V. Bagdonavičius. Atsisveikinimo žodis Jonui Trinkūnui

Krivi Jauniau, iškilus vydūnieti, brangus bičiuli,

mums, artimiems Tavo draugams, sunku patikėti ir susitaikyti su tuo, kad žemiškasis Tavo kelias jau baigėsi. Tačiau nepulkim neviltin, nes tasai kelias tik dalis Didžiojo kelio, kurio galo, kad ir kaip norėtume, savo kūniškomis akimis nepajėgtume užmatyti: jis nuvingiuoja į begalines ateities amžių tolumas, į kurias, kaip mes šventai tikime, eina ir eis mūsų tauta, o su ja kartu ir mes. Tą šventą tikėjimą mumyse sustiprinai Tu, Jonai.

Pasiklausyki aido –
Tautos gyvenimo,
kaip jis lyg jūrų bangomis
atsigarsi ir supa tavi širdį!
Išgirsk, koks čia tavo balsas,
Ir jam širdyj duok suskambėti,
Kad imtų sąmoningai gyventi tautoje
Ją savo  gyvumu gaivindams.

Taip Vydūno draminėje aidijoje Probočių šešėliai Tautos sielą simbolizuojanti Daiva kalba tautinį gyvastį kaip per sapną pajutusiam Tautvydai.

Tie žodžiai dabar Jonui išėjus, naujai perskaityti lyg ryški žaibo šviesa apšvietė atmintyje saugomą mūsų, dabar įkopusių į aštuntąjį dešimtmetį, kartos kelio pradžią. Mes, praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio universitetų absolventai, buvome lyg tas Tautvyda – tautiškąjį gyvastį  savyje jautę, bet nelabai suvokiantys kaip jį okupacijos nykumoje išsaugoti ir puoselėti, kaip tuo puoselėjimu įprasminti savo gyvenimą. Žinoma, kaip nors tąjį kaip bet kuriuo atveju būtume suradę ir gyvi, kaip lietuviai, išlikę. Bet tai, kokie išlikome ir kokie dabar esame,  buvo nulemta to, kad mūsų tarpe atsirado vydūniškosios Daivos atitikmuo. Tas atitikmuo buvo Jonas Trinkūnas. Jis žinojo tąjį kaip, o svarbiausia – žinojo, kur paslėpta tautos gyvastingumo šaknis ir kaip ją, stipriai apmarintą, atgaivinti. Reikėjo, kad iš jos suželtų gyvi ūgliai, kad jie ir atšiauriausių vėjų prie žemės lenkiami bei šalnų pakandinėjami atkakliai stiebtųsi aukštyn. Jonas, pasitelkęs būrį tokių Tautvydų, kaip mes, pasiekė, kad tie ūgliai išties sužaliuotų ir skleisdami dvasinę gaivą padėtų tautai nepalūžusiai į 1990 m. Kovo 11-ąją ateiti.

Kokia kryptimi turi plaukti mūsų veikimo laivas, kokį svarbiausią krovinį turime juo plukdyti į vos vos įžvelgiamą ir, atrodė, dar labiau tolimą laisvės krantą  mums rodė nieku ypatingu iš mūsų neišsiskiriantis, gal tik persekiojimų ir kitokių negandų labiau grūdinamas, mūsų Jonas. Nebuvome įsipareigoję būti jam paklusnūs ar juo privalomai sekti. Jis buvo tiesiog toks pat, kaip ir mes. Ėjome kartu, lyg ir niekieno nevadovaujami, bet kažkokį nenusakomą tikėjimą Jonu ir nedemonstruojamą vidinę pagarbą jam jausdami. Jonas savo elgsena ir darbais nejučiomis buvo mūsų orientyras. Nors įšventintas į Krivius tebuvo tik 2002 metais, bet Krivio – autoritetingo vedlio  – galią turėjo nuo pat brandžios jaunystės, nuo tada, kai mes kartu.

O toji Jono atrastoji šaknis buvo senasis mūsų tikėjimas, kuris jo atkaklaus veikimo dėka vėl gyvas ir stiprus, Jaučiame, kaip labai tasai gyvumas reikalingas dabar, kai vis labiau įsismarkauja globalizacijos vėjai, kai išsijuosus stengiamasi nusausinti tautos kūrybos galias maitinančius šaltinius. Tokių pastangų akivaizdoje su džiugesiu pagalvoji – nepavyks tiems sausintojams, nes prieš juos neįveikiama gynybinė tvirtovė – Romuva stovi. Ir dar pagalvoji – kažin ar ji stovėtų, jeigu ne Kriviu Jauniumi tapęs 1965 metų laidos Vilniaus universiteto lituanistas Jonas Trinkūnas, kurio bendramoksliai būdami didžiuojamės? Ir dar pagalvoji – ar toji dvasinė Romovos tvirtovė šiandien tokią stiprią lietuviškojo tikėjimo kaitrą skleistų, jeigu paties būsimojo Krivio ieškojimų kelyje nebūtų pasitaikiusi prieš šimtmetį pastatyta Vydūno dvasinė Romuva, kurion ne tik užeita, bet ir kurioje daug išminties pasisemta, pasiryžimas pasirinktu keliu ryžtingai toliau eiti sustiprintas, pasimokyta, ką ir kaip daryti. Ne tik pasimokyta, bet ir daryta.

Tarp Tavo, Jonai, dvasią pasitinkančių yra ir Vydūno dvasia. Esame įsitikinę, kad ji Tau pasakys, jog Tu viską darei teisingai.

Palydėdami,Tave, Jonai, pas Vydūną ir kitus didžiadvasius protėvius, mes, Tavo bendramoksliai, kartu su vydūniečiais, išsirinkusiais Tave savo Garbės nariu, guodžiame Tavo Iniją ir dukras, sakydami: neliūdėkite, o didžiuokitės – brangiausias Jūsų žmogus padarė daugiau negu galėjo.