Valstybinė lietuvių kalbos komisija įvertino LLRA siūlomą Tautinių mažumų įstatymo projektą (5)

LLRA veikėjai kupini ryžto „prastumti“ savo parengtą Tautinių mažumų įstatymo projektą | DELFI, A.Solomino nuotr.

LLRA veikėjai kupini ryžto „prastumti“ savo parengtą Tautinių mažumų įstatymo projektą | DELFI, A.Solomino nuotr.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pateikė Kultūros ministerijai pastabų dėl LLRA atstovo Kultūros ministerijoje Edvardo Trusevičiaus pastangomis parengtų Tautinių mažumų įstatymo projekto, bei Valstybinės kalbos įstatymo 7, 14 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto.

VLKK nuomone, jeigu kai kurios įstatymo projektų nuostatos būtų įgyvendintos tai jos  pažeistų lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą.

Pasisakydama dėl Tautinių mažumų įstatymo projekto VLKK pažymėjo:

1. Įstatymo projekto sąvokos turi būti suderintos su Valstybine lietuvių kalbos komisija Lietuvos Respublikos terminų banko (Žin., 2004, Nr. 7-129) nustatyta tvarka.

2. 14 str. 2 dalis „Tautinei mažumai priklausantis asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę (…) viešai pateikti ženklus, įrašus ir kito pobūdžio informaciją tautinės mažumos kalba“ neatitinka Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos (toliau – Konvencija) 11 str. esminės nuostatos, kad ta informacija yra privataus pobūdžio. Be to, įstatyme neturėtų likti tokių aiškiai neapibrėžtų sąvokų kaip įrašai.

3. 14 str. 3 dalis susijusi su Konvencijos 10 str. trečiosios dalies nuostata, kurioje kalbama apie asmens teisę tam tikromis aplinkybėmis gauti informaciją jam suprantama kalba. Įstatymo projekto nuostatoje vartojamos net trys skirtingos sąvokos – asmeniui suprantama kalbagimtoji kalba ir kita kalba, kurią jie (=jis) moka. Tokios terminologinės painiavos neturėtų būti. Be to, valstybei gali būti nepakeliama finansinė ir organizacinė našta užtikrinti privalomą nemokamą vertimą ne tik į asmeniui suprantamą kalbą, bet ir į gimtąją ar bet kurią jo pasirinktą mokamą kalbą.

4. 15 str. 1 dalies nuostata, aiškinama to paties str. 2 dalyje (toks pateikimas abejotinas juridinės technikos atžvilgiu), kai kuriose savivaldybėse praktiškai įteisintų dvikalbystę, t. y. tautinės mažumos kalba jose įgytų oficialiosios kalbos statusą, o tai prieštarautų Konstitucijai. Reikalavimas suteikti teisę bendrauti tautinės mažumos kalba reiškia, kad savivaldybių darbuotojams būtų privaloma mokėti ne tik valstybinę, bet ir vieną ar kelias tautinių mažumų kalbas.

Be to, VLKK nuomone, netikslinga peržengti Konvencijos ribas. Konvencijos 10  str.  nurodyta:  „Šalys  tose  teritorijose,  kuriose  tradiciškai  arba  gausiai   gyvena   tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jiems prašant ir jei toks prašymas atitinka realų poreikį, kiek įmanoma stengiasi minėtiesiems asmenims sudaryti sąlygas tautinės mažumos kalbą vartoti bendraujant su administracinės valdžios institucijomis.“ Oficialiame konvencijos aiškinime sakoma, kad ši nuostata neapima visų tautinėms mažumoms priklausančių asmenų ir viešosios valdžios santykių, ji taikoma tik administracinei valdžiai. Aiškinime administracinė valdžia iš esmės sutapatinama su ombudsmenų, t. y. nagrinėjančia piliečių skundus, institucija.

5. 17 str. 1 d. nuostata suformuluota netiksliai – topografiniai ženklai ir pavadinimai yra skirtingo lygmens sąvokos, todėl negali būti vardijami kaip lygiaverčiai dalykai.

VLKK taip pat kilo klausimas, kur ir kaip (išversti ar tik transliteruoti) būtų rašomi gyvenamųjų vietų, gatvių, viešojo administravimo subjektų pavadinimai tautinių mažumų kalbomis. Konvencijos 11 str. 3 d. nurodyta: „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, (1) remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o (2) prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis bei (3) atsižvelgdamos į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat  ir  mažumos  kalba, (4) jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“ (sunumeruota ir pabraukta mūsų. – KK). Įstatymo projekto 17 str. jokių sąlygų nenurodyta.

VLKK atkreipė dėmesį, kad Konvencijos 11 str. 3 d. vartojama sąvoka tradiciniai pavadinimai, taigi šios dalies nuostata sietina su tautinių mažumų kultūros (taip pat kalbos) paveldo apsauga. Manytume, kad prie saugotinų vertybių neturėtų būti priskiriami nauji, jokios vartojimo tradicijos neturintys gatvių pavadinimai, kurie reikalingi tik administracinio teritorinio darinio valdymo ir administravimo reikmėms. Be to, Konvencijos išaiškinimų 70 p. nurodyta, kad „leidimas turėti vietinius pavadinimus (…) nereiškia kokio nors oficialaus vietinių pavadinimų mažumos kalba pripažinimo“. Kelio ženklai ir gatvių lentelės yra valdymo ir administravimo elementai, todėl tai, kad juose pateikiami tik oficialieji Lietuvos Respublikos vietovardžiai, neprieštarauja Konvencijos nuostatoms. Atvirkščiai, pavadinimai dviem kalbomis galėtų trikdyti policijos, medicininės pagalbos, gelbėjimo tarnybų veiklą, nes, pavyzdžiui, gatvių lentelėse teikiami verstiniai pavadinimai įvardytų kitą gatvę, jie nesutaptų su realiais (oficialiai registruotais) pavadinimais, t. y. Ąžuolų g. ir ul. Dębowa yra du skirtingi pavadinimai, jais negali būti įvardijama ta pati gatvė.

6. Daugeliui įstatymo projekto formuluočių trūksta tikslumo, aiškumo, išsamumo. Tekste gausu kalbos klaidų, ypač skyrybos.

VLKK taip pat pasisakė dėl Valstybinės kalbos įstatymo 7, 14 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto

Teikiamas Valstybinės kalbos įstatymo trijų straipsnių papildymas žodžiais „jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip“ tiesiogiai sudaro galimybę pažeisti valstybinės kalbos statusą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 str. Pagal šią projekto nuostatą kitais įstatymais galima nustatyti, jog Valstybinės kalbos įstatymo 7 straipsnyje nurodytų  institucijų, įstaigų ir tarnybų vadovai neprivalėtų užtikrinti, kad gyventojai būtų aptarnaujami valstybine kalba, kad oficialios vietovardžių formos (14 str.) galėtų būti nerašomos ir viešieji užrašai (17 str.) neteikiami valstybine kalba, t. y. tokiais atvejais būtų nepaisoma valstybinės kalbos statuso.

LLRA pastangomis rengiamu Tautinių mažumų įstatymu siekiams įteisinti viešuosius užrašus tautinių mažumų kalbomis bei jų vartojimą savivaldybių įstaigose. Siūloma, kad tautinės mažumos kalba būtų plačiai vartojama savivaldybėse, kuriose tautinei mažumai priklauso bent 25 proc. gyventojų.  Kaip žinia Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų rajonuose daugiau nei 25 proc. gyventojų sudaro lenkai, o Visagino ir Klaipėdos savivaldybėje – rusai.

Prieš LLRA iniciatyvą „stumiama“ Tautinių mažumų įstatymo projektą yra nekartą pasisakiusi Lietuvos visuomenė, nusivylę šiuo projektu yra ir patys tautinių mažumų atstovai, dar šių metų balandžio mėnesį atkreipę dėmesį į tai, kad LLRA proteguojamas įstatymo projektas siekia įtvirtinti lenkų ir rusų tautinių mažumų dominavimą Lietuvoje.

Tačiau LLRA ir toliau spaudžia valdančiąją koaliciją ir Lietuvos vyriausybę, kad būtų kuo greičiau pateiktas seimui svarstyti LLRA parengtas ir visuomenės neigiamai vertinamas Tautinių mažumų įstatymas.

Kadangi LLRA veikėjo E.Trusevičiaus neprofesionaliai parengtas Tautinių mažumų įstatymo projektas savo nesąmoningomis formuluotėmis visiems bado akis, tai LLRA skubėdama kuo greičiau pasiekti savo, nusprendė Seimui vėl teikti seną 1991 metų šio įstatymo versija, kol, pasak LLRA atstovų, naujoji Tautinių mažumų projekto redakcija bus iki galo sutvarkyta.

Bandydami užkirsti kelią šiems antikonstituciniams LLRA veiksmams Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovai vakar, lapkričio 14 d., Seime užregistravo alternatyvų  Tautinėms mažumoms ir bendrijoms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsaugos įstatymo projektą.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *