Česlovas Iškauskas | Alkas.lt nuotr.
Kiekvienos tautos ar valstybės praradimai šimtmečių bėgyje – tai jų gėla, tai jų išbandymas, tai pamokos ateičiai, kuri taip pat negarantuoja, kad didesnės ir agresyvesnės šalys ar sąjungos nemėgins dar labiau sumenkinti Tavo tėvynės ir tautos. Sunku lyginti, ar Lietuva, ar Lenkija, ar Rusija patyrė skaudesnius istorijos smūgius, bet akivaizdu, kad, kuo mažesnė tauta, tuo ji skaudžiau junta netektis ir išgyvena dėl savo išlikimo. Bet šįkart ne apie Lietuvą.
Lenkija – viena didžiausių imperijų tarp Rytų ir Vakarų – ko gero, ir buvo tas visų nutremptas tiltas, per kurį agresorių ordos traukė tai į vieną, tai į kitą pusę. Taip susidarė vadinamas „lenkiškas sindromas“, kurį apibūdinti galima paprastai: mane muša, tai aš mušu kitus. Čia kaip smurtas šeimoje: jeigu šeimos galvą kažkas skriaudė vaikystėje, tai ji dabar smurtauja prieš savo žmoną ir vaikus…
„Lenkiškojo sindromo“ versiją visai neseniai užaštrino jau ketvirtį amžiaus ne Lenkijoje gyvenantis aktyviai lenkų patriotinius jausmus stimuliuojantis žurnalistas ir mass media korifėjus Mariušas Maksas Kolionko (Mariusz Max Kolonko). Savo televizijos „MAXtv“ laidoje „Kalbu kaip yra“ („Mowie jak jest“, „Telling it like it is“), transliuojamoje iš Niujorko jo paties sukurtu „YouTube“ kanalu, pavadintoje iš tiesų provokaciškai „Ar įmanoma Lenkijos sienų revizija? Ar įmanoma, kad Vilnius ir Lvovas vėl bus mūsų?“, šis žiniasklaidos meistras iš pradžių liejo ašaras, kad istorijos bėgyje Lenkiją kaimynai tik skriaudė, paskui ragino atsiimti Vilnių, Gardiną ir Lvovą, o pabaigoje dar davė pylos prezidentui Bronislavui Komorovskiui ir premjerui Donaldui Tuskui, kad šie negina tikrųjų Lenkijos interesų. (Laidos fragmentų vertimas yra ČIA).
M. M. Kolionko iš tiesų nėra prastas žurnalistas. Gimęs 1965 m. gegužę nedideliame Liublinieco miestelyje šalies pietryčiuose (Liublino vaivadija), ties Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos sienų sankirta, jaunuolis, matyt, ne iš nuogirdų žinojo apie šių Lenkijos rajonų istorinę patirtį. Baigęs žurnalistikos studijas Varšuvos universitete ir politikos studijas Poznanėje, jis dirbo sovietiniais laikais garsiojoje muzikinėje pramoginėje Lenkijos radijo laidoje „Liato z radiem“, paskui Lenkijos TV korespondentu JAV, o nuo 1988 m. ten ir gyvena.
1993 m. Niujorke jis sukuria savo prodiuserinę firmą, kurios nariai rengia laidas Lenkijai. Vieną jų veda pats M. M. Kolionko. Jo pokalbių „YouTube“ populiarumą apibūdina tai, kad kas kartą šį kanalą aplanko per pusę milijono žiūrovų, o paskutiniąją, praėjusio šeštadienio duomenimis, buvo matę virš 367 tūkst. žmonių. 2008 m. duomenimis jis buvo devintas iš 64-rių Amerikos žurnalistinių „žvaigždžių“ sąrašo, pritraukiančio daugiausiai reklamos. 2004 m. jis priklausė garsiausių Lenkijos žurnalistų ketvertui. 2006 m. išleido populiarią knygą „Amerikos atradimas. Užrašai džipe“.
Minėtoje laidoje garsus žurnalistas sumaniai manipuliuoja įvairiais ekscentriškai siužetais, įvairenybėmis, garsių žmonių nuotykiais, bet didžiąją jo emocionalaus ir pikto monologo dalį sudaro istorinės nuoskaudos dėl „lenkiškojo sindromo“. Jis ironiškai apibūdina „Metų žmogų“ V. Putiną, godoja apie šlovingą Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) praeitį, ilgesingai kalba apie prieškarinę Lenkiją, kai jos teritorija siekė iki 312 tūkst. kv. km. „Kur jau ten penkiskart mažesnė Lietuva…“ – tarsi perša mintį mūsų žiūrovui.
O tada, prieš karą, anot žurnalisto, net lenkiškas futbolas žibėjo: klubas „Vilno-Smigly“ prieš pat karą iškovojo vietą aukščiausioje lygoje. Nors pralaimėjo klubui ‚Ruch Chožov‘, bet narsiai spardė kamuolį. „Šiandien tai Lietuva“, – verkšlena iš Niujorko studijos žurnalistas. Anot jo, Lvovas irgi senas lenkų miestas. Prieš karą buvo trečias pagal dydį Lenkijos miestas. Daugiau nei pusė gyventojų – lenkai. „Pogon Lvov“- geriausias Lenkijos sporto klubas 1938 m., žaidė Lvovo Rydzo – Smigly stadione. „Šiandien tai Ukraina, – lieja ašaras M. M. Kolionko ir priduria retorinį klausimą: – Kas pasakė, kad sienų revizija yra neįmanoma?“.
Paskui jis išplėtoja savo mintį: „Lenkai Ukrainoje ir Lietuvoje paliko savo istoriją, ir lenkų tauta natūraliai žvelgia į tą pusę, tai natūrali reakcija tautos, iš kurios buvo atimta istorinė atmintis, vaikystė ir protėviai. Kalbėjimas apie rytines žemes, kaip apie mūsų žemes, nėra nacionalizmas, tai yra mūsų pilietinė pareiga. O jų atgavimas yra mūsų tautinis interesas ir privalo tapti mūsų politiniu interesu. Ir tai turi vykdyti Lenkijos valdžia“.
„Tad ar Lenkijos politikai vykdo tokią politiką, kuri atitinka lenkų interesus?“ – reikliai klausia žurnalistas ir atsako: ne. Galų gale jis užsiima plika agitacija: „Gerbiamieji, per savo gyvenimą matėme, kaip subyrėjo Sovietų Sąjunga. Matėte Vokietijų susijungimą, Čekoslovakijos, Jugoslavijos skilimą. Atsirado naujos valstybės, naujos sienos Balkanuose. Europos žemėlapis nėra iš marmuro. Jis sudarytas ne politiniais, bet tautiniais pagrindais. Ir todėl senųjų lenkų žemių grįžimas Lenkijai yra kuo labiausiai įmanomas“.
Taigi, M. M. Kolionko nesivaržydamas iš Niujorko ambonos tarsi šaukia: pakilkite, lenkai, susigražinkite prarastas žemes, žygiuokime į Vilnių, kaip 1920 metais, į Lvovą, nes mus ten parems ir priglaus vietiniai lenkai. Lenkijos prezidente ir premjere, užteks glėbesčiuotis su Lietuvos ir Ukrainos prezidentais, iškelkite jiems naujų rytinių sienų reikalavimus ir pakartokite senosios Žečpospolitos galią, susigražinkime bent jau II-osios prieškarinės valstybės šlovę ir teritorijas.
Be abejo, lenkiškoji kolonija Lietuvoje ilgesingai laukia tokių raginimų, ir LLRA lyderiams tiesiog užverda kraujas, kaip 1990-1992 m. jų autonomininkams magėjo sukurti Rytų Lietuvos lenkiškąją autonomiją ir pakviesti M. Gorbačiovą įvesti prezidentinį valdymą. Ar ne todėl didžiausia iš visų kitų tautų AT deputatų lenkų, jų išrinktieji atstovai dalis balsavo prieš Lietuvos Nepriklausomybės akto priėmimą? Ar ne jie ir jų vaikai dabar kaišioja Lietuvos valstybei pagalius į ratus, reikalaudami lenkų kalbą padaryti antrąja valstybine kalba, savo naudai paversti Tautinių mažumų įstatymą, ar ne jie įnirtingai puola teismo sprendimą solidžia bauda nubausti tuos Šalčininkų lenkiškuosius funkcionierius, kurie negerbia Valstybinės kalbos įstatymo ir jau keleri metai nepaklūsta nurodymams nerašyti gatvių pavadinimų nevalstybine kalba?..
Dar pridursime: toks pasipriešinimas suvirpina kinkas net mūsų valdžios didžiavyriams. Kaip rašo apžvalgininkas Rimantas Varanauskas, premjeras Algirdas Butkevičius, kvestionuojąs net teismo sprendimą, interviu radijo stočiai „Znad Willii“ sakė „buvęs šokiruotas“ dėl baudos dydžio, teigė, kad „perlenkta lazda“, „kuriama įtampa“ tarp tautinių mažumų, ir jis, žinoma, sudarysiąs darbo grupę padėčiai išaiškinti…
Betruktų, kad mūsų valdžia ištiestų ranką sienų revizijos iniciatoriui M. M. Kolionko. Betruktų, kad dėl jų peržiūros sėstų už derybų stalo su Lenkijos diplomatijos vadovu Radoslavu Sikorskiu, kuris 2009 m. sukėlė tarptautinį skandalą, televizijos eteryje atvirai neigęs Vilniaus krašto okupaciją. „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“, – tada pareiškė R. Sikorskis. Betruktų, kad koks mūsų užsienio reikalų ministras vėl imtų ir atsiprašytų Varšuvos už 1920 m. agresijos tikslų nesupratimą…
Teisus R. Varanauskas, kad įpratę laukti informacinio karo kanonados iš Rytų, mes pražiopsome jį iš Vakarų flango. O gal jį skatiname?
Reklama
Susiję straipsniai:
- Č. Iškauskas. Lenkijos ultimatumai Lietuvai: 1938-ieji ir šiandiena
- Č. Iškauskas. Lietuvos lenkų veikėjai skęsta klastočių jūroje
- Č. Iškauskas. Ar lietuviai – atsiprašinėtojų tauta?
- Č. Iškauskas. Vidurio Lietuva: lenkų okupacijos aidai…
- Č. Iškauskas. Kuo pakeitėme Motinos dieną? (pirmadienio mintys)
- Č. Iškauskas. Slaptieji protokolai: o gal jų esama ir šiandien?
- Č. Iškauskas. Lietuviškasis parlamentarizmas: vizijos ir realybė
- Č.Iškauskas. Kaip gyvenome ir gyvensime šalia Rusijos?
- Č. Iškauskas. Kada Lietuvą pasiglemš Baltarusija?
- Č. Iškauskas. Ką davė Lietuvai A. Smetonos diktatūra?
- Č. Iškauskas. Kodėl esame tokie liurbiai? (pirmadienio mintys)
- V. Jonaitis. Siekiai „aneksuoti“ Vilniaus kraštą
- Č. Iškauskas. Juodasis Lietuvos scenarijus: ko norėtų Bakchas?
- Č. Iškauskas. 1863 m. sukilimo vertinimai: lenkai ar lietuviai?
- Č.Iškauskas. Tolerancijos pamokos: ar mums gresia šliaužiančioji aneksija?
- Č.Iškauskas. Klaipėdos sukilimas: o vis dėlto kam priklauso šis kraštas?
- R. Zaveckas. Ar atsiklaups lietuvių chamai prieš lenkų ponus?
- A.Mišeikis. Praeities vaiduokliai Rytų Lietuvoje
- Č. Iškauskas. Vilnių prapūtė skersvėjai… (pirmadienio mintys)
- K. Garšva. Nepagrįstos Lenkijos pretenzijos Lietuvai
- R.Ozolas. Pažadėsit, kas Lietuvai nepriimtina, – negrįžkite, nes būsite svetimi
- O. Michailovas. Kodėl rusai Lietuvoje turi šaukti „Garbė Didžiajai Lenkijai!“
- Č.Iškauskas. Ar įmanoma nauja Baltijos šalių okupacija?
- J.Tamkutonis. L.Linkevičius ir lenkai
- L.V. Medelis. Beveik rimtai: Przepraszam, pan Sikorski
- G. Songaila. Lenkijos politika Lietuvoje (politiko komentaras) (audio)
- A. Tyla. Lietuva yra viena ir nedaloma
- A. Lapinskas. Tautinės mažumos niekada neišmoks lietuviškai?
- A.Mišeikis. Siekių išsipildymo metas
- A.Endriukaitis. Mokama savižudiška kaina: savigarba ir išdidumu
Įdomu, o kodėl jis nieko nemini apie Lenkijos “praradimus” Baltarusijoje? Kodėl tik Lietuva ir Ukraina čia minimos? O kaip dėl iš Vokietijos perimtų teritorijų, kurias Lenkija gavo po karo?
Mini jis vokiečių teritorijas ir sako, kad anie jau vykdo geopolitiką nukreiptą į Vokiškus „kresus“. Yra dar naujesnė Kolionko TV laida, kurioje jis tai įvardija akivaizdžiai. Ir piktinasi, kad Lenkija šioje srityje atsilieka.
Štai naujausias ir labai jausmingas bei uždegantis charizmatiškojo M.M.Kolionko TV reportažas apie Sienų reviziją ir „Tautos grįžtančios prie savo šaknų“ strategijos įgyvendinimą. Sienų revizija Europoje jau vyksta! Tai daro rusai, vokiečiai! O lenkai miega! Kai sužlugs ES ir Lenkija liks prie suskilusios geldos mūsų anūkai paklaus – kodėl neklausėte Kolionko, juk jis apie tai visą laiką kalbėjo internete?! Mmmm?:
http://youtu.be/y9fLsWL4Sgo
Kad suprastumėte ką Jonas Vaiškūnas rašo:
chãrizma [gr. charisma — malonė, dovana], rel. ypatinga dievo malonė.
Turbūt neabejingas M.M.Kolionkui……….
tu, kambly, vis savo trigrašį netikusį įkiši, nu, ne toks Jonas, kaip tu nori jį išteplioti, jis turi aiškias nuostatas. Būk solidesnis.
Nepravardžiuok ‘kemblio’ kažkokiu ‘kambliu’ 🙂
Malonu, kad užsistoji. Mano nuomonė kitokia apie šį asmenį. Keista, kad romuvį, tautininką, kuris parašė straipsnį apie svetimžodžių žalą, reikia versti nevartoti be reikalo svetimžodžių.
Reikalas tas, kad aš juos, skirtingai nei daugelis kitų, vartojų sąmonigai (tai įrodo kemblio CITUOJAMI mano TEKSTAI), kad pabudinčiau ir paerzinčiau tokius kaip Kemblys, nes jų erzelys – atneša nemažai naudos – budina kitus. Tad ačiū KOLEGA.
Šmaikštu, berniuk 🙂
Būtent.
Citata:
“Galų gale jis užsiima plika agitacija: „Gerbiamieji, per savo gyvenimą matėme, kaip subyrėjo Sovietų Sąjunga. Matėte Vokietijų susijungimą, Čekoslovakijos, Jugoslavijos skilimą. Atsirado naujos valstybės, naujos sienos Balkanuose. Europos žemėlapis nėra iš marmuro. Jis sudarytas ne politiniais, bet tautiniais pagrindais. Ir todėl senųjų lenkų žemių grįžimas Lenkijai yra kuo labiausiai įmanomas“.”
Neabejoju, kad artimiausiu laiku Lenkija subyrės etniniu principu:
Baltiškos žemės (Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos) atiteks Lietuvai;
Liublino apylinkės – Baltarusijai;
Į pieryčius nuo Krokuvos – Ukrainai;
Silezija – Čekijai;
Oderio rytinės pakrantės – Sorbams;
Lenkijai liks tik “barankos skylė”, nes bati “baranka”- tai “Lenkijos kresai (pakraščiai)”, priklausantys kitoms tautoms.
Lietuva gaus špygą minimum, o maksimum pati taps Lenkijos dalimi. Jei esama situacija Lietuvos viduje radikaliai nepasikeis šalies suvereniteto tvirtinimo link.
Visiškai pritariu jums.
Visų pirma Lietuvos suverenumą sustiprintų 1994 m. bendrumo sutarties su Lenkija notifikavimas. Notifikavimo teisė yra numatyta pačioje sutartyje ir Lietuva be jokių ceremonijų gali ja pasinaudoti. Tai būtų labai konkretus Lietuvos žingsnis sutvirtinant savo suverenitetą.
Apskritai kokia prasmė Lietuvai būti pririštai dviem lenciūgais – ES ir dar atskirai Lenkijos. Pakanka vieno – ES. Juolab, kad tos sutarties “dantimis” Lenkija graužia Lietuvos suverenumą, taigi ji yra išdavikiška Lietuvai.
Citata:
“Betruktų, kad mūsų valdžia ištiestų ranką sienų revizijos iniciatoriui M. M. Kolionko. Betruktų, kad dėl jų peržiūros sėstų už derybų stalo su Lenkijos diplomatijos vadovu Radoslavu Sikorskiu, kuris 2009 m. sukėlė tarptautinį skandalą, televizijos eteryje atvirai neigęs Vilniaus krašto okupaciją. „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“, – tada pareiškė R. Sikorskis. Betruktų, kad koks mūsų užsienio reikalų ministras vėl imtų ir atsiprašytų Varšuvos už 1920 m. agresijos tikslų nesupratimą…”
Jei Lietuva save gerbtų kaip valstybę – R.Sikorskis dar 2009 metais būtų paskelbtas “persnona non grata” Lietuvoje.
mes eiliniai Lietuvos valstybės pilies jiečiai gerbiam savo šalį, valstybę- Lietuvą. O va , kas sėdi valdžiukėje… Garukai. Spjovė ant mūsų, ant šalies , ant valstybės, ant Lietuvos.
Keisti dalykai dedasi, kai Graužinienė bando sujudinti stovinčią valdžių “balą”…, tai žurnalistai šoka prieš ją šiauštis, o kai Kolionka – šiuolaikinis mass media plepys egzaltuota tuštybe verčia mass media priemones, tai juo žavimasi.
Apskritai informacinės priemonės, iš absoliučios komercinės laisvės neišsitekdamos savo kailyje, prieina liepto galą – ima pjauti šaką, ant kurios sėdi. Atrodo, kad mass media kaip informacijos rūšis pasiekė savo absoliutą, t.y. virto forma be turinio – pramoginiu nieku… Būtent tai ir išduoda Kolionko vis įterpiami pasakymai: “Kalbu kaip yra”…
Tokia žiniasklaida žmogaus domėjimąsi, žinojimą daro tiek nerimtu, tiesiog tyčiojasi iš jo, o žmogus per tai verčiamas niekuo nesidominčia darbo mašina – kalte kalama jam pažiūra: ne mano daržas – ne mano pupos…
Taip apibūdinčiau viso šio vyksmo esmę.
Žiniasklaida yra propagandos priemonė. Ir taškas. Jokios kitos funkcijos ji neatlieka. O Lietuvoje jos dargi dirba užsienio naudai.
Ne apie tai kalba, ar ji propagandos ar nepropagdos priemonė. Įžvelgiami gilesni mass media išsigimimo proceso dalykai…
niekas Kolionkos negiria ir nesižavi juo, bet pripažįstam, kad jis dar didžiulę įtaką visai Lenkijai. Tokių pas mus nėra, tad ir Mass media yra lėkšta, bedantė… Jūs pažiūrėkit pateiktą YouTube ir suprasit, kur Kolionka taiko…Jis puikus specas, sėdintis Niujorke
Nemanau, kad Lietuvos žurnalistika turėtų eiti tokios pigaus emocinio tauškimo, kaip Kolionkos ar kažkada buvusio Nevzorovo, stilistinės išraiškos kryptimi.
Graužinienė- lengvas taikinys, todėl ir kasosi dantis, beto ir komanda “fas” yra duota.
„(…) visoje Europoje nėra kvailesnio, nieko taip giliai nuklimpusio smulkmeniškoje tarpusavio neapykantoje, kaip lenkų šlėkta (…). Melagystė, suktumas augte įaugo į lenko kraują. Patys dejuoja, vaidina kankinius, bet su didžiu įžūlumu skriaudžia tautines mažumas.“
I sios personos perspejimus reiketu atkreipti derama demesi. Kas liecia lenku slekteles, tai patirtis rodo kad panasiai ir yra
Labai aktualus straipsnis. 23 metus Lietuvos valdžios pakaitom laižė lenkų autonomininkų užpakalius. Nuo to laižymo pas lenkų šovinistus tik augo ragai ir zoologinė neapykanta Lietuvai.
Kuo toliau tuo didesnė sarmata skaityti Česlovo Iškausko tekstus. Aptingęs žmogus, nesinori su juo nei ginčytis, nei ką nors įrodinėti. Na, gal tik apie skaičius:
Bauda nebuvo solidi, vos 500 litų, bet per kelis metus priaugo „delspinigiai“, t. y. baudos.
Dabar Lenkijos plotas yra 330 tūkst. kv. kilometrų. Prieš karą Lenkija buvo gerokai didesnė.
Nė vienas lenkų deputatas nebalsavo prieš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, bet kai kurie susilaikė.
Ponas Česlovai, surimtėkite. Gal kiek mažiau ir rašykite.