgailestavo A.Teresius.

Žvilgsnis į save, šeimą

Albume labai nuotaikingos šeimos narių skulptūrėlės “Mama su sūriais”, “Tėvas su paršeliu”, “Dukra Adelė su katinu”, “Tėvas su čigonu maino arklius” ir kt. Visiška kita nuotaika nepaprasto kruopštumo ir minties gilumo kūrinyje “Amžina kūrybos skaistykla”, kur sudėliota kūrėjo gyvenimo ir jo apmąstymų istorija, nors vėjo malūnėliai ant autoportreto galvos, pasak skulptoriaus Kęstučio Krasausko, tarsi sako: man tik vėjai galvoje.

Iš tiesų skulptoriaus galvoje vėjams nebuvo kur ir kada įsisukti. Net ir sovietmečiu, būdamas keliaujantis laisvas menininkas, jaunasis skulptorius vertino senąją liaudies kūrybą. Vienoje nukeliamoje sodyboje aptikęs labai seną medinį kryžių, A.Teresius parsigabeno jį į Kauną, kur glaudėsi būsimo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Algirdo Patacko namuose. Kaip vėliau paaiškėjo, parsigabeno jis V.Svirskio kryžių, kuris ir dabar stovi menininko namuose.

Įvertintas ir vertinamas

* Skulptorius didžiuojasi esąs 2001 m. L.Šepkos premijos laureatas.
* Iš visų suteiktų vardų ir apdovanojimų labiausiai vertina 2008 ir 2012 m. pelnytus respublikinės liaudies meno parodos “Aukso vainikas” laureato vardus.
* Kai 1975 m. buvo visiškai sunaikintas Kryžių kalnas, skulptorius naktimis talkino atstatymo iniciatoriams Juozui Šileikiui, Mečislovui Jurevičiui ir kitiems.
* 1981–1985 m. sukūrė per 30 didelių darbų Orvydų sodyboje (Kretingos r.)
* 2010 m. sukūrė Vytauto Didžiojo skulptūrą Žalgirio parke Cinkiškyje.

Komentarai

Irena Seliukaitė
Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja

Praėjusieji metai buvo ypatingi auksinių rankų Lietuvos meistrams – išleista nemaža albumų, tačiau iš pernykščio jų derliaus savo apimtimi ir kūrinių pateikimu išsiskyrė Adolfo kūrybai skirtas albumas. Kuo dar ypatingas šis albumas? Tuo, kad jis puikiai atspindi darbų, kuriuos matome albume, kūrėją, jo dvasią, į ką gyvenime jis kreipia savo įdėmų žvilgsnį. Stebina tai, kad tokios didžiulės apimties albumą Adolfas pats parengė tik per metus. Tai tiesiog spartumo rekordas. Maža to – jis parengė labai aukšto lygio albumą, kurio vertė ateityje tik augs. Kaip ir bet kurio naujagimio. Belieka palinkėti puikiai prigijusiam Suvalkijoje žemaičiui sėkmės kūryboje.

Kęstutis Krasauskas
Skulptorius

Adolfas turi nuostabią bendravimo dovaną – ryšys su juo visada yra lengvas, jaukus, šiltas. Man teko matyti, kaip jis iš ąžuolinio rąsto ištraukia skulptūrą – tai nenusakoma žodžiais. Tai reikia matyti. Albume pateikti jo darbai atspindi šio savito meninio braižo meistro šilumą, jo požiūrį į šeimą, į šventuosius, į jam svarbius įvykius, reiškinius, žmones. Adolfas niekur nesimokė nei skulptūros, nei drožybos – drožti pradėjo širdies paskatintas. Tad skulptoriumi tapo, kaip sakoma, nuo Dievo. Įgūdžių sėmėsi, stebėdamas dirbančius kolegas, tyrinėdamas senųjų meistrų, ypač Vinco Svirskio, darbus. Todėl nenuostabu, kad didžiausią ir svarbiausią Adolfo kūrinių kraičio dalį sudaro sakralinio turinio mediniai paminklai, tarp kurių dominuoja skulptūriniai stogastulpiai ir skulptūriniai kryžiai.

Iš visų jo kūrinių išsiskiria monumentalioji skulptūra, kuri gerokai atitolusi nuo tradiciniams medžio paminklams būdingų formų. Albume ypač krinta į akis skulptūrinė paukščių tematika. Adolfas kartais pašmaikštauja skulptūrinių detalių faktūrai panaudodamas sulankstytas senas vinis, o į skulptūros kompoziciją įtraukdamas kalviškų detalių. Kad ir ką drožtų Adolfas, jis visus personažus drožia su meile – nesvarbu, ar tai būtų „Vištų kupčius“, ar batsiuvys, apsuptas įvairiaspalvių batų, ar šv. Veronika – fotografų ir operatorių globėja, ar pats Adolfas su malūnėliais ant galvos. Beje, jei jūs turite dažytą Adolfo rankų skulptūrėlę, tai turėtumėte žinoti, kad ją spalviniu drabužiu aprengė artimiausia skulptoriaus pagalbininkė žmona Nijolė.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Menas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: